Skaitant laikraščių antraštes, straipsnius ar politikų pareiškimus apie pastaruoju metu gerokai išaugusius imigrantų iš buvusių sovietinių respublikų srautus, susidaro įspūdis, jog visuomenė šį reiškinį vertina tendencingai.

Į atvykėlius iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos ir kitų NVS šalių dažniausiai žiūrima kaip į pigią darbo jėgą, nors daugelis minėtųjų šalių atstovų į Lietuvą yra kviečiami kaip aukštos kvalifikacijos specialistai. Dar daugiau jaunų žmonių pas mus atvyksta studijuoti, siekti mokslo ir Klaipėda šioje srityje vaidina svarbų vaidmenį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Mieste yra kelios aukštosios mokyklos, tarp jų – ir tarptautinis LCC universitetas, kuriose studijos vyksta anglų kalba, o Klaipėdos universitetas (KU) praėjusiais metais ėmėsi programas dėstyti ir rusų kalba. KU stengiasi išeivius iš posovietinės erdvės pritraukti, siekdamas juos sudominti naujomis mokslo galimybėmis ne tik mūsų šalyje, bet ir Europos Sąjungoje. Šiuo metu aukštojoje mokykloje numatyta 11 nemokamų vietų Rytų partnerystės ir Kazachstano studentams. KU vadovybė tvirtina, jog susidomėjimo ir poreikio rusų kalba dėstomoms programoms netrūksta.

Naujajame „Rytai – Vakarai: kryptis – Klaipėda” projekte mes pasidalinsime jaunų, perspektyvių, šiuolaikinių rusakalbių studentų, atvykusių į uostamiestį iš artimojo užsienio, istorijomis.

Pirmoji „Atviros Klaipėdos“ herojė  – Liubovė Pivarelis. Ji į Lietuvą atvyko iš Sankt Peterburgo, o Klaipėdos universitete studijuoja Europos istoriją.

Šeimos šaknys – Lietuvos žemėse

Atsakydama į klausimą, kuo lietuviška Klaipėda patraukė Peterburge įsitvirtinusią merginą, pašnekovė atvirai sako, jog ją sudomino pasiūlymas įsigyti dar vieną aukštąjį išsilavinimą rusų kalba Europos šalyje. Ji tvirtino, jog istorija ją traukė nuo vaikystės, tad pasirinkimas abejonių nekėlė.

„Man gana svarbus faktorius – galimybė mokytis gimtąja kalba. Žinoma, aš mokų anglų kalbą, bet studijuoti ja sunkiau, o man svarbu suprasti visus niuansus, visas mažas detales. Todėl aš labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad Klaipėdos universitetas suteikia galimybę studijuoti rusų kalba. Kalbant apie pačią programą, istorija, kaip kraštotyra, dar nuo pirmųjų mokyklos klasių buvo mano hobis, tačiau gana anksti susidomėjau matematika ir fizika, todėl studijoms pasirinkau telekomunikacijų universitetą. Rusijoje įgijusi du techninius išsilavinimus, padirbėjusi ir pagal specialybę, ir muziejaus – draustinio marketingo skyriuje, panorau praplėsti savo žinias Europos istorijos srityje. Žinoma, Rusijoje, ir konkrečiai Sankt Peterburge, galima įgyti gerų istorijos žinių. Tačiau jei nori šalį pažinti iš esmės, o tokį norą Lietuvos atžvilgiu aš turėjau, verta pasinerti į jos istorijos gelmes, t.y. istoriją studijuoti iš vidaus. Pasak klasiko, geriau matyti iš atstumo. Tačiau kalbant apie istorinius tyrinėjimus, jiems būtina aplinka ir archyvai”, – sako Liubovė.

Ji taip pat užsiminė, jog ne mažesnį vaidmenį, priimant sprendimą atvykti į Lietuvą, suvaidino ir noras prisiliesti prie savo šaknų.

„Vienas iš faktorių, nulėmęs studijų Klaipėdos universitete pasirinkimą, buvo tai, kad bakalauro programoje didelis blokas skirtas Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istorijai. Man visada buvo įdomi mano šeimos istorija. Pagal mūsų šeimos atliktus tyrimus, mūsų šaknys siekia Lietuvos valstybės teritoriją. Todėl be globalių istorijos žinių, aš viliuosi gauti ir lokalių žinių iš savo šeimos istorijos”, – pabrėžė pašnekovė.

Geranoriška atmosfera

Samprotaudama apie tai, kuo Lietuvos pajūrio sostinė yra pranašesnė prieš kitus Lietuvos miestus, pašnekovė teigė Klaipėdoje jau buvusi ne kartą. Ją miestas traukia savo istorija, gamta, architektūra ir tuo, kad yra arti jūros.

„Keletą metų iš eilės, dar prieš stojimą, buvau į Klaipėdą atvykusi atostogų. Mane visada viliojo jūra ir seno Europos miesto jaukumas: geltonos žibintų šviesos, atsispindinčios akmenimis grįstose krantinėse, architektūra, neįprastos gatvių puošmenos, pušų miško kvapas, skani kava, kurią galima gerti, klausantis jūros ošimo ir gėrintis saulėlydžiu, tiesiog sėdint ant jūros kranto. Klaipėda man panaši į stebuklingą pasaką. Žinoma, Sankt Peterburge irgi yra Baltijos jūra, teisingiau, Suomių įlanka, tačiau yra vienas niuansas: Peterburgas – labai didelis miestas ir norint pasiekti įlanką, kelionei į vieną pusę tenka sugaišti dvi valandas”, –  mintimis dalinosi atvykėlė.

Kalbėdama apie integraciją, L. Pivarelis pažymėjo, jog ji Klaipėdoje jaučiasi komfortabiliai, o kalbos barjeras esą – ne kliūtis.

„Atskirai norėtųsi pažymėti vietinių gyventojų reakciją į mane. Deja, bet kol kas lietuviškai aš moku tik kelias frazes, tačiau dėl to nė karto nekilo bendravimo problemų. Visi žmonės, su kuriais bandžiau užmegzti dialogą, stengėsi kalbėti arba rusiškai, arba angliškai. Ir dabar, kai aš prisipažįstu besimokanti lietuvių kalbos, visi stengiasi kalbėti lėtai, suprantamai ir kartoja tol, kol aš suprantu. Na, arba bent pagaunu mintį”, – teigė mūsų herojė.

Kvapai – deguto šaukštas Klaipėdos medaus statinėje

Be kita ko pašnekovės pasiteiravome, ko jai trūksta Klaipėdoje arba ką ji mūsų mieste norėtų pakeisti.

Jos teigimu, Klaipėda turi savus pliusus ir savus minusus. Pavyzdžiui, ją džiugina sutvarkyta viešojo transporto sistema, bet kartais glumina autobusai. Viena vertus, miestas turi unikalią gamtą, kita vertus, ją, kaip ir kitus miestiečius, nemaloniai neteikia kvapai gatvėje.

„Klaipėdoje gyvenu dar tik mėnuo, o dvi savaites iš to praleidau izoliacijoje, todėl kol kas galiu tik remdamasi savo ankstesniais apsilankymais pasakyti, jog miestas vystosi mobilumo, patogumo linkme ir tai yra puiku. Pavyzdžiui, puikus susisiekimas autobusais. Patogūs telefono priedai su maršrutų žemėlapiais ir galimybė įsigyti elektroninį bilietą, abiem atvejis yra rusiška versija, leidžianti tuo naudotis vos tik atvykus. Tačiau yra kai kurių nepatogumų, susijusių su pačiais autobusais – dažnai juose negalima atidaryti langų, trūksta ventiliacijos…O kalbant apie negatyvius dalykus, tai mane gana stipriai glumina periodiškai pasireiškiantis keistas kvapas, kuris, kaip aš suprantu, sklinda iš celiuliozės-popieriaus kombinato. Mano požiūriu, tai nepriimtina – pajūrio mieste turi kvepėti sūria jūra”, – įsitikinusi pašnekovė.

Pokalbį L Pivarelis apibendrino pageidavimu, kad uostamiesčio kavinėse būtų daugiau meniu rusų arba anglų kalbomis.

„Esu gana nedrąsi, todėl kartais man sunku save nugalėti ir paklausti, kai kurių nors punktų nesuprantu”, – prisipažino ji.