Vakarų Lietuvos sveikatos flagmanu tapusios Klaipėdos jūrininkų ligoninės šiandien galėjo ir nebūti. Sovietmečiu pradėtai statyti ligoninei pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais trūko ir pinigų, ir dėmesio, todėl jos griaučius pasiūlyta užkonservuoti ir palikti nežinomybei. Galima drąsiai teigti, jog ligoninė buvo baigta statyti ir tapo tokia, kokia yra dabar, tik dėl jos vyriausiojo gydytojo Jono Sąlygos atkaklumo ir kelių sutapimų.

„Atvira Klaipėda“ tęsia projektą „30 Nepriklausomybės metų: valstybiniai pėdsakai Klaipėdoje“ ir šįkart rašinys apie tai, kaip uostamiestyje buvo įkurta Klaipėdos jūrininkų ligoninė.

Prieš beveik 30 metų pastatyta Klaipėdos jūrininkų ligoninė yra vienas sėkmingiausių nepriklausomos Lietuvos projektų uostamiestyje. Martyno Vainoriaus nuotr.

Statybų sąmata – 7 mln. rublių

Klaipėdos jūrininkų ligoninės istorija yra ilga, įdomi ir paini, nes per daugiau nei 70 metų ne kartą keitėsi pavadinimai, pastatai, adresai, ji iš žinybinės ligoninės, skirtos tik jūrininkams, tapo Vakarų Lietuvos sveikatos flagmanu.

Istorija prasidėjo 1949 metais, kai Klaipėdoje buvo atidaryta Prekybos uosto ligoninė ir poliklinika. Joje buvo teikiama stacionarinė bei ambulatorinė pagalba uosto darbuotojams.

1956 metais uostamiestyje duris atvėrė Žuvies pramonės darbuotojų ligoninė, kurioje buvo 50 lovų pacientams. Tuo metu Klaipėdoje veikė ir laivų statyklos „Baltija“ ligoninė, kurioje taip pat buvo 50 lovų.

1962-aisiais visos trys – Prekybos uosto, Žuvies pramonės darbuotojų ir laivų statyklos „Baltija“ ligoninės buvo sujungtos į vieną 150 vietų ligoninę, kuri gavo Žvejų ir jūros transporto darbuotojų ligoninės pavadinimą.

Šios ligoninės įvairūs skyriai, į kuriuos buvo guldomi pacientai, veikė įvairiose miesto vietose esančiuose pastatuose, todėl tiek budintiems medikams, tiek konsultuojantiems gydytojams buvo sudėtinga ir nepatogu dirbti. Kiek vėliau, suprasdami medikų sunkumus, ligoninės rėmėjai perdavė du bendrabučio pastato aukštus poliklinikai ir tarpreisinio jūrininkų viešbučio pastatą Nemuno gatvėje, kur persikėlė visa Žvejų ir jūros transporto darbuotojų ligoninė. Viešbučio pastate buvo vietos įrengti 210 lovų stacionariam gydymui. Šioje ligoninėje tuo metu pagal paskyrimą atvyko dirbti ir gastroenterologas Jonas Sąlyga.

Mieste sparčiai daugėjo jūrinių įmonių, todėl ilgainiui ligoninė turėjo aptarnauti net 48 tūkst. jų darbuotojų. Tad akivaizdu, jog ėmė trūkti vietų gydymui, be to, ligoninėje teikta ne visa būtinoji pagalba.

Miesto bei jūrinių įmonių vadovai ėmė galvoti apie naują, gerokai didesnę ligoninę, kuri patenkintų esamą poreikį. Tuometis Klaipėdos miesto vadovas Alfonsas Žalys, Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo direktorius Eugenijus Urbonavičius bei Lietuvos jūrų laivininkystės viršininkas Alfonsas Ramanauskas kreipėsi į Žuvies pramonės ir Jūrų laivyno ministerijas, kad būtų skirtas finansavimas naujos ligoninės statyboms.

1979 metais Žuvies pramonės ministerija, o po metų ir Jūrų laivyno bei Laivų statybos pramonės ministerijos sutiko iš dalies finansuoti grandiozinį projektą. Lėšų skyrė ir tuometė Valstybinė žvejybos įmonė „Jūra“, Lietuvos jūrų laivininkystė, Valstybinė laivų statykla „Baltija“, Valstybinė Vakarų laivų remonto bei Valstybinė transporto laivyno įmonės.

1983 metais buvo pakeistas ligoninės pavadinimas ir ji tapo Centrine baseino ligonine. Pavadinimas pakeistas tik todėl, kad ministerijos galėtų skirti finansavimą. Ir 1985 metais buvo patvirtinta naujos 360 lovų ligoninės, skirtos Klaipėdoje gyvenantiems jūrininkams ir jų šeimų nariams, projektinė užduotis bei statybos suvestinė sąmata. Tuomet skaičiuota, kad ligoninės statybos kainuos 7 mln. rublių.

Ligoninės projektą parengė Miestų statybų projektavimo institutas. Projekto autorius – architektas Eduardas Chlomauskas.

„Mes dar ir dabar džiaugiamės šiuo projektu, nes architektas sukūrė tokią ligoninę, kuri yra ir išvaizdi, ir viduje labai patogi“, – „Atvirai Klaipėdai“ teigė J. Sąlyga.

Viena svarbiausių datų Klaipėdos jūrininkų ligoninės istorijoje yra 1988 metų kovo 18-oji. Tądien 5,4 hektaro ploto sklype padėtas kertinis naujos ligoninės akmuo. Tai buvo patikėta ligoninę stačiusiems bendrovės „Ranga“ statybininkams.

1988 m. rugsėjį pradėta statyti ligoninę kilo sparčiai, kol įpusėjus statyboms pritrūko lėšų. Klaipėdos jūrininkų ligoninės (KJL) archyvo nuotr.

Naujoji ligoninė turėjo būti pastatyta per 36 mėnesius – iki 1991 metų pavasario. Tačiau įpusėjus statyboms Lietuvoje įvyko Sąjūdis, buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, todėl sąjunginės ministerijos nutraukė finansavimą ir naujos ligoninės ateitis tapo ne tik labai miglota, bet, galima sakyti, ji buvo pasmerkta niekada neatverti durų.

Prašė A. Brazausko pagalbos

Gelbėti ligoninę ėmėsi pirmuoju Klaipėdos vadovu, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išrinktas Vytautas Čepas.

„Manau, jei ne aš, gal kas nors kitas būtų susirūpinęs ta ligonine. O padėtis 1990 metais buvo labai labai bloga. Tuometis ligoninės vyriausiais gydytojas Vladimiras Meilė, matyt, nusprendė viską mesti ir prekybiniais laivais išplaukė į jūrą dirbti gydytoju. Ligoninė liko be vadovo, ja niekas nesirūpino. O reikėjo kažką daryti. Nuvažiavau apžiūrėti statybų, nes tais laikais miesto vadovai važinėdavosi po miestą, ir ką – aplink išraustos duobės, kyšo armatūros, sienos su langų kiaurymėmis kaip bedantė senio burna, greta stovi kažkokia nebeveikianti technika. Jau ir benamiai buvo įsisukę, pradėję ardyti sienas ir plytas nešti velniai žino kur“, – prisiminė V. Čepas.

Jis nuvyko į Vilnių pas tuometį ministrės pirmininkės Kazimiros Prunskienės pavaduotoją Algirdą Brazauską.

„Sakau, kad yra tokia pusiau pastatyta ligoninė, bet kad ją tuoj po plytą išnešios į visas puses. Klausiu, ką daryti? O A. Brazauskas man sako: nieko nedarykite, užmūrykite langus ir laukite geresnių laikų. Ką gi, reikia klausyti, juk A. Brazauskas sako, be to, jis juk ir pats statybininkas, geriau žino. Parvažiavau į Klaipėdą, vėl nuvažiavau prie ligoninės, bet jau kartu su tuometiniu mero pavaduotoju Valentinu Greičiūnu. Pradėjau skaičiuoti langus, o jų šimtai, juk užmūryti kainuos milijoną. Tada labai rimtai pradėjome galvoti, ką daryti, ėmėme ieškoti pinigų. Bet reikėjo išspręsti ir kitą klausimą – kur rasti naują tos ligoninės vadovą?“ – prisiminimais dalijosi Vytautas Čepas.

J. Sąlyga tuo metu buvo Miesto tarybos, kuriai pirmininkavo V. Čepas, deputatas. Jį rinkimuose rėmė Lietuvos gydytojų sąjunga ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.

„J. Sąlyga buvo jaunas ir gabus žmogus, dirbo eiliniu gydytoju. Aš nė kiek neabejojau jo kompetencija. Kai jo paklausiau, ar sutiktų būti ligoninės vyriausiuoju gydytoju, jis tiesiai šviesiai pasakė: pirmininke, aš patrauksiu. Kita vertus, daugiau ir neturėjau iš ko rinktis. Kas norės eiti į griuvėsius be pinigų ir komandos? Tik avantiūristas ar labai pasišventęs žmogus. O J. Sąlyga, pasirodo, buvo pasišventęs avantiūristas. Kai viskas padaryta, tada visiems išsiplečia akys ir jau rėkia, kad ir aš noriu, ir aš galėčiau. J. Sąlygai esu labai dėkingas, kad sutiko gelbėti tą ligoninę. Kaip ji nykiai atrodė… Jis nusprendė, kad gali padaryti ir padarė. Kai jis tapo ligoninės vyriausiuoju gydytoju, pats turėjau bėdų, nes J. Sąlyga nuolat statybose, nebeturėdavo laiko ateiti į miesto tarybos posėdžius, todėl man sunku buvo kvorumą surinkti“, – juokėsi V. Čepas.

Vytautas Čepas ir Jonas Sąlyga 1994 m. KJL archyvo nuotr.

Jis teigė, jog Klaipėdos jūrininkų ligoninės įkūrimas yra vienas sėkmingiausių atkurtos Lietuvos projektų Klaipėdoje.

„Ir tikrai didžioji dalis nuopelnų už tai tenka J. Sąlygai. Jis ne tik ligoninę pastatė, bet supirko visą reikiamą įrangą, suformavo kolektyvą, į kurį sugebėjo prikviesti specialistų iš Vilniaus. Ir iki šiol jis nėra įsipainiojęs į jokius skandalus. Dabar turime puikią Klaipėdos jūrininkų ligoninę, nors labai nedaug trūko, kad ją būtume užkonservavę“, – kalbėjo V. Čepas.

Įkalbinėjo ir ministras

Pats J. Sąlyga savo skyrimą Klaipėdos jūrininkų ligoninės, kuri tuomet dar vadinosi Centrine baseino ligonine, vyriausiuoju gydytoju prisimena kiek kitaip nei V. Čepas.

„Vieną 1992 metų sausio dieną mane pasikviečia Vytautas Čepas ir sako: statome naują ligoninę ir reikia energingo vadovo, kuris galėtų pasirūpinti, kaip užbaigti statybas. Man toks pasiūlymas buvo didžiulė staigmena, todėl jam pasakiau, kad negaliu iškart sutikti, negaliu lįsti į nežinomybę, turiu pasitarti su šeima, bus labai neapgalvota, jei iškart pasakysiu taip ar ne. O Vytautas Čepas man aiškino, kad reikia, kad tai nepriklausomos Lietuvos ateitis. Aš klausiu – kodėl aš? Tuo metu miesto taryboje, Sveikatos ir sveikatingumo komisijoje buvome keturi gydytojai. Grįžau namo, kalbu su žmona, kurią buvau neseniai vedęs. Žmonos šeima jau buvo nukentėjusi, nes jos tėvelis buvo didelės įmonės viršininkas, viename gausiame posėdyje pakalbėjo apie Sąjūdį, jam pritarė ir buvo akimirksniu išmestas iš darbo. Tuo metu aš turėjau gerą darbą. Buvau gydytojas gastroenterologas, dirbau ligoninėje, buvau poliklinikos terapinių kabinetų vedėjas. Ilgai su žmona sėdėjome, kalbėjomės ir nusprendėme, kad atsisakysiu pasiūlymo tapti vyriausiuoju gydytoju. Bet kitą dieną ateinu į darbą ir man skambina Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorė, kuri praneša, kad mane pasikalbėti kviečia ministras Juozas Olekas. Suuodžiau, kad, ko gero, tas pats klausimas bus nagrinėjamas, bet nuvykau į Vilnių. Ir ministras man tą patį pradėjo sakyti, kad reikia, jog tapčiau vadovu, nes niekas kitas neis šio darbo dirbti, o tada ligoninė ir liks užkonservuota. Supratau, kad Vytautas Čepas jau yra pakalbėjęs su Juozu Oleku. Tada ministerijoje man buvo toks netikėtumas. Ministras pasakė, kad lėšų užbaigti ligoninę valstybė tikrai neturi, nes Lietuva ką tik atkurta, pasakė, kad aš turėsiu ieškoti pinigų, turėsiu jų surasti. Ministrui pasakiau: ačiū už pasiūlymą. Tada vėl buvau pakviestas pas Vytautą Čepą. Ir galiausiai sutikau būti tuo vyriausiuoju gydytoju. Vytautas Čepas man buvo autoritetas. Jis kviečia, ministras kviečia, o aš laužausi. Bet tikrai negalėjau staigiai sutikti, negalėjau strimgalviais pulti, savo veiksmus reikėjo labai apgalvoti, nes tai labai daug nulėmė ne tik mano gyvenime. Kai jau pažadėjau imtis naujų pareigų, kitą dieną faksu gavau ministro įsakymą, kad esi paskirtas eiti vyriausiojo gydytojo pareigas. Tai buvo 1992 metų sausio 23 diena“, – prisiminė J. Sąlyga.

Daugybė vizitų pas rėmėjus

Anot jo, tuomet prasidėjo didieji darbai ir vargo vakarienė. Beveik dvejus metus iki 1992-ųjų statybos buvo įšaldytos. Ligoninės griaučius prižiūrėjo sargas, tačiau ir jis nesugebėjo sugaudyti visų vagių.

„Iš ryto atveža langą, įdeda, o kitą rytą jo jau nebėra. Todėl ir buvo galvojama tas langų kiaurymes užmūryti, tada būtų pastatas atrodęs taip, kaip dabar kaimynystėje esanti Lietuvos kino studija. Žinoma, pagrindinė problema buvo pinigai. Reikėjo ieškoti lėšų, kad galėtume pabaigti statybas. Sveikatos apsaugos ministras iškart pasakė, kad lėšų tikrai neturės, todėl važiavau į tuometes Prekybos ir materialinių išteklių, Finansų ministerijas, įrodinėjau, kad Vakarų Lietuvos gyventojams būtinai reikia šitos ligoninės. Ministrai su manimi labai gražiai kalbėjo, bet tuo pačiu sakė, kad niekuo negali padėti, nes valstybė neturi pinigų, juk ji ką tik atkurta, be to, buvo ir blokados metai“, – apie sunkumus pasakojo J. Sąlyga.

Liko vienintelis kelias – ieškoti rėmėjų lėšų.

„Kone kasdien varsčiau jūrinių įmonių duris. Pavyko rasti galingų rėmėjų, pavyzdžiui, Lietuvos jūrų laivininkystė, Klaipėdos naftos kompanija. Ėjau į visas įmones, ėjau pas direktorius ir aiškindavau, kaip svarbu yra užbaigti ligoninės statybas. Visko buvo – ir mane išvydavo, net ir rusiškai, ir pasakydavo, kad raštą parašyčiau, ir atšaudavo, kad nesukčiau galvos, nes neturi lėšų. Tada antrą kartą eidavau pas tuos pačius direktorius. Būdavo ir tokių atvejų, kai pasakydavo, kad ta ligoninė jiems nereikalinga, nes jei reiks pagalbos, nuvažiuos ar nuskris į Vokietiją. Visokių juk direktorių buvo“, – kalbėjo J. Sąlyga.

Nors rėmėjų lėšų ir pavyko rasti, jų tikrai nepakako, nes palaipsniui brango ir statybinės medžiagos bei įranga, todėl didėjo ir ligoninės statybų sąmata.

„Mačiau, kad su tokiu finansavimu, kokį pavyko užsitikrinti, ligoninės tikrai nebaigsime. Rėmėjai, kiek galėjo, finansavo, nors gal galėjo ir daugiau. Bet reikėjo ir kitų šaltinių. Kaip miesto tarybos deputatas kreipiausi į Vytautą Čepą ir į tuometį merą Benediktą Petrauską, sakiau, kad šioje ligoninėje gydysis klaipėdiečiai, todėl reikia ieškoti lėšų, kaip pabaigti statybas. Vytautas Čepas ligoninės statybų finansavimo iš miesto biudžeto klausimą pateikė miesto tarybai. Prisimenu, kad ta sesija buvo labai aštri, nes tuo metu buvo svarstoma, ar statyti naują mokyklą, ar skirti lėšų ligoninei. Deputatai balsavo, kad reikia pabaigti ligoninę ir skirti lėšų. Taigi, Klaipėdos jūrininkų ligoninė yra pastatyta didžiąja dalimi rėmėjų ir Klaipėdos miesto biudžeto lėšomis“, – pasakojo J. Sąlyga.

Beveik baigta pastatyti Klaipėdos jūrininkų ligoninė 1993 m. KJL archyvo nuotr.

1993 metų lapkričio 30 dieną statybininkai Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyriausiajam gydytojui J. Sąlygai įteikė simbolinį raktą, buvo sulaukta pirmųjų pacientų, kurie paguldyti į Diagnostikos skyrių. Kitų metų balandžio 9-ąją įvyko ir oficialus ligoninės atidarymas.

„Mano siekis buvo vienas – visa ligoninė turėjo būti atidaryta iškart, o ne palaipsniui. Tad ir atidarėme visiškai veikiančią ligoninę, su visais numatytais skyriais ir naujausia medicinine įranga“, – prisiminęs pasidžiaugė vyriausiasis gydytojas.

„Tai yra atidarymas didžiausios Nepriklausomybės metais ligoninės. Ir dabar, kada mes jau turime kelti klausimus apie tai, kad kai kurių sovietiniu metu suplanuotų gigantų negalime užbaigti, negalime suremontuoti jau prašančių, mirtinai prašančių remonto pastatų, kiekvienas atidarymas yra be galo džiugus. Juo labiau tokios ligoninės, kuri, nors ir vadinasi Jūrininkų ligonine, bet, kaip girdėjome, turi naujus skyrius, – ji tarnaus ir miestui, ir rajonui, ir Žemaitijai. Tai yra didelis indėlis į Lietuvos sveikatos politiką“, – Klaipėdos jūrininkų ligoninės atidarymo ceremonijoje kalbėjo tuometis sveikatos apsaugos ministras akademikas Jurgis Brėdikis.

Simbolinę juostą ligoninės atidaryme perkirpo tuometis sveikatos apsaugos ministras Jurgis Brėdikis ir ligoninės vyriausiasis gydytojas J. Sąlyga. KJL archyvo nuotr.

Kardiochirurgija – dėl draugo mirties

Tačiau statybose paskendusiam J. Sąlygai iki ligoninės atidarymo reikėjo įveikti dar ne vieną kliūtį.

„Kai jau surinkau visus pinigus ligoninės statybai, vėl nuvykau pas Juozą Oleką. Jis sako: labai gerai, kad ligoninė bus baigta, bet dabar turi performuoti visą ligoninės struktūrą. Iki kol buvo patvirtinta tokia sovietinė struktūra, kai 80 lovų buvo numatyta Bendrosios terapijos skyriui, dar 80 lovų Bendrosios chirurgijos skyrius, 80 lovų – Ginekologijos skyrius jūrininkų žmonoms, 80-ies lovų Neurologijos skyrius. Kitaip tariant, buvo suplanuoti visi plataus profilio skyriai. Aš turėjau perkurti ligoninę, kad ji atitiktų Vakarų Lietuvos gyventojų poreikius. Be to, juk supratau,  kad esu atsakingas už tai, kad ligoninė turi būti paklausi, kad joje būtų pacientų, nes kitaip ji juk bankrutuotų. Pradėjau domėtis įvairiausia literatūra – skaičiau užsienio ir sovietinę literatūrą, pradėjau pamažu dėlioti tuos skyrius. Ir tuomet įvyko nelaimė. Mano gerą draugą, jauną kapitoną ištiko miokardo infarktas ir jis mirė greitosios medicinos pagalbos automobilyje, vežamas į Kauną, nes čia, Klaipėdoje, nebuvo stiprios kardiologijos. Man tai buvo didžiulė paskata, jog Klaipėdos jūrininkų ligoninėje turi atsirasti aukščiausio lygio kardiochirurgijos skyriai, kad Vakarų Lietuvos gyventojai kuo greičiau galėtų gauti pagalbą. Tuo metu, kaip ir dabar, didžiausias sergamumas ir mirtingumas buvo dėl širdies ir kraujagyslių ligų. Tuo pačiu domėjausi, kokių dar skyrių nėra Vakarų Lietuvos ligoninėse, todėl įrašiau kraujagyslių chirurgiją, Kraujo ligų (hematologijos) skyrių, Nefrologijos skyrių ir Hemodializių tarnybą bei bendruosius skyrius, be kurių ligoninė nefunkcionuotų“, – pasakojo J. Sąlygą.

Sukūręs ligoninės struktūrą, jis nuvažiavo pas ministrą J. Oleką, nes šis savo įsakymu struktūrą turėjo patvirtinti.

„O jis ir sako: ne, netinka. Kodėl? Ar tu žinai, ką reiškia širdies chirurgija? Tai didžiulės išlaidos aparatūrai įsigyti, iš kur tu paimsi pinigų? Ir nepritarė mano sukurtai struktūrai, nes nėra pinigų“, – dar vieną kliūtį įvardijo J. Sąlyga.

Jis iškart nuvyko pas vyriausią Lietuvos kardiochirurgą, akademiką Vytautą Sirvydį, prie bendro stalo sėdo ir akademikas Algimantas Marcinkevičius.

„Aš gi jaunas vadovas, daktariukas iš provincijos, kaip aš jiems įrodysiu, kad Klaipėdoje reikia širdies chirurgijos? Bet iš šių akademikų sulaukiau neįtikėtino pritarimo. Jie sakė, kad, matyt, esu Dievo siųstas, nes jie patys jau svajojo, jog Klaipėdoje turėtų būti kardiochirurgija. Bet pasiguodžiau, kad ministras netvirtina tokios ligoninės struktūros. Jie pažadėjo su ministru pakalbėti. Ir tada Juozas Olekas pritarė ligoninės struktūrai, kurioje buvo ir kardiochirurgija“, – kalbėjo J. Sąlyga.

Tuomet vėl prasidėjo pinigų paieškos, nes jų reikėjo įsigyti brangią aparatūrą – kraujagyslių rentgeno aparatą (angiografą), narkozės, dirbtinės kraujo apytakos aparatūrą. Be tokios įrangos neįmanoma net pradėti galvoti apie kardiochirurgiją. Dar viena problema – Klaipėdos krašte nebuvo gydytojų kardiochirurgų.

„Paprašiau akademiko Vytauto Sirvydžio padėti suformuoti komandą. Jis labai padėjo, jis kalbėjosi su gydytojais, kalbino juos vykti į Klaipėdą, o man pateikė visą jų sąrašą. Vėliau gydytojai man prisipažino, kad į kumštį juokėsi, stebėjosi, kaip galima tik Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę įsigyti reikiamą įrangą ir sukurti kardiochirurgijos skyrių. Tai prilygo avantiūrai. Avantiūrai, kuri tapo realybe. Taip pat buvo ir su kraujagyslių chirurgija, komandą suformuoti padėjo akademikas Vytautas Triponis“, – geru žodžiu pagarbos vertus akademikus minėjo J. Sąlyga.

Kurti ligoninės Širdies chirurgijos ir Kraujagyslių chirurgijos skyrius Jonui Sąlygai pavyko prisikviesti specialistų iš Vilniaus, kuriems Klaipėdos valdžia skyrė 8 žinybinius butus. KJL archyvo nuotr.

Bet tada vėl prasidėjo kelionės pas rėmėjus. J. Sąlyga vėl beldėsi į tų pačių jūrinių organizacijų, parėmusių ligoninės statybas, duris, jų direktoriams, valdyboms įrodinėjo, kad labai reikia įrangos, kad Klaipėda gali tapti kardiochirurgijos centru Vakarų Lietuvoje.

„Pinigų reikėjo labai daug, beveik tiek pat, kiek kainavo ligoninės statybos. Juos pavyko surinkti, nupirkti visą reikiamą naujausią įrangą ir 1994 metų gegužės 31 dieną Klaipėdos krašte, Klaipėdos jūrininkų ligoninėje buvo atlikta pirmoji širdies operacija – jūrininkui protezuotas aortos vožtuvas. Tai prilygo svajonės išsipildymui“, – iki šiol savo sprendimu sukurti aukščiausio lygio Kardiochirurgijos skyrių džiaugiasi J. Sąlyga.

Vilniečiai tapo klaipėdiečiais

Apie tai, kad J. Sąlygai buvo sudėtinga realizuoti sumanymą Klaipėdą paversti širdies chirurgijos centru Vakarų Lietuvoje, savo straipsnyje rašo ir Gediminas Kundrotas, kuris 1993 metais iš Vilniaus atvyko į Klaipėdą ir tapo Jūrininkų ligoninės Širdies chirurgijos skyriaus vedėju. Jo straipsnis publikuojamas ligoninės 15 metų jubiliejui skirtoje knygoje „Atkakliai pirmyn!“

„Dar 1993 m. tapo aišku, kad Klaipėdoje bus pradėtos širdies operacijos. Daug metų širdies chirurgijos plėtrą Lietuvoje modeliavęs prof. V. Sirvydis ir praktinį pasiūlymą į Vilnių atvežęs J. Sąlyga greitai rado bendrą kalbą, nes abu panašiai įsivaizdavo kardiochirurgijos skyriaus įkūrimą. Šiandien keista, kad tai anuomet daug kam atrodė netikroviška. Todėl ne vien blogais kėslais aiškinčiau didelį pasipriešinimą idėjos įgyvendinimui. Reikėjo įtikinėti, kviestis į pagalbą autoritetus iš Vilniaus, pagaliau, dirbti lobistinį darbą ministerijoje, Seime.

Širdies chirurgijos atsiradimas Klaipėdoje sutapo su visos nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo ir stiprinimo laikotarpiu, todėl labai derėjo su valstybinių įvykių fonu. Darbas nėjo labai sklandžiai. Beveik metus kūrėmės, įrenginėjome operacines, tvarkėmės. O operacijų vis dar nebuvo. Vis trūko ko nors svarbaus, ko nors tokio, be ko širdies operacijos neatliksi. <…> Visiems būtiniems padaliniams kurti ir chirurginei veiklai pradėti iki 1994 m. gegužės iš Vilniaus Santariškių ligoninės į Klaipėdą dirbti atvyko trys kardiochirurgai, du anesteziologai ir trys medicinos seserys. Kolektyvą papildė gausus Klaipėdos medicinos seserų būrys, greitai perėmęs labiau patyrusių kolegių patirtį.

Beveik visą įrangą, kurios reikėjo širdies operacijoms su dirbtine kraujo apytaka, administracijos rūpesčių ligoninė įsigijo už rėmėjų lėšas. 1994 metais širdies chirurgijos operacinė ir intensyviosios terapijos skyrius atrodė labai moderniai.

Pirmoji širdies operacija su dirbtine kraujo apytaka buvo atlikta 1994 m. gegužės 31 d. Tą dieną iš Vilniaus kardiochirurgijos centro atvyko didelė specialistų grupė, vadovaujama prof. V. Sirvydžio, kuri kartu su mumis, jau klaipėdiečiais, atliko pirmąją širdies operaciją. Taip buvę mokytojai ir kolegos palydėjo jauną kolektyvą į savarankišką gyvenimą“, – savo prisiminimus užrašė G. Kundrotas.

Pirmoji širdies operacija Klaipėdos jūrininkų ligoninėje atlikta 1994 metų gegužę. KJL archyvo nuotr.

Gydo tūkstančius pacientų

„Žvelgiant į praeitį, galiu pripažinti, kad labai rizikavau. Kviečiau specialistus iš Vilniaus, bet kažkaip reikėjo užtikrinti ir pacientų srautus, kad tiems specialistams galėčiau atlyginimus sumokėti. Nors problemų, iššūkių ir visko buvo labai daug, šiandien labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos jūrininkų ligoninė yra Vakarų Lietuvos sveikatos flagmanas, kad esame pripažinti visoje Lietuvoje. Kai pabūnu vadinamojoje penkiaminutėje ir palyginu, kas buvo, ir kas yra dabar, jaučiuosi kaip pasakoje, kas yra daroma šiuo metu“, – pagrįstai didžiavosi J. Sąlyga.

Jonas Sąlyga Klaipėdos jūrininkų ligoninei vadovauja nuo 1992 metų sausio. KJL nuotr.

Šiuo metu Klaipėdos jūrininkų ligoninė yra moderni ir daugiaprofilinė 640 lovų ligoninė, kurioje per metus vidutiniškai stacionare gydosi per 19 tūkst. pacientų iš uostamiesčio ir viso Klaipėdos krašto, kitų Lietuvos apskričių, dar 130 tūkst. konsultuojama ambulatoriškai. Kasmet operuojama daugiau nei 5 tūkst. ligonių, iš jų atliekama per 500 širdies operacijų.

Klaipėdos jūrininkų ligoninėje ir jos padaliniuose dirba daugiau nei 1200 darbuotojų, iš jų – 180 gydytojų, 500 slaugytojų.

Vakarų Lietuvoje tik Klaipėdos jūrininkų ligoninėje atliekamos širdies operacijos, protezuojami aortos, mitralinis ar abu vožtuvai, formuojamos aortokoronarinės jungtys, koreguojami prieširdžių pertvaros defektai, implantuojami širdies stimuliatoriai ir defibriliatoriai, atliekamos radiodažnuminės ir krioabliacijos, balionėliu plečiamos širdies kraujagyslės ir atliekamas jų stentavimas, daromos įvairios intrakardinės manipuliacijos, atliekamos trombolizės ir trombektomijos, implantuojami perkateteriniai aortos vožtuvai, protezuojama pilvo aorta, jos šakos, kaklo ir galūnių kraujagyslės. Be to, atliekamos paprastos ir sudėtingos hemodializės, hemofiltracijos procedūros. Pilvo chirurgai ir ginekologai atlieka laparoskopines operacijas, o visas teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas sunku ir išvardinti.

Klaipėdos jūrininkų ligoninėje 2014 metais buvo įkurti Ūminio galvos smegenų insulto ir Ūminio miokardo infarkto diagnostikos ir gydymo centrai.

Pagal tarptautinių jūrinių konvencijų reikalavimus 2001 metais įkurtas Jūros medicinos poskyris, kuriame jūrininkams tikrinama sveikata, laivavedžiai ir mechanikai, Klaipėdos universiteto ir Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentai mokomi teikti medicinos pagalbą ir slaugą laivuose.

„Klaipėdos jūrininkų ligoninėje gydomi visi Vakarų Lietuvos pacientai, o ne tik jūrininkai ir jų šeimų nariai. Ligoninės pavadinimas toks yra, nes jis skirtas pagerbti jūrines organizacijas, įmones, kurios labai padėjo, kad ligoninė būtų pastatyta, be to, šiuo pavadinimu parodoma, kad Lietuva yra jūrinė valstybė. Aš atėjau dirbti į Centrinę baseino ligoninę, vėliau ji buvo gavusi Lietuvos laivyno ligoninės vardą, tačiau toks pavadinimas patiko ne visiems. Todėl 1992 metų kovo 26 dieną ji tapo Klaipėdos jūrininkų ligonine ir tokia yra iki šiol. Dabar ji yra tarsi laivas, kuris puikiai žino savo kursą ir jam nebaisūs jokie rifai“, – ligoninės dabartimi pasidžiaugė daugybę sunkumų įveikęs J. Sąlyga.

Didžiausias Klaipėdos jūrininkų ligoninės turtas – darbuotojai, kurie stengiasi, kad pacientai kuo greičiau pasveiktų. KJL nuotr.

INFORMACIJA

1949 m. Klaipėdoje buvo atidaryta tarpžinybinė 50 lovų Prekybos uosto ligoninė ir poliklinika.

1956 m. duris atvėrė Žuvies pramonės darbuotojų 50 lovų ligoninė. Klaipėdoje veikė ir laivų statyklos „Baltija“ ligoninė.

1962 m. visos trys – Prekybos uosto, Žuvies pramonės darbuotojų ir laivų statyklos „Baltija“ ligoninės – buvo sujungtos į 150 lovų Žvejų ir jūros transporto darbuotojų ligoninę.

1979 m. Žuvies pramonės ministerija, o po metų ir Jūrų laivyno bei Laivų statybos pramonės ministerijos sutiko iš dalies finansuoti naujos ligoninės statybą.

1983 m. buvo pakeistas Žvejų ir jūros transporto darbuotojų ligoninė pavadinimas ir ji tapo Centrine baseino ligonine.

1985 m. patvirtinta naujos 360 lovų ligoninės projektinė užduotis ir statybos suvestinė sąmata. Miestų statybos projektavimo institutas parengė ligoninės projektą, kurio autorius – architektas Eduardas Chlomauskas.

1988 metų kovo 18-ąją 5,4 hektaro ploto sklype padėtas kertinis naujos ligoninės akmuo. Tai buvo patikėta ligoninę stačiusiems bendrovės „Ranga“ statybininkams. Naujoji ligoninė turėjo būti pastatyta per 36 mėnesius.

1992 m. sausio 23 d. ligoninės vyriausiuoju gydytoju paskirtas Jonas Sąlyga.

1992 m. kovo 26 d. buvo galutinai pakeistas ligoninės pavadinimas. Ji tapo Klaipėdos jūrininkų ligonine, o prieš tai buvo Lietuvos laivyno ligoninė, pakeitusi Centrinės baseino ligoninės pavadinimą.

1993 m. lapkričio 30 d. statybininkai perdavė simbolinį ligoninės raktą jos vyriausiajam gydytojui.

1994 m. balandžio 9 d. įvyko oficialus Klaipėdos jūrininkų ligoninės atidarymas.

1994 m. gegužės 31 d. atlikta pirmoji Klaipėdos krašte širdies operacija.

2003 m. buvo prijungta Palangos ligoninė.

2010 m. buvo prijungta Švėkšnos psichiatrijos ligoninė, po šių dviejų prijungimų Klaipėdos jūrininkų ligoninės lovų skaičius išaugo nuo 360 iki 640.

2014 metais ligoninėje buvo įkurti Ūminio galvos smegenų insulto ir Ūminio miokardo infarkto diagnostikos ir gydymo centrai.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 nepriklausomybės metų: valstybiniai pėdsakai Klaipėdoje“