Pasirodo, kad klausimas, kaip didinti Klaipėdos uosto pajėgumus – modernizuojant senąjį ar statant naują – suko galvą ne tik XXI a. pradžios Uosto direkcijai ir Susisiekimo ministerijai. Tokie planai buvo svarstomi ir 1925-ųjų spalį.

Apie juos ir kitas 1923-1938 m. spalio mėnesių aktualija toliau pasakoja ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Žiemos uosta 1924-aisiais. Klaipėdos apskrities archyvo nuotr.

Prieš redakciją – granatomis

„Klaipėdos žinios” rašė, kad per patį pirmojo Klaipėdos krašto Seimelio rinkiminės kampanijos įkarštį, 1925 m. naktį iš spalio 16-osios į 17-ąją (iš penktadienio į šeštadienį) kažkas įmetė į laikraščio „Memeler Dampfboot“ spaustuvę, buvusia ties dabartine Herkaus Manto ir Vytauto gatvių sankryža, kelias granatas.

Granatos „išardė duris ir langus, o ir šiaip šį ta apvertė”. Sprogimas, anot laikraščio, įvyko apie 3 val. prieš ryto ir buvo girdėti visose artimesnėse miesto dalyse.

Mitingas prie „Memeler Dampfboot” redakcijos. nuotr.

„Einheits-fronto agitatoriai šeštadienį sistematiniai skleidė mieste gandus, kad sproginimas išėjęs iš lietuvių pusės, apie ką žinoma negali būti nei kalbos, lietuviai tokių priemonių niekad nevartoja ir melagis tas, kas tvirtina priešingai. Tiriame, kad Klaipėdos krašto Šaulių sąjungos vadovybė šeštadienį jau padavė policijai tūlą valdininką, kuris platino paskalbas busią šauliai dalyvavę sproginime. Šaulių vadovybė praneša, kad ji prieš kiekvieną asmenį, platinantį tokius gandus, užves bylą pas valstybės gynėją”, – rašė „Klaipėdos žinios”, dėsčiusios ir versiją, kad šis „bombų atentatas“ yra surengtas pačių einheitsfrontlerių provokacijos tikslais”.

Istorikų teigimu, šis nusikaltimas liko neištirtas, nors Krašto direktorija už informaciją apie nusikaltėlius buvo paskyrusi 1000 litų premiją.

Automobilis vertas arklio

Apie nusikaltimą ir bausmę ėjo kalba ir 1937 m. „Klaipėdos krašto valdžios žinių” paskelbtame gubernatoriaus Jurgio Kubiliaus pasirašytame Baudžiamojo įstatymo pakeitime. Jis buvo papildytas naujais nuostatais.

Pagal juos pavogęs arklį arba galviją buvo baudžiamas ne mažiau kaip dviejų metų laisvės atėmimu kalėjime, o pavogęs kiaulę, avį arba ožką – ne mažiau kaip vieneriais metais nelaisvės. O pavogęs automobilį arba motociklą buvo numatyta bausti taip pat kaip ir arklio arba galvijo vagį – dvejais metais kalėjimo. Dviračio vagis buvo prilygintas kiaulės, avies arba ožkos vagišiams.

Įstatymo pakeitimais buvo numatyta sankcija ir tam, kad svetimam arkliui nupjautų visus uodegos valus arba jų dalį. Už tai grėsė trys mėnesiai kalėjimo, kiaulę, avį arba ožką „nežiūrint į tai, ar tas darbas yra vagystės pobūdžio ar ne”.

Girti ir pervargė šoferiai

Automobiliniai reikalai buvo paliesti ir kitame tų metų spalio „Klaipėdos krašto valdžios žinių” numeryje, kuriame buvo paskelbtas skelbimas, „liečiąs autovežimių šoferius”.

„Yvairiose susisiekimo nelaimėse paaiškėjo, kad jų priežastimi buvo autovežimio Šoferio girtumas arba per didis nuovargis. Savaime aišku, kad apygirtis šoferis negali valdyti autovežimį. Tokiais atsitikimais yra todėl šoferio leidimas atimtas. Ir ateityje čia bus imtasi griežtu priemonių. Dažnai bet vyrauja nuomonė, kad per didis nuovargis esąs pateisinimo priežastim. Ši nuomonė yra klaidinga. Šoferis, kuris, nebodamas per didžio nuovargio, valdo autovežimi ir per tai įvyksta susisiekimo nelaimė, darosi baustinu. Taip pat gali būti traukiamas atsakomybėn ponas, jeigu jis pas jį tarnaujantį Šoferį ragina važiavimą pradėti arba tęsti, nors jis žino arba turi spėti, kad Šoferis yra per daug nuvargęs”, – rašė Klaipėdos krašto direktorija savo skelbime.

Fabrikui – mokestinės lengvatos

O prieš dešimtmetį Klaipėdos krašto direktorija suko galvą, ar reikia padaryti mokestinių lengvatų, kad vėl pradėtų veikti dar I pasaulinio karo metu veiklą sustabdęs prie Dangės buvęs trąšų fabrikas „Union”.

Po I pasaulinio karto trąšų fabrikas „Union” veiklą atnaujino tik 1928 m. balandį. I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Nedidelis fabrikas čia buvo pastatytas dar 1869 m. kai vietos firma A. Scharfenorth & Co nuspendė gaminti kaulų klijų, dažų ir chemijos produktus. Jį po trejų metų įsigijo ir modernia pramonės įmone pavertė Ščecino akcinė bendrovė „Union”.

Pasak istoriko Juliaus Žuko, vėlesniais metais gamyboje vietoje kaulų imta naudoti įvairias iš tolimų kraštų (Ispanijos, JAV, Australijos) jūra atgabentas žaliavas – fosfatus, sieros rūgšties amonį, apatitus ir kt., o pagrindine produkcija tapo superfosfatas ir kitos trąšos.

XIX a. pabaigoje buvo išplėsti įmonės gamybiniai pajėgumai: 1897 m. pavasarį pradėjo veikti naujas sieros rūgšties gamybos cechas, 1899 m. užbaigta fabriko rekonstrukcija ir naujų pastatų statyba.

1900 m. pabaigoje kilęs gaisras praktiškai sunaikino fabriką (sudegė trys sieros rūgšties cechai su bokštais, superfosfato cechas, trys sandėliai). Draudimui padengus visus nuostolius, įmonė buvo atstatyta ir nuo 1902 m. vasario dirbo visu pajėgumu. Vėlesniais metais gamybiniai pajėgumai buvo dar labiau išplėsti – 1906 m. buvo rekonstruotas sieros rūgšties (pagrindinės superfosfato gamybos žaliavos) cechas. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse fabrike dirbo apie 300 darbininkų.

„Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui „Union” dėl žaliavų ir akmens anglies trūkumo nutraukė gamybą. Po karo fabriko veikla nebuvo atnaujinta, nes Ščecino bendrovės savininkus baugino neaiški politinė ir ekonominė nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto padėtis. Krašto valdžia nuo 1923 m. balandžio dėjo pastangas kuo greičiau atnaujinti „Union” veiklą, tačiau fabriko savininkai nesiryžo skirti gamybos atnaujinimui reikalingų 2,5 mln. litų, juos tuomet neramino netikrumas dėl Lietuvos muitų politikos ir Lietuvos žemės ūkio gebėjimas absorbuoti didelius trąšų kiekius”, – rašo J. Žukas.

1927 m. spalį „Klaipėdos garsas” paskelbė, kad Klaipėdos krašto direktorija nusprendė patenkinti fabriko savininkų prašymą ir laikotarpiui nuo 1928 m. sausio iki 1931 m. pabaigos suteiks mokesnių palengvinimų už Klaipėdos krašte esamus to fabriko įtaisymus, jeigu fabrikas vėliausiai iki 1928 m. sausio mėn. 15 d. vėl pradės veikti.

Pasak J. Žuko, fabrikas veiklą atnaujino šiek tiek vėliau – pirmoji produkcija buvo pagaminta 1928 m. balandį.

„Priklausomai nuo metų laiko, fabrike dirbo 200-500 darbininkų, buvo gaminamas prekiniu ženklu „Pingvinas” pažymėtas superfosfatas, amonio superfosfatas, boro superfosfatas, sieros rūgštis, natrio silicio fluoridas. Klaipėdos krašto ir Lietuvos rinkai dirbusi įmonė buvo pajėgi gaminti iki 75 tūkst. tonų trąšų per metus ir tenkinti beveik visą Lietuvos žemės ūkio poreikį trąšoms, tačiau dėl realizavimo sunkumų 4-ajame dešimtmetyje kasmet gamino vidutiniškai apie 40 tūkst. tonų trąšų. Pagrindinė ribotos gamybos priežastis buvo palyginti aukšta „Union” produkcijos savikaina, dėl kurios buvo sunku konkuruoti su pigesnėmis importinėmis trąšomis; Lietuvos rinką aprūpindavęs „Lietūkis” nemažai superfosfato įsiveždavo iš užsienio („Union” buvo vienintelė stambi Klaipėdos pramonės įmonė, neturėjusi apsauginių muitų globos bei žaliavų įvežimo lengvatų, nes Lietuvos vyriausybei labiau rūpėjo ūkininkų, o ne svetimos valstybės akcininkams dividendus mokėjusios įmonės interesai)”, – rašė J. Žukas.

Superfosfato gamybai reikalingą žaliavą (mineralinius fosfatus) „Union” jūros keliu atsigabendavo iš Šiaurės Afrikos, Centrinės ir Šiaurės Amerikos, Indijos, SSRS, o sieros žvyrą (piritus) – iš Norvegijos, Ispanijos, Suomijos, Italijos.

Pats brangiausias fabriko gaminys – porceliano ir stiklo gamybai naudotas natrio silicio fluoridas – buvo eksportuojamas į Vokietiją, Angliją, JAV, Japoniją ir Kiniją.

Po II pasaulinio karo, 1957-aisiais, čia pradėjo kurtis elementų ir baterijų gamykla „Syrius”.

Kaip plėsti uostą?

Kur kas rimtesnį ekonominį klausimą 1925 m. spalį teko spręsti Uosto direkcijai – „Klaipėdos žinios” informavo, kad vyko nepaprastas jos posėdis.

Jo metu buvo nagrinėtas ne tik šaldytuvų, skerdyklų, elevatoriaus poreikis, perspektyvinė geležinkelio plėtra ir galimas eksporto per uostą pobūdis bei apimtys, bet ir bendras naujas Uosto praplėtimo planas.

Uosto sandėliai Malkų gatvėje prie Žiemos uosto. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Kaip žinoma, pirmiau uostas tarnavo beveik vien tik miško eksportui ir j metus turėdavo priimti iki 600 000 kietm. Dabar uosto užduotis mažuma pasikeitė, nes dabartiniu metu miško eksportui uostas užtektinai įrengtas ir pritaikintas ir pirmoj eilėj tenka uostą praplėsi transportui hinterlando prekėms. Uostas privalo būti taip įrengtas, kad jis atatiktų prekių judėjimo reikalams tarp uosto užžemės ir kitų uostų”, – rašė laikraštis.

Jis priminė, kad anksčiau jau buvo parengtas projektas, pagal kurį Klaipėdos uostas privalėjo būti „pravestas į šiandieninio Smeltės miško uosto sritį”, tad direkcijai prireikė apsispręsti, ar vykdyti tokį projektą, ar „dabartini uostą su jo apribotu plotu praplėsti”.

„Uosto Direkcija yra linkusi dabartinį uostą praplėsti ir būtent dėl šių priežasčių: daleidus, jog uostas Iš savo šiandieninės vietos privalėtų būti perkeltas Į Smeltę, tuomet važiuotės vaga pasiilgintų 6 1/2 kilometrais, kas padidintų eksploatacijos išlaidas žiemos laiku ledų laužymu, o vasaros laiku jos nuvalymui nuo smėlio. Susisiekti su uostu Smeltės vietoj būtų galima tik tada, kaip būtų padarytas pagilinimas visur vidutiniškai imant apie 2 metru. Taip pat būtų reikalinga tenai padaryti ypatingus Uosto baseinus ir trečia pastatyti naujai gelžkelių susisiekimą. Visi šie darbai taip sakant prirengiami uostui pastatyti Smeltėj kainuotų apie 122 milionų litų. Tuo tarpu kai Uosto Direkcijos projektas uosto praplėtime dabartinėj vietoj su šaldytuvais, elevatoriais ir visais kitais Įrengimais kainuotų tiktai 31 milioną litų. Jei Smeltės uostą įrengiant tebūtų atliekami tiktai reikalingiausi darbai, žemės darbai ir įtaisomos prieplaukos, tai be jokių ant paviršiaus žemės statybos darbu kainuotu tatai 53 milionus litų. Tuo tarpu toki pat darbai šiandieninėj uosto vietoj būtent žemės darbai – prieplaukų patobulinimai, be elevatorių Ir šaldytuvų teapsleitų tiktai 12 milionu litų išlaidų. Kaip iš šių sulyginimų matyti Smeltės projekto įvykinimas, kad ir apribotoj formoj kainuotų nesulyginamai brangiau negu reikalingas dabartinio uosto patobulinimas tokios pat perlaidos prekių: atsižvelgiant į šiandieninę blogą finansinę padėti visoj Europoj tenka pirmoj eilėj skaitytis Ir su lėšomis. Išeinant iš viršminėtų sanprotavimų Uosto Direkcija laikosi nuomonės atsisakyti nuo Smeltės malkų naujo uosto pastatymo projekto. Be to reikėtų turėti omeny tai, jog Smeltėj trūksta reikalingos gelžkelio jungties. Dėl šių visų priežasčių Uosto Direkcija nusprendė ištobulinti esančius uosto įrengimus”, – argumentus dėstė laikraštis.

Uosto direkcijos posėdyje dalyvavęs miesto viršininkas d-ras Grabov pareiškė palaikąs Uosto direkcijos poziciją dėl uosto plėtros.

„Aš skaitau, kad 122 milionu litų per mažai bus viršminėtą uosto planą pravesti. Dabartinis uostas prekybai yra labai geras. Sandėliai ir gelžkelis yra. Visos įvežamos prekės gali būti gerai padalintos, žiemos uostas praplėtimui tinkąs. Išlaidos pakenčiamos. Jo įrengimas yra mūsą pirmasis žygis. Aš patarčiau praplėtimui toje vietoje, bet ne Smeltėj. Jeigu uostas pakiltų, tada Smeltės projektas įsivykdintų, kada judėjimas padidėtą. <…> Turiu pasakyti, kad žiemos uosto padidinimo projektą skaitau teisingu, tai yra pirmutinis žygis, kurį mes privalome daryti, kad uostas atatiktų naujausiems reikalavimams”, – miesto viršininką citavo laikraštis.

Prekybos Rūmų pirmininkas Kraus, priminęs, kad projektas Smeltės uosto buvo paruoštas miesto ir Prekybos Rūmu po karo, irgi pritarė tam, kad būtų tobulinamas esamas uostas.

1932-ieji. Žiemos uosto krantinių statyba. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Šiame nepaprastame nebuvo pamirštas ir kitas didelis tuometis Klaipėdos uosto trūkumas – audrų metu uoste susidarydavo verpetai, kurie „neduoda laivams galimybės užsilaikyti jų sustojimo vietose prie krantinių”.

„Tokiomis dienomis laivai dažnai negali įplaukti į uostą Ir todėl plaukia mieliau į kitus uostus arba pasitraukia į jūras. <…> Kad pašalinti tuos trūkumus, Uosto Direkcija projektuoja iš vienos pusės pailginti šiaurinį molą ir iš antros pusės pastatyti bangų laužytoja, per ką uosto žiotys būtų apsaugotos nuo bangavimo, pavojingo įplaukiant į uostą. Pailginimas molų išvestų žiotis į jūrą 10 metrų gylį, kas yra svarbu reikalui kilus ateityj uostą pagilinti. Bet šis klausimas yra tolimesnis studijų klausimas ir turi būti pavestas specialistams jį apdirbti. Jeigu tai būtų įvykdinta, tuomet būtų galima pastatyti švyturio artumoj baseinai, kad tokiu būdu dabartinėj vietoj dar toliau reikalui esant praplėtus uostą”, – rašė „Klaipėdos žinios”.

Mūro darbai pietiniame mole 1925 m. Klaipėdos apskrities archyvo nuotr.

Pasak J. Žuko, pradėjus vykdyti pasirinkta uosto plėtros ir modernizavimo planą, Lietuvos valdžia uosto reikmėms iki 1929 m. skyrė apie 14,6 mln. litų. Už juos iki 7-7,5 m buvo pagilintas uosto įplaukos farvateris, iki 6,5 m – Žiemos uosto baseinas, užbaigti pietinio molo įrengimo darbai, sustiprintas šiaurinis molas, sutvarkytos balasto kratinės, nutiestos naujos geležinkelio atšakos, pastatytas naujas muitinės sandėlis ir kt.

1930-1932 m. danų firma „Højgaard & Schultz“ vykdė uosto išplėtimo darbus – 9 mln. litų vertės rekonstrukcijos metu buvo įrengtas naujas 96 000 kv. m ploto ir 8 m gylio baseinas su krantinėmis. Naujos krantinės pailginant Pietų balasto krantinę (dabartinė Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos teritorija) buvo statomos 1936-1938 m. O Smetlėje 1928 m. buvo pastatytas fabrikas-skerdykla „Lietuvos eksportas“ (nuo 1930 m. rugsėjo – AB „Maistas“), perdirbdavęs ir eksportavęs bekonines kiaules, sviestą ir kiaušinius.

„Maisto” fabrikas Smeltėje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Anot J. Žuko, 1923-1938 m. Lietuvos valstybė Klaipėdos uosto išlaikymui ir plėtrai skyrė beveik 42 mln. litų.

1936 m. laikraštis „Vakarai“ informavo ir apie dar vieną Uosto direkcijos investiciją – buvo nuspręsta sustiprinti nautofoną – garsinį signalą, įtaisytas švyturyje ar arti jo, signalizuojantį laivams esant rūkui (Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.).

„Esant miglai, prie Klaipėdos, uosto molų kaukia nautofonas, kuris tuo būdu besiartinantiems laivams parodo, kur yra uostas. Laivininkystei svarbu, kad tokio nautofono garsai būtų kuo toliausiai girdimi. Kadangi Klaipėdos nautofono balsas nėra iš stipriųjų, tai uosto valdyba yra nutarusi taip sustiprinti šį garsą, kad jis būtų, girdimas iki 10-12 jūrmylių. Žinoma, nautofono girdėjimas pareina ir nuo vėjo stiprumo ir krypties. Tačiau sustiprintasis nautofonas kiekvienu atveju bus garsesnis ir tuo žymiai palengvins jūrų laivams įplaukti miglai esant į uostą”, – rašė „Vakarai”.

Prieš tai silpnesnis toks prietaisas buvo įrengtas 1931 m. šiauriniame mole, 150 m į pietus nuo jo galvos.

„Pastatytasis nautofonas dabar jau yra perduotas veikimui ir ūkanotame ore automatiškai duoda šiuos sirenų signalus: kas 30 sekundžių ilgą, trumpą, ilgą garsus, būtent: ilgą garsą 3 sekundes, tyli 0,5 sekundę, trumpą garsą 1.0 sekundę, tyli 0.5 sekundę, ilgą garsą 3 sekundes, tyli 22 sekundes. Signalai pagal oro apystovas yra girdimi iki 4 jūros mylių. Kadangi ilgesniuose bandymuose pasirodė, kad tam tikros meteorologines apystovos į nautofono girdėjimo tolį gali veikti neigiamai, laivams patariame  šiuo reikalu būti atsargiems. Ūkanos signalai locų garlaivio nebeduodami, arba tiktai tuomet, jei nautofonas būtų pagadintas ir neveiktų”, – 1931 m. sausį Uosto direkcijos skelbimą spausdino „Klaipėdos krašto valdžios žinios”.

Biblioteką atkūrė per keletą mėnesių

Tą patį 1936 m. spalį „Vakarai” pranešė ir apie dar vieną gerą žinią, tik skirtą jau ne jūrininkams, o studentams ir lietuviškajai miesto kultūros visuomenei.

Laikraštis informavo, kad jau pradėjo veikti tų metų naktį iš gegužės 20 į 21-ąją sudeginta Respublikos Pedagoginio instituto (dabar – Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas) biblioteka.

Pasak laikraščio, iškart po gaisro buvo sudarytas bibliotekos atstatymo fondo komitetas, kuriam pirmininkavo šios švietimo įstaigos vadovas dr. Vytautas Soblys. Komitetas nuo pat pirmųjų veiklos dienų pradėjo gauti aukas pinigais ir knygomis. Tarp aukotojų buvo ir tuometinis konsulas Niujorke Jonas Budrys, paaukojęs 100 litų ir vertingų knygų.

„Biblioteka ir jos skaitykla jau veikia, čia, be abejo, didelis nuopelnas Švietimo Ministerijos, kuri paskyrė apie 20 000 lt, ir, kaip jau minėta, organizuotos visuomenės: ir šiaip paskirų asmenų. Biblioteka šiuo metu jau turi apie 3 000 tomų įvairiausiomis kalbomis, daugiausia lietuvių, prancūzų, vokiečių, angių, rusų, lenkų. <…> Biblioteka dabar turi 4 naujai atremontuotus kambarius. Triįuose yra skaitykla. Joje yra nauji, patogūs moderniški stalai, kėdės taip pat moderniškos ir skaityklai pritaikytos. Ketvirtame kambaryje yra pati biblioteka ir jos raštinė. Per dieną biblioteka, skaitykla vidutintiškai naudojasi 100-130 asmenų. Ja naudotis gali tik studentai ir mokomasis personalas, o kiti asmenys turi gauti specialų instituto direktoriaus leidimą, mat, dabartinės bibliotekos patalpos, turint galvoje studentų skaičių ir jų rodomą norą naudotis bibliotekoje esamais veikalais, yra per mažosi, kad net studentams reikia gerokai spaustis”, – rašė „Vakarai”.