Bendraudamas su buvusių Sovietų sąjungos respublikų gyventojais neretai išgirstu tokį lyg ir naivoką klausimą: ar lietuviai nesigaili, jog žlugo Sovietų sąjunga? Akivaizdu, jog 80–90 % Lietuvos gyventojų į šį klausimą atsakytų „ne“. Tačiau man būtų žymiai įdomiau išgirsti, kaip pagrindžiamas tas neigiamas atsakymas.

Nebijokime ir nekreipkime dėmesio, jei kas nors Rytuose burbteli, jog Lietuva kišasi į Baltarusijos vidaus reikalus. Galima būtų tokiu atveju priminti, jog, pavyzdžiui, Rusija iš Baltarusijos tiesiog neišlenda, ji ten yra. Mes turime teisę siekti, jog bent jau Lietuvos kaimynystėje būtų realiai nepriklausomos valstybės, valdomos adekvačių politinių režimų. Mato Mačiulskio nuotr.

Aš pats atsakau taip: mes 300 metų kovojome su Maskva, Rusija (pavadinimai keitėsi). Iš pradžių mums sekdavosi gana gerai: neatsitiktinai minime 1514 m. Oršos mūšio metines, o į Vilnių daugiau kaip 260 metų (nuo 14 amžiaus pabaigos iki 17 amžiaus vidurio) nebuvo įžengusi priešo kariuomenė. Toli gražu ne kiekviena Europos sostinė gali tuo pasigirti. Renesanso laikotarpiu (t. y. 16 amžiuje) savo pragyvenimo lygiu Lietuva, kaip teigia ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė, buvo labiausiai priartėjusi prie Vakarų Europos. Tačiau 18 amžiaus pabaigoje Abiejų Tautų Respublikai nusilpus dėl politinių, demografinių ir ekonominių priežasčių, o Rusijai vis stiprėjant, rytinė kaimynė mus nugalėjo.

Vėliau kas keliasdešimt metų Lietuvoje vykdavo sukilimai prieš Rusijos valdžią, o 20 amžiuje pradžioje pavyko dvidešimčiai metų atkurti valstybę.

Po to sekė dar viena okupacija bei įvairių formų rezistencija, o nuo 1990-ųjų mes vėl laisvi ir esame politinėje, ekonominėje ir karinėje sąjungoje su Vakarų civilizacijos šalimis – t. y. ten, kur ir yra mūsų vieta.

Lietuva aktyviai palaiko demokratėjimo procesus Ukrainoje, Sakartvele, Baltarusijoje bei kitose buvusiose sovietinėse respublikose, taip pat šių šalių eurointegracinius siekius. Rusija, žinia, elgiasi priešingai: stengiasi išlaikyti tas valstybes savo interesų zonoje, palaiko nedemokratinius režimus, kėsinasi į svetimas teritorijas ir tai daro prisidengdama teisėtumo bei pagalbos skraiste.

Taigi, su Rusija esame ne tik seni priešai, bet ir varžovai.

Pratęsiant Lietuvos ir Rusijos kaip senų varžovų temą galima paminėti, jog Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra pagrįstai įvardijama kaip alternatyvus Maskvai (Rusijai) rusų žemių vienijimo centras. Galima teigti, jog Lietuva prisidėjo prie ukrainiečių, o ypač prie baltarusių tautos formavimosi: baltarusiai bei jų protėviai (kurie savęs baltarusiais nevadino, vadino rusais ar kaip nors kitaip) daugiau kaip penkis amžius gyveno su lietuviais vienoje valstybėje – Lietuvoje, valdomoje iš Vilniaus, menkai kontaktuodami su Rytų krikščionių civilizacijos valstybėmis. 

Bendrai vienoje valstybėje lietuviai ir baltarusiai yra išgyvenę apie 700 metų, kartu dalyvaudami karuose bei sukilimuose prieš Rusijos imperiją. Nėra kitos tautos, su kuria lietuvius sietų tokia ilga sugyvenimo kartu istorija.

Šie ir kiti faktai galėtų padėti suprasti tiek šiuolaikinę Lietuvos užsienio politiką, gana ryškiai orientuotą Baltarusijos kryptimi, tiek ir nemenką visuomenės empatiją bei pagalbą kaimyninės tautos laisvėjimo siekiams.

Mes patys neretai pamirštame, jog Lietuvos istoriją vertėtų nagrinėti ne pastarųjų 100-200 metų kontekste, o, pavyzdžiui, 800 metų kontekste.

Dalis Lietuvos gyventojų bei politikų, o juo labiau užsieniečių, turbūt nesupranta lietuviško politinio mentaliteto ypatybių, kuris nėra lokalus, o yra orientuotas į išorę, galbūt linkęs į imperiškumą. Neatsitiktinai kai kurie tyrinėtojai netgi bando kalbėti apie senųjų laikų Lietuvą kaip apie imperiją, nors ši teorija kitų vertinama kaip turinti nemažai trūkumų.

Tačiau manyčiau, jog tam tikros imperinio mentaliteto apraiškos visgi egzistuoja. Jeigu taip, tai neverta stebėtis, jog Lietuva nuo pat nepriklausomybės atkūrimo siekia lyderiauti Rytų Europoje ar net platesniame regione. Ir tai nėra atskirų politikų užgaidos, o nuolatinė valstybinė kryptis.

Kartais dėl to iškyla klausimų, pavyzdžiui: kokios valstybės sudaro Lietuvos aktyvaus veikimo regioną ir kodėl? Rytų Europa, gal ir Šiaurės Europa, postsovietinė erdvė, Pietų Kaukazo valstybės? Aiškaus, išbaigto atsakymo nėra ir, matyt, neturi būti. Lietuva veikia aktyviai ten, kur gali pasiūlyti ar randa bendrumą savo politinėms vertybėms ir siekiams.

Manyčiau, jog Lietuva Baltarusijos atžvilgiu labai aktyvi ne tik dėl bendros istorijos ar „imperinio“ mentaliteto, bet ir dėl to, jog Baltarusijos atžvilgiu esame sąlyginai stiprūs. Mūsų šalių ekonomikos savo absoliučiais dydžiais yra beveik lygios, nors gyventojų Lietuvoje yra 3,4 karto mažiau. Tačiau Lietuvos ekonomika yra kur kas šiuolaikiškesnė bei lankstesnė nei Baltarusijos. O čia mažai kas keitėsi nuo sovietinių laikų: išliko daug stambių valstybinių įmonių, daugiausia vis dar prekiaujama su Rusija (40–50 % visos užsienio prekybos apimties; Lietuvoje – apie 12 %).

Atlyginimai Baltarusijoje yra kelis kartus mažesni nei Lietuvoje. Baltarusija prasiskolinusi, ypač Rusijai ir Kinijai. Be to, Baltarusijai yra ekonomiškai naudinga naudotis Klaipėdos uostu bei vežti krovinius Lietuvos geležinkeliais bei plentais. Greitai perorientuoti krovinių srautus į Rusijos uostus ir neįmanoma, ir ekonomiškai nepagrįsta. Tai lemia, jog Baltarusija ekonomiškai yra labiau priklausoma nuo Lietuvos, nei Lietuva nuo Baltarusijos. O šiuolaikiniame pasaulyje valstybės galią vis labiau nusako ekonomikos dydis, jos struktūra bei prekybiniai ryšiai, o ne valstybės plotas, gyventojų skaičius ar kariuomenės dydis.

Žinoma, nereikia pamiršti, jog Lietuvos galią Baltarusijos atžvilgiu sustiprina ir Lietuvos narystė NATO bei ES. Simboliška, jog intelektualiai, idėjiškai ir dvasiškai „transliuojama“ taip pat į vieną pusę – iš Lietuvos į Baltarusiją: pavyzdžiui, Lietuvoje veikia iš Baltarusijos iškraustytas Europos Humanitarinis universitetas, kuriame studijuoja daugiausia iš Baltarusijos kilę studentai, Lietuvoje rasdavo ir randa prieglobstį A. Lukašenkos režimo opozicija.

Įdomu pastebėti, jog Minsko – Magiliavo katalikų arkivyskupas Tadeušas Kondrusevičius, kurio neįsileidžia kaimyninės šalies režimas, moka lietuvių kalbą, gyveno, studijavo ir dirbo Lietuvoje.

Savo ruožtu, esama Baltarusijos valdžia nei idėjiškai, nei politiškai savo kaimynams lietuviams neturi ką pasiūlyti. Buvo manoma, jog Lietuvoje, ypač Vilnijoje, gali būti nemenkos A. Lukašenkos gerbėjų gretos. Matyt, neatsitiktinai kai kurie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos veikėjai išreiškė tam tikrą paramą kaimyninės šalies režimui, galbūt tikėdamiesi pakartoti 2014 metų Europos Parlamento rinkimų sėkmę, kai minėtoji partija, pasiremdama promaskvietiškais lozungais Rusijos agresijos Ukrainoje metu, surinko net 7,6 % rinkėjų balsų. Bet šįkart analogiška strategija nesuveikė.

Be abejonės, Lietuvos interesai, veikiant postsovietinėje erdvėje, susikerta su Rusijos interesais.

Baltarusija, galima teigti, liko paskutinė tampriai su Kremliumi susijusi valstybė Rytų Europoje. Čia yra keletas Rusijos karinių bazių, Baltarusijos teritorijoje nuolat vyksta bendros su Rusija karinės pratybos. Teigiama, kad Baltarusijos jėgos struktūrose yra daug Rusijai palankių žmonių. Baltarusijos ekonomika iš dalies yra pavaldi Rusijai.

Ieškant teisinio pagrindo aktyvesniam Rusijos kišimuisi vėl prisiminta daugiau kaip 20 metų formaliai egzistuojanti Rusijos ir Baltarusijos sąjunginė valstybė. Be to, Vakarams įvedus sankcijas A. Lukašenkos režimui ir nepripažįstant A. Lukašenkos prezidentu, jo režimas tampa vis labiau priklausomas nuo Rusijos tiek politine, tiek ekonomine, tiek ir karine prasme. Visa tai reiškia, jog Kremlius siekia ir sieks išsaugoti esamą režimą Baltarusijoje.

Tikėjausi reikšmingesnio, galbūt net vadovaujamo Lenkijos vaidmens sprendžiant Baltarusijoje susiklosčiusią krizę, tačiau šis vaidmuo iš esmės atiteko Lietuvai. Maloniai nustebino labai suaktyvėjęs Baltijos šalių bendradarbiavimas: pavyko ne tik pirmiesiems Europos Sąjungoje įvesti sankcijas pagrindiniams Baltarusijos režimo veikėjams, bet ir iš esmės susitarti su Latvija ir Estija dėl elektros nepirkimo iš Astravo AE. Matome, jog Baltijos šalių partnerystė išlieka pakankamai stipri.

Per pastaruosius 30 metų Lietuva priėmė teisingus sprendimus dėl euroatlantinės vystymosi krypties. Rusija nepritarė ir nepritaria šiam mūsų pasirinkimui. Neturėtume to nepritarimo sureikšminti. Taipogi nevertėtų nuolat sau kartoti lyg kokią mantrą, jog būtina palaikyti gerus santykius su kaimynais (turint omenyje, visų pirma, Rusiją ir Baltarusiją valdančius režimus).

Geranoriškus santykius privalo kurti abi pusės, o ne kuri nors viena. Vienpusės nuolaidos retai kada duodą gerą rezultatą.

Taigi, šį kartą su Rusija susikibome dėl Baltarusijos. Nebijokime ir nekreipkime dėmesio, jei kas nors Rytuose burbteli, jog Lietuva kišasi į Baltarusijos vidaus reikalus. Galima būtų tokiu atveju priminti, jog, pavyzdžiui, Rusija iš Baltarusijos tiesiog neišlenda, ji ten yra. Mes turime teisę siekti, jog bent jau Lietuvos kaimynystėje būtų realiai nepriklausomos valstybės, valdomos adekvačių politinių režimų.