Iki XIX a. Mažojoje Lietuvoje sakralinis kapų paveldas (krikštai, kenotafai, kryžiai, antkapiai) buvo mediniai ir jie turėjo kitokius tradicinius kriterijus nuo carinės Lietuvos. Nuo XIX a. vid. labai paplito Prūsų Lietuvoje metalas, vietoje medinių krikštų pradėti gaminti metaliniai, jų formos pasikeitė ir supaprastėjo, tačiau funkcijos nepasikeitė.
Taip pat medinius kryžius kalviai stengėsi keisti į metalinius, nes jie buvo ilgaamžiškesni ir patvaresni, nes buvo pažengusi apdirbimo technologijos, buvo gaminamos tvorelės, kryžiai, krikštus pakeitė vadinamos toplyčios, fabrikuose buvo gaminamos visos serijiniu būdu kryžių dekoratyvinės detalės, kurias meistrai surinkdavo pagal užsakovo pageidavimus, tada kalvis sujungdavo į bendrą kapo antžeminę kompoziciją. Sujungdavo kniedijimo arba apspaudimo principu pagal užsakovo norus. Šis labai svarbus istorinis metalo amato procesas tęsėsi iki II pasaulinio karo, palikdamas labai svarbius pėdsakus Mažosios Lietuvos kultūros paveldui.
Šie kryžiai, tvorelės, kuriuose pagal vietinių gyventojų nuostatas turi likti savo vietoje iki vertybės sunykimo, nes iš kapinių imti kryžius ir kitas dalis perkelti į kitą vietą negalima. O kaip galėjo priešingai atsirasti šie itin vertingi Mažosios Lietuvos palikimo reliktai būtent Kalvystės muziejuje?
Pirmiausiai, čia nebuvo paimami iš kapų kryžiai ir tvorelės, kurios ir turėjo savo funkciją kapuose, bet nebegalėjo jos atlikti, nes jų kapų vietos buvo sunaikintos. Todėl šios kapų vertybės sovietmečiu, kai buvo naikinamos Klaipėdos centrinės miesto kapinės, kuriose buvo palaidoti žymiausi visuomenės, kultūros, politikos veikėjai kaip Johannas Zembrickis, Heinrichas Gerlachas, Liudvikas Vyneris, lietuvių kariai ir kiti, buvo ruošiamos metalo laužui. Bet mums pasisekė dalį vertybių išsaugoti ir juos eksponuoti kaip ypatingą Prūsų Lietuvos kultūros paminklinį palikimą.
Mums nelabai suprantama, kodėl kai kurių Rytų Prūsijos istorikų išreiškiamas ganėtinai neigiamas požiūris į tokį šios išskirtinės dalies kultūrinio paveldo išsaugojimo būdą. Lyg tie reliktai būtų „paimti“ iš neva veikiančių kapinių, tačiau čia buvo visai kitas istorinis aktas kaip jų naikinimas. Čia negalima kaltinti tų žmonių, kurie stengėsi išsaugoti XIX a. daugiakultūrinį palikimą, kad jie esą neetiškai pasielgė išsaugodami šias vertybes, suveždami į Kalvystės muziejų. Čia buvo visai kitos aplinkybės, ir kito pasirinkimo nebūta kaip išsaugoti to trumpo laikotarpio paveldą.
Visgi kodėl nenorima pažymėti tas vietas, kuriose yra palaidoti Lietuvos ir kitų susijusių valstybių kariai, krašto sukilimo dalyviai, žymūs miestiečiai, intelektualai ir kiti visi išties iškilūs visuomenės veikėjai?
Taip pat žinau, kad dalis išgrobstytų Klaipėdos centrinių kapinių vertybių tebėra įbetonuotos ar kitaip panaudotos kaip statybinė medžiaga įvairiose miesto viešosiose vietose, o mūsų mokslininkai gana menkai prisideda prie šių kapų paminklų sugrąžinimo į tų buvusių miesto kapinių teritorijos kuriamą ekspoziciją.
Taigi, viena iš įkurto Kalvystės muziejaus paskirčių ir yra saugoti šias reikšmingas Prūsų Lietuvos XIX a. kultūrinio palikimo vertybes, kad išties žmonės žinotų šio krašto tragišką praeitį.
Žinome, kad pokario istorija yra labai baisi, kai buvo vykdomas ne tik totalinis vietinių gyventojų išnaikinimas, bet ir kultūrinis genocidas, kai buvo sunaikintas išties visas sukurtas senosios civilizacijos palikimas. Esant tokiomis aplinkybėms, kai reikia vertinti, kas yra labai mažai išlikę vertingo, turime elgtis gana atsakingai dėl kiekvieno istorinio objekto išsaugojimo nuo architektūrinio iki kryžių sakralinio paveldo.
Svarbiausia, kad išgirstų Kultūros ministerija, kuri turėtų padėti ir parengiant išsaugojimo koncepciją, ir ieškant išteklių racionaliam eksponavimui. A.V. daug nusipelnė tautos kultūrai, sukūręs muziejų ir atkreipęs dėmesį į Klaipėdos paveldo ypatumus. Tvirtos sveikatos linkime
Kokie tapo visažiniai, kas kur bakstelėjo, kas kur … , tačiau kaip supratau, kad Dionyzas nustebęs, jog „Mums nelabai suprantama, kodėl kai kurių Rytų Prūsijos istorikų išreiškiamas ganėtinai neigiamas požiūris..” Kalbame apie kapines, kurios atsiranda miesto centre ir yra paverčiamos parkais. Skulptūrų parkas miesto centre. Jūsų bakstelėjimo pasaulėžiūros ( sugrąžinti kapines, laikyti kapinių detales) nesupranta Rytų Prusijos istorikai, nesupranta ir klaipėdiečiai, kai suprojektavote kapinių atstatymą miesto centre. Išmeskite Vitalijaus Juškos absurdą į šiukšlyną, gėda, nes tai nėra Skulptūrų parko sutvarkymas.
Ne tos aplinkybės. XIX a. I pusė ir XX a. II pusė skiriasi tuo, kad anuomet buvo tęstinė miesto augimo situacija, esant vietos gyventojams ir jų kapų, o taip pat jų savivaldai. Gi 1944-1960 metais miestas ir kraštas „išvalyti” – nelieka minėtos senbuvių savivaldos ir natūralios miesto raidos. Už miesto ir krašto gyventojus sprendė politinės ir kitos okupacinės struktūros. Gureckas bakstelėjo, o miesto aparatininkai privalėjo vykdyti. „Miesto vidury – apleisti kapai… Negerai, draugas Žaly. Tvarkyti reikia.” Taip griauti ir kvartalai Prekybos uosto prieigose, pastatai Tarybų/Atgimimo aikštėje bei kitur. Visa tai istorija ir jos įvykių užsakovai tebegyvena, traukiasi į istorijos paraštes. Ne kaltinti, o suvokti, ne pateisinti, o žinoti belieka. Gal kas kitas ir dar baisiau būtų pasielgęs – buvo numatyta visą miesto centrą griauti ir „kurti” tą, „šviesaus rytojaus”… Reikia skelbti moratoriumą ir nebegriauti, o atstatyti, puoselėti. Sėkmės ir Viešpaties vedimo. Susitaikymas nereiškia, kad galime nuleisti rankas. Anuomet taip pat ieškojo ir rinkosi mażesnę blogybę.
Nuo senų laikų Klaipėdoje senas kapines paversdavo skverais, sporto aikštėmis arba net būdavo užstatomos statiniais. 1820 m. iš dabartinės Naujojo sodo gatvės miesto kapinės buvo perkeltos prie Liepų ir Trilapio gatvių. Kodėl turėtume elgtis kitaip, negu senieji klaipėdiečiai? Kodėl iki 1820 metų klaipėdiečiai su kapinėmis galėjo elgtis, kaip barbarai? Jas naikinti ir paversti parkais. Kodėl taip negalėjo pasielgti Alfonsas Žalys? Jei nebuvo klaipėdiečiai niekšais iki 1820 metų, tai civilizuotai pasielgė ir A. Žalys.