Spalio 23 d., penktadienį, 16 val. Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekos galerijoje 1P vyks Ingridos Mockutės-Pocienės parodos „Ne pirmą naktį nelauki sapno“ atidarymas. Išskirtinėje vieno paveikslo galerijoje susijungs fotografija ir poezija.

Ši paroda-performansas kas savaitę iki gruodžio 23 d. atsinaujins nuotraukomis ir tekstais, procesas bus transliuojamas Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos feisbuko paskyroje.

Paroda bylos apie paros metą, kai fiziškai išlaikydami ryšį su aplinka, joje dalyvaudami, iš dalies prarandame su gyvenimu sąmoningą  kontaktą. Miego būsena – vienintelis laikas, kai nutraukiami visi saitai su dabartimi, kai praktiškai prarandi save tokį, koks esi, su visomis dienos sėkmėmis ir nesėkmėmis, pasakytais ir nepasakytais žodžiais. Vien tam, kad įgytum galimybę regėti save praeityje, ateityje ir laike, kurio niekada nebuvo ir niekada nebus. Bet tas žinojimas, kartu su atgautomis jėgomis aplankys tik nubudus.

Sapnai – skaudaus atvirumo metas, kai stoji akistaton su savimi, savo praeities demonais, kai pats sau bandai išsiaiškinti, kas gi tu pagaliau esi. Ar tai gali pavykti? Tik naktis po nakties, sapnas po sapno neskubėdamas, nerangus ir geliantis ateina suvokimas apie tai, kad užteks, neverta bėgti nuo to, kas tave nuolat vejasi. Neverta bėgti nuo praeities, nuo savęs. Tai – nelygių galimybių rungtis, kurioje pralaimėjimas tau yra iš anksto užprogramuotas. Skausmas iš vaikystės, nusivylimas gimdantis agresiją paauglystėje, eksperimentavimas su savimi ir kitais – mylimais ir nemylimais – jaunystėje. Kai visko buvo tiek daug, bet tu manai, kad gero buvo tikrai per mažai. Gailėtis savęs, teisti save, ar tiesiog priimti? Sapnai neatsako, nesprendžia, nemoko, bet ir nebaudžia. Tai – sąlyginai saugi teritorija, kuri negali fiziškai sužaloti nei tavęs, nei kitų. Ir vis dėlto tu jų vengi. Vengi, nes čia esi verčiamas patirti tai, ką kadais išgyvenai. Kas buvo labai seniai, bet veikia taip pat skausmingai.

Visa tai – apie mylimus ir nemylimus, apie prarastus ir tebeprarandamus. Apie vizijas, ryškesnes už realybę ir gyvenimą, kuriame nebedalyvauji, bet stebi save iš šalies. Sapnuose yra viskas, bet nėra ribų. Jokių, nei tarp tikėjimo ir prakeiksmo, nei tarp išminties ir beprotybės, nėra jų nei tarp gyvenimo ir mirties. Viskas susimaišo tirštoje, daugiasluoksnėje minčių ir prisiminimų masėje, į kurią nugrimztame kartu su miegu. Kasnakt.