Po pirmojo rinkimų į Seimą turo skaudančiomis galvoms ne dėl išgerto, tikėkimės, alkoholio kiekio, o dėl triuškinančio pralaimėjimo kartėlio pirmadienio rytą turėjo atsibusti nemaža dalis nuo politinės arenos nueinančio Seimo parlamentarų, tarp kurių – ir šeši klaipėdiečiai.

Vienmandatininkų godos

Dėl to užuojautos telegramas jau galima siųsti ir Seimo nario kėdę tikėjusiam išsaugoti liberalui Gintarui Vaičekauskui, ir liaudyje Puteikio partija vadinamam Centro partijos – tautininkų pirmininkui Nagliui Puteikiui. Pastarasis nuo ankstyvo ryto jau spėjo lietuvius apkaltinti posūkiu į liberalizmą, tarsi tai būtų koks nors baisus nusikaltimas.

Seimo kėdžių neteko ir dvi klaipėdietės damos – Irina Rozova ir Irena Šiaulienė, anksčiau į parlamentą vis pralįsdavusios pagal partinius sąrašus, kurie šįkart politikes gerokai pavedė. Nei naujasis/senasis socialdemokratų darbiečių bebrų darinys, nei lenkai su krikščioniškomis šeimomis būtino 5 proc. barjero neperžengė, nors kurį laiką šios dvi partijos ir balansavo ties trokštama riba, o lenkai net ir buvo ją trumpam peržengę.

Su parlamentaro kėde teks atsisveikinti ir valstiečių sveikuoliui Dainiui Kepeniui, ir nuo valstiečių pas krikščionis perbėgusiam eksseimūnui Algimantui Kirkučiui.

O štai apygardos pakeitimas buvusiai klaipėdietei Agnei Bilotaitei buvo sėkmingas – ji Panerių- Grigiškių vienmandatėje apygardoje surinko daugiausiai rinkėjų balsų ir po dviejų savaičių dėl mandato kausis su Laisvės partijos atstove.

Tuo metu kitam klaipėdiečiui – liberalų senbuviui Eugenijui Gentviui – apygardos pokytis laimės neatnešė. Tačiau tuo stebėtis nereiktų, kadangi toje pačioje vienmandatėje Pilaitės- Karoliniškių apygardoje rungėsi pats Saulius Skvernelis, tiesa, likęs tik antroje vietoje – jį aplenkė konservatorių atstovė. Visgi E. Gentvilas parlamentaro mandato neprarado – jis pateks į Seimą pagal Liberalų sąjūdžio partinį sąrašą.

Kas Klaipėdoje vienmandatėse apygardose pateko į antrąjį turą, jau informavome, tad būtų nebent įdomu pabandyti paprognozuoti, kuriems iš jų šypsosis laimė antrajame ture.

Tikėtina, jog visose keturiose apygardose kova vyks, kaip sakoma, taškas į tašką, nebent Marių apygardoje lengviau nurungti konservatorių Kęstutį Navicką gali būti valstiečių atstovei Ligitai Girskienei dėl jos pastarųjų metų aktyvios aplinkosauginės veiklos, plačiai žinomos uostamiestyje. O trijų likusiųjų apygardos rezultatus prognozuoti yra nedėkingas reikalas, bet pabandyti galima.

Baltijos apygardoje, manyčiau, pergalę turėtų švęsti jaunasis konservatorius Audrius Petrošius, Danės apygardoje, ko gero, irgi turėtų laimėti jo partijos kolega Arvydas Pocius, o štai nors Pajūrio apygardoje daugelis prognozuoja Simono Gentvilo pergalę, drįsčiau tuo suabejoti.

Jei antrajame ture konservatorių rinkėjai bus aktyvūs, tikėtina, jog miesto vicemero Arūno Barbšio atkaklus troškimas atsisėsti į parlamentaro kėdę pagaliau gali tapti realybe. Tačiau net ir tuo atveju, jei pralaimėtų vienmandatėje, S. Gentvilas, kaip ir jo tėvas, jau pateko į Seimą pagal partijos sąrašą.

Atkakli kova turėtų vykti ir vadinamojoje naujojoje priemiestinėje –  Mėguvos  – apygardoje, kurioje klaipėdietis/kretingiškis, naujai iškeptas „valstietis” Romandas Žiubrys nors ir nusileido palangiškiui konservatoriui Mindaugui Skritulskui, bet, subjektyviu požiūriu, antrajame ture turi neblogus šansus tapti Seimo nariu.

Paradoksas: nori naujų veidų, bet balsuoja už senąsias partijas

Dar prieš rinkimus ne vienas politologas teigė esą šiemet vadinamųjų gelbėtojų partijos nebus. Visgi jie mažumėlę, mano galva, apsiriko. Tokiais gelbėtojais būčiau linkusi vadinti Armonaitės- Šimašiaus atskilėlius – Laisvės partiją, gavusią, mano akimis, neįtikėtinai didžiulį rinkėjų pasitikėjimą (per 9 proc.)

Iš dalies naujausiais –  senaisiais gelbėtojais galima būtų vadinti ir kaip feniksas iš pelenų vėl pakilusias dvi – Darbo ir Socialdemokratų (vadinamųjų paluckininkų) – partijas.

Visgi Laisvės partijos fenomenas yra gerokai didesnis, kuris ir džiugina, ir stebina.

Džiugina dėl to, kad į Seimą pagaliau ateis nemažai jaunų, išsilavinusių, vakarietiško mąstymo žmonių, kurių šalies parlamente katastrofiškai trūko. Tai suteikia vilties, jog naujasis Seimas bent jau nebešiurpins, įvedinėdamas vis naujus nesąmoningus draudimus, prieš kuriuos pasisako ir pirmajame rinkimų ture pergalę švenčiantys konservatoriai (Jei pastarieji ir vėl, kaip prieš 4 metus, nebus pastumti į šoną dėl nesėkmingų antrojo turo rezultatų).

O stebina tai, kad Laisvės partijos aktyvus jaunimas vos per metus sugebėjo taip mobilizuotis, jog aplenkė net ir savo motininę partiją – Lietuvos liberalų sąjūdį. Belieka tik stebėtis, kaip būdamos liberalios šios dvi politinės, tos pačios pakraipos jėgos niekaip nepajėgia tarp savęs susitarti bei pažaboti asmeninių ambicijų liberalizmo idėjų vardan.

Tačiau didžiuoju paradoksu vadinčiau visgi faktą, kad, norėdami Seime matyti naujus veidus, rinkėjai vis tiek balsuoja už senąsias, patikrintas partijas. Šiuo atveju turiu galvoje, žinoma, pirmiausia Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis-demokratus, antroje vietoje likusią Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungą ir trečioje – Darbo partiją bei paskui ją sekančius socdemus.

Džiugu nors tiek, kad pastarųjų partijų sudėtis irgi yra gerokai pasikeitusi ir atjaunėjusi.

Balsavo mažiau nei pusė rinkėjų, Klaipėdoje – tik 43 proc.

Socialiniuose tinkluose jau pasipylė kaltinimai rinkėjams dėl jų neaktyvumo. Išties, dėl to, kad prie balsadėžių neatėjo nė pusė rinkimų teisę turinčiųjų, džiūgauti nėra ko, tačiau teigti, jog žemas rinkėjų aktyvumas rodo vien tik jų nusivylimą politika, irgi negalima. Ypač žinant tai, jog dalį rinkėjų galėjo atbaidyti ir faktas, kad šiemet rinkimai vyko, aplinkui siaučiant koronavirusinei infekcijai.

Kita vertus, ne paslaptis, jog išsivysčiusiose Vakarų šalyse rinkėjų aktyvumas įvairaus lygio rinkimuose irgi būna gana panašus, svyruojantis ties 50 ar šiek tiek virš procentų. Vadinasi, galima daryti ir kitą išvadą, jog nemaža dalis mūsų šalies gyventojų  yra patenkinti esama padėtimi ir nesiekia, kad Lietuvoje vyktų dideli pokyčiai, t.y. jie nepuoselėja jokių lūkesčių politikų atžvilgiu.

Kita vertus, nebalsavusieji turėtų prisiminti vieną svarbią demokratijos taisyklę – turėdami teisę nebalsuoti, jie neturi jokios teisės reikšti nepasitenkinimo naujųjų politikų veiksmais bei kritikuoti tų, kurių nerinko, veiklos. Ypač tai taikytina klaipėdiečiams, iš kurių į rinkimus teikėsi ateiti vos 43,4 proc. rinkimų teisę turinčiųjų.

Tačiau realybėje, ypač mūsų šalelėje, paprastai būna atvirkščiai: gulintieji ant sofos yra didžiausi visa ko kritikai ir, žinoma, visų įmanomų sričių nepamainomi žinovai…