P0

Svarbu, Veidai

Informatikos inžinerijos studentas pasauliui piešia juodą scenarijų (1)

Jonas Valaitis
2020-10-08


Lukas Veitas šiais metais pradėjo antruosius informatikos inžinerijos studijų metus Klaipėdos universitete. Kalbėdamas apie vadinamą vieną perspektyviausių profesijų, vaikinas pabrėžė, jog studijuodamas ypatingą dėmesį ėmė skirti privatumo ir sekimo problemoms, su kuriomis susiduria XXI amžiaus pasaulis.

Jaunuolis visiems informacinių technologijų (IT) vartotojams, taigi ir šių eilučių skaitytojams turi svarbią žinią: „Saugokite savo privatumą. Tą daryti būtina.“

L. Veitas interviu metu išsamiai papasakojo, kokią informaciją galima surinkti apie žmogų vien kaupiant duomenis, kurie saugomi kompiuterio. Kalbėdamas apie mūsų gyvenimą užvaldžiusias IT, L. Veitas pabrėžė, jog kartais žmonės net neįtaria, kiek daug apie juos galima surinkti informacijos ir ją vėliau panaudoti.

„Svarbu nepasimauti ant tos minties, kad vis tiek aš tik paprastas žmogus, neturiu ko slėpti. Ta informacija gali būti panaudota visaip”, – įsitikinęs jis.

L. Veitas prisimindamas, kaip nusprendė būtent Klaipėdos universitete studijuoti informatikos inžineriją, pasakojo, kad greičiausiai tai lėmė vaikystės patyrimai uostamiestyje. Anot jo, būtent Klaipėda iš visų Lietuvos didmiesčių išsiskiria tuo, jog žmonės yra atsipalaidavę, linksmi ir malonūs, o universitete yra ir šios srities, kuri domino jį jau nuo pat ankstyvos vaikystės, studijų programa. Tačiau pačiam universitetui studentas negaili ne tik pagyrų, tačiau ir kritikos. Anot jo, neramu, jog Klaipėdos mokslo širdyje kai kurios studijų programos grįstos pseudomokslu, o rektorius į tai žvelgia atlaidžiai. Galbūt tai ir yra viena priežasčių, kodėl Klaipėdos universitetas tampa mažiau patrauklus?

Pirmąjį kompiuterį sutvarkėte būdamas vos 6-erių metų. Papasakokite šią istoriją. Ar jau nuo mažens žinojote, kad Jūsų ateitis bus susijusi su informacinėmis technologijomis?

Po smūgio į šoną kompiuteris išsijungė. O įjungti nėjo. Taigi, praėjo kelios savaitės. Vieną dieną tapo nuobodu, pagalvojau, mėginsiu pasižiūrėti, kas tam kompiuteriui negerai. Sumąsčiau atidaryti dėžę, iš naujo sudėti visus viduje esančius laidus ir nieko pernelyg nesitikėdamas paspaudžiau įjungimo mygtuką. Kompiuteris įsijungė. Ir tuo metu man išties tebuvo 6-eri metai. Pamenu, kad į namus atvykę santechnikai keitė vamzdžius, tai man labai patiko žiūrėti, kaip jie dirba. Pamenu, kad tą pačią dieną mamai pasakiau, jog būsiu santechnikas (juokiasi, – aut. past.). Patinka man ir medicina, ir teatras, ir menas, todėl aiškaus atsakymo, kuo aš būsiu, neturiu net iki šiol.

Viena mano savybių – kritiškai žvelgiu į „autoritetus“. Kartais randu jų mąstymo spragų. Beje, tai nesudėtinga (šypsosi, – aut. past.).

Ar galite papasakoti, kaip nusprendėte būtent Klaipėdos universitete studijuoti informatiką? Ką galite papasakoti apie studijų kokybę?

Gyvenu Telšiuose. Važinėtis į Kauną ar Vilnių nesiryžau, o ir Klaipėda man visai patinka. Nuo mažens mėgau Klaipėdą, patikdavo bendra atmosfera švenčių metu. Įsiminė akimirka „Akropolyje“, kai mažas būdamas sumąsčiau atsisėsti išėjime. Tos besisukančios durys lengvai stuktelėjo ir nustojo suktis. Galvojau, kad rimtai prisidirbau… O žmonės lengvai pakikeno, durys vėl pradėjo suktis ir tiek. Smagu būti tarp ramių ir atsipalaidavusių žmonių, tuo man Klaipėda ir išsiskyrė iš kitų miestų.

Kalbant apie studijų kokybę, yra keli dalykai, kuriuos ne taip stipriai mėgstu mokytis, bet tikrai nenorėčiau sakyti, kad dėl to kalta studijų kokybė. Bet čia kalbu būtent apie savo studijas.

Turite priekaištų dėl kitų studijų programų?

Pats esu labiau sunerimęs dėl kitų šiame universitete esančių studijų, kurios pagrįstos pseudomokslu. Į viešą mano įrašą socialiniuose tinkluose dėl tokio susirūpinimo atsakė ir rektorius. Šie mokslai (kuriuos universitetas pavadino alternatyviąja ir papildoma medicina) skirti reabilitacijos krypties mokslus baigusiems, bakalaurą įgijusiems studentams. Studijose minimos „čiakros“, energijos laukai ir kiti ganėtinai mokslui egzotiški dalykai.

Vis tik ir bakalauro studijos turi paskaitų seriją, minimą kaip įžanga į minėtas alternatyvias medicinas. Alternatyvi medicina nebūtų vadinama alternatyvi, jei būtų įrodyta. Lieka tik džiaugtis, kad dar nėra alchemijos ar astrologijos paskaitų.

Kaip į jūsų susirūpinimą sureagavo rektorius?

Jis atsakė į mano žinutę socialiniuose tinkluose, kad į homeopatiją linkęs žiūrėti pragmatiškiau. Taip pat pragmatiškiau žiūri ir į mokslą, kurį laiko labiau subjektyviu dalyku, nes jame esti įvairių nuomonių. Visgi manau, kad į veikiančią namų rozetę įkištas virbalas vis tiek nemaloniai „pakutentų“ virbalą liečiantį žmogų, nesvarbu, kokios jis nuomonės apie elektrą. Elektrą, kaip ir mediciną, sieja vienas esminis dalykas – abu šie mokslai yra pagrįsti moksliniais (ne buitiniais) įrodymais, t. y. patys įrodymai turi gan aukštus standartus, hipotezės patvirtintos ir kitų nenuginčytos.

Nežinau, ar būčiau stojęs į šį universitetą, jei būčiau apie šiuos dalykus sužinojęs prieš stojimą. Matau, kokie žemi šio universiteto standartai studijoms.

Visgi lieku patenkintas pasirinkimu, nes man iš esmės studijos patinka, yra labai gerų, protingų ir įdomių dėstytojų, džiaugiuosi turėdamas galimybę lankyti jų paskaitas, užduoti jiems klausimų.

Vienas iš informatikos inžinerijos studentų man yra sakęs, kad šios studijos buvo didžiausia jo gyvenimo klaida, nes „ten manęs nieko neišmokė”. Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris dar tik ieško savo kelio? Kaip pasirinkti studijas? Ar studijose reikia pačiam domėtis papildomai dalykais?

Keblus klausimas – esu tik antrakursis. Kas žino, kaip bus po ketvirto kurso, jeigu jį išvysiu. Nesu linkęs kaltinti žmonių, mėginu pats ieškoti išeities žiūrėdamas, ką galiu kitaip daryti. Kelio dar ieškantiems jauniems žmonėms galiu patarti domėtis konkrečiomis studijomis, klausti jau studijuojančių studentų. Taip pat būtų gerai žinoti, kodėl jie renkiesi vienas ar kitas studijas. Svarbu nepatingėti pasižiūrėti universiteto reputacijos, ieškoti neigiamai apie universitetą atsiliepiančių žmonių, reportažų ir panašiai. Jei studijuojančiųjų nėra tarp pažįstamų, galite ieškoti socialiniuose tinkluose.

Idealus variantas – rinktis specialybę, kuria pats domiesi ir kuri prie širdies. Tuomet mokymasis nesibaigia už universiteto ribų. Dėstytojai, su kuriais susidūriau, ragino mokytis savarankiškai, tam davė įvairius šaltinius. Man tai asmeniškai atrodo kaip išreikšta pagarba – vietoj to, kad vien tik krautų informaciją, dėstytojai mokina pagrindinius ar savarankiškai sunkiau išmokstamus dalykus. Duodama laisvė planuoti savo laiką, domėtis įdomesniais dalykais.

Informatikos inžinerija – be galo plati: visą likusį gyvenimą gali likti dirbti prie interneto įrangos, serverių ar programų rašymo, skirto pramoninių gamyklų prietaisams. O gal kursi kompiuterines programas, svetaines, žaidimus, ar kokius išmaniuosius buitinius prietaisus?

Visi išvardyti dalykai reikalauja tam tikrų specifinių žinių ir patirties, kuri taip greitai neatsiranda. O viskas nuolat keičiasi. Prisimenu dėstytojo kalbą, kurioje jis minėjo, jog mokytis šios specialybės tenka visą gyvenimą. Manau, tai galioja daugybei sričių. Pagrindinis patarimas būtų toks – nebijokite klausti.

Informacinės technologijos – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Tai palengvino mūsų gyvenimą. Tačiau yra žmonių, kurie bijo, jie jaučiasi sekami, o regis, technologijos išties kaupia duomenis, ką mes mėgstame, dirbame, net kiek valandų miegame, kur einame. Kaip Jūs tai vertinate šią situaciją? Ar įmanoma apsaugoti privatumą? Ir kodėl svarbu tą daryti?

Apie elektroniką, kompiuterius ir su jais susijusias distopijas yra prikurta ganėtinai daug filmų, serialų. Labiausiai man įsimena serialas „Black Mirror“, kuris man atrodo ypač realistiškas ir gerai pabrėžiantis įvairių, jau esamų modernaus pasaulio problemų aspektus. Tik norėčiau pridėti: mes jau gyvename distopijoje. Nors šiuolaikinis stebėjimas ir duomenų rinkimas savaime nėra labai pastebimas – įvairiose svetainėse ar programų įdiegimo metu parašytas taisykles retai kas skaito, o nesekančios ir duomenų nekaupiančios alternatyvos dažnai arba tiesiog neegzistuoja, arba nėra gerai žinomos ir naudojamos.

Privatumą apsaugoti tikrai įmanoma, tik tai galima padaryti ne visada ir ne tiek, kiek norėtųsi. Norėdamas skristi lėktuvu į kitą šalį anonimu būti negalėsi. O šiaip ir privatumo poreikiu būna pasinaudojama it kokia mada.

Svetainėse naudojamos nieko nereiškiančios (ir jokios teisinės atsakomybės nenešančios) frazės „mums rūpi jūsų privatumas“… Taip pat yra paslaugų, kurios tiesiog meluoja apie suteikiamą privatumą, o kadangi daug veiksmo vyksta kažkieno kito kompiuteryje, t. y. vadinamajame
„debesyje“, mes tiesiog nežinome, kas ten daroma su mūsų duomenimis.

Renkama informacija neapsiriboja miegojimo įpročiais, pomėgiais ar naršymo istorija. Renkami ir gyvenamieji adresai, fizinė buvimo vieta (telefonu), perkamos prekes (kartais net ir fizinėse parduotuvėse), perkamos paslaugos, politinė nuomonė, įvairūs žmogaus bruožai, įskaitant charakterį, būdą, silpnąsias vietas ir panašiai.

Galite ištrinti savo „Google“ paskyrą, tačiau duomenys niekur nedings. Jie liks kažkokioje šalyje, galbūt ir keliose, vis tiek naudojami ir saugomi neribotą laiką. O naršant internete vis tiek gali būti vėl atpažintas ir gauti tam tikras reklamas.

Jei esi prisijungęs prie savo paskyros, tavo rašymo ypatybės gali išduoti ir tavo nuovargį, suprastėjusią koncentraciją, kokią nors ligą ir panašiai. Viskas būtų mažiau baisu, jei visa tai būtų daroma tik dėl reklamų, bet to tikėtis būtų labai naivu. Daugybė trijų raidžių institucijų labai glaudžiai ir naudodami prievartą bendradarbiauja su didžiulius kiekius duomenų turinčiomis korporacijomis, o tos institucijos tikrai nėra nešališkos politiniuose reikaluose, nesvarbu, jie vyksta čia pat ar svetur.

Visa kaupiama informacija naudojama ne tik įvairių institucijų, bet ir atskirų žmonių, įvairių įmonių. Kam? Žmonių persekiojimui, manipuliavimui, šantažui, ar tiesiog spontaniškam praturtėjimui kažkieno kito sąskaita.

Patys žiauriausi praeities diktatoriai apie tokio masto šnipinėjimą turbūt net nesapnavo. Informacija taip pat gali būti falsifikuojama, ar iš dalies keičiama, vėliau kam nors panaudojama.

Itin svarbu mokėti „skaityti tarp eilučių“, turėti gerą kritinį mąstymą. Imuniteto melui ar nelogiškiems argumentams įgyti neįmanoma, bet kritinis mąstymas tikrai gali padėti tokius atvejus atpažinti.

Ar jūsų pačio kompiuterio kamera yra uždengta?

Taip, ir su izoliacine juosta. Gal šiek tiek juokinga, nes taikant tokį standartą kompiuteriui, telefono kamerą irgi reikėtų uždengti. Ypač priekinę. Šiaip ties šiais dalykais vyksta gan įdomus pokytis – atsiranda specialūs, nors dar tik „nišiniai” telefonai, kurių tiek kameras, tiek mikrofonus, tiek visus belaidžius ryšius galima atjungti fiziniais jungikliais, t. y. atjungti elektros tiekimą. Tokių telefonų ir programinė įranga yra atviro kodo, t. y., programuotojo parašytas programas galima studijuoti ir aiškintis, ką viena ar kita parašyta eilutė daro, ją keisti, įsirašyti ar įsidiegti savo pakeistą kodą.

Išsiplečiant – tiek telefonai, tiek kompiuteriai vykdo jiems suprantamą „kodą“, kuris labai retai kada būna parašytas „ranka“, nes jis labai greitai tampa beveik nesuprantamu, o dar sunkiau tampa suprasti, ką pati programa daro ir ką ji gali daryti. Tokiu principu veikia komercinių programų gamintojai, neviešinantys savo programų kodo (parašyto suprantamu, bet dar vykdymui netinkamu formatu).

Minėtas programuotojo kodas būna išverstas į kompiuteriui suprantamą kalbą, o programą tuomet jau galima vykdyti. Dažnai uždaro (neviešinamo) kodo programos prioritetą teikia programuotojo įgeidžiams (duomenų apie kompiuterį rinkimas, vartotojo įpročių stebėjimas ir panašiai), o vartotojo komandas vykdo tik autoriui leidus (tarkim, negalima išjungti duomenų rinkimo).

Niekada nežinosi, ką tokia programa gali daryti, kokias neatskleistas funkcijas ji turi. Gaila, ne visada galima viskam rasti patikimų atviro kodo programų norimam dalykui. Kita problema yra ta, kad tikrai ne visi parašytą kodą supranta. Būna, kad ir programuotojai tarpusavyje neišsiaiškina, ką anksčiau parašytas kodas vienoje ar kitoje dalyje veikia.

Ar besimokydami informatikos inžinerijos specialistai išmoksta „hakinti” (žodis hakinti siejamas su įsilaužimais, įsibrovimais į tinklalapius, hakeris – tai labai išprusęs IT specialistas, programuotojas, kuris turi tam žinių, – aut. past.)?

Kol kas dar neteko klausyti paskaitų, susijusių su „hakinimu“, nežinau, kaip bus ateityje. Bet prieš tai pabandysiu įvardinti, ką turiu galvoje, sakydamas šį žodį.

Iš esmės, „hakinimas“ yra kokių nors veikimo principų panaudojimas saviems tikslams. Šiek tiek konkrečiau pasakius, naudojimas ne pagal paskirtį ir taip, kad tai būtų hakeriui naudinga. Tokie žmonės turi ne tik turėti gerus programavimo įgūdžius, bet ir matydami kažkokios programos, svetainės duodamą rezultatą mokėti gerai įsivaizduoti, kaip ta svetainė ar programa veikia, koks kodas galėtų būti parašytas.

O kadangi kodą rašo žmonės, klaidų tikrai pasitaiko. Dalis tų klaidų palieka saugumo spragas, kuriomis galima pasinaudoti. Pačiam jau pavyko „nuhakinti“ svetainę, kurios dalis (matematikai skirtų) įrankių buvo mokamos.

Tiesa, ne visas hakinimas vyksta prie kompiuterio ir klaviatūros. Dažnai naudojamos kelios spragos, įskaitant ir žmonių naivumą. Pavyzdžiui, socialinė inžinerija, kaip terminas, apibūdina žmonių „hakinimą“ – dažniausiai manipuliavimą. Galbūt reikiamam hakinimui reikia patekti į įmonės pastatą? Gal tas pastatas saugomas? Tarkim, į įmonę einančiam darbuotojui nebus taip malonu neįleisti žmogaus invalido vežimėlyje. Kadangi ir fizinį saugumą užtikrina tie patys žmonės, tai prieigą į reikiamą kabinetą palengvins netinkamai įdėta spyna, kurią lengvai galima apeiti. Arba tiesiog kelios sąvaržėlės, su kuriomis gerai sekasi atrakinti duris. Čia dar viena, ir ganėtinai plati specializacija. Yra tam skirtų žmonių ir įmonių, kurios tokias saugumo spragas tikrina. Tiek fizines, tiek žmogiškąsias, tiek programines.

Kaip manote, kas ateityje labiau tobulės – įrankiai, padedantys naudojantis technologijomis apsaugoti žmonių ir valstybės reikalų privatumą, ar įrankiai, kurie tik padės efektyviau nutekinti informaciją? Ir ką yra lengviau tobulinti?

Gaila, bet finansinė nauda dažnai persveria žmogiškumą, o duomenų rinkimas ir kaupimas yra itin pelningas verslas. Tarp suinteresuotųjų duomenimis ir suinteresuotųjų privatumu vyksta kažkas panašaus į pelės ir katės gaudynes. Privatumą propaguojantys aktyvistai susiduria su žymiai didesniu ir stipresniu oponentu. Todėl ypač svarbu yra domėtis privatumu, diskutuoti ir palaikyti už privatumą kovojančius aktyvistus arba jungtis prie jų gretų.

Taip pat svarbu ieškoti privatumą gerbiančių alternatyvų. Jokiu būdu neturėtų būti sakoma „tai kad aš neturiu ką slėpti“. Tai būtų lygiai tas pats, jei žmogus sakytų, kad jam nereikalinga žodžio laisvė, nes jis neturi ką pasakyti. Ir nereikėtų turėti iliuzijų, kad yra žmonių, kurie neturi ką slėpti. Vaikai ir paaugliai turi paslapčių nuo tėvų (kas yra visiškai sveikas ir normalus dalykas), tie patys žurnalistai slepia savo šaltinius, na o apie jau kliše tapusi frazė „kas tavo paieškos istorijoje“ kalba pati už save.

Jei niekas nesikeis, situacija ateityje nusimato žymiai blogesnė. Pavyzdžiui, 5G susilaukia dėmesio kaip kažkokia sveikatos problema (tokios konspiracinės teorijos buvo platinamos atsirandant praktiškai visiems „G“ – 4G, 3G ir pan.). Mažai kas galvoja apie 5G problemas privatumo klausimais. O jų tikrai yra. Pirma, gan arti viena kito pastatyta 5G mobilaus ryšio įranga leistų sekti žmogų su 5G telefonu kažkur 1-2 metrų
tikslumu. 5G technologijas siūloma naudoti ir įvairiuose išmaniuosiuose buitiniuose įrenginiuose. Žinant, kad ši nauja technologija siūlo didžiulius duomenų perdavimo greičius, tai galima tikėtis ir didesnio kiekio privačių duomenų rinkimo iš komercinių įmonių programų, išmaniųjų įrenginių.

Negana to, kiekvienas prijungtas prie interneto įrenginys yra puikus taikinys programišiams. Gali pasirodyti, kad išmanusis plaktuvas vargiai bus naudingas kokiam nors „hakinimui“, bet žinant, kad visi išmanūs įrenginiai dažnai būna prijungti prie namų maršrutizatorių ir interneto, atsiranda nauja galimybė pasinaudoti tuo „niekučiu“ bandant laužtis į namų kompiuterį ar tiesiog stebėti interneto srautą. Taip gali pavykti „išpešti“ kokį slaptažodį, sužinoti tikslų adresą, nukreipti kitus tinkle prisijungusius įrenginius į kenkėjišką svetainę, ir panašiai.

Nors pats esu labiau linkęs ta tema būti pesimistas, manau, kad vilties yra, jei pasikeis žmonių požiūris į privatumo ir saugumo užtikrinimą internete.


2020-10-08

Vienas komentaras apie “Informatikos inžinerijos studentas pasauliui piešia juodą scenarijų”

  1. Lukai, esi jaunas ir talentingas žmogus, matosi daug analizės. Samdyčiau tokį IT specialistą į savo įmonę, jei turėčiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt