Skaitant laikraščių antraštes, straipsnius ar politikų pareiškimus apie pastaruoju metu gerokai išaugusius imigrantų iš buvusių sovietinių respublikų srautus, susidaro įspūdis, jog visuomenė šį reiškinį vertina tendencingai.

Į atvykėlius iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos ir kitų NVS šalių dažniausiai žiūrima kaip į pigią darbo jėgą, nors daugelis minėtųjų šalių atstovų į Lietuvą yra kviečiami kaip aukštos kvalifikacijos specialistai. Dar daugiau jaunų žmonių pas mus atvyksta studijuoti, siekti mokslo ir Klaipėda šioje srityje vaidina svarbų vaidmenį.

Mieste yra kelios aukštosios mokyklos, tarp jų – ir tarptautinis LCC universitetas, kuriose studijos vyksta anglų kalba, o Klaipėdos universitetas (KU) praėjusiais metais ėmėsi programas dėstyti ir rusų kalba. KU stengiasi išeivius iš posovietinės erdvės pritraukti, siekdamas juos sudominti naujomis mokslo galimybėmis ne tik mūsų šalyje, bet ir Europos Sąjungoje. Šiuo metu aukštojoje mokykloje numatyta 11 nemokamų vietų Rytų partnerystės ir Kazachstano studentams. KU vadovybė tvirtina, jog susidomėjimo ir poreikio rusų kalba dėstomoms programoms netrūksta.

Dar vienas „Atviros Klaipėdos“ herojus – Ilja Tkačenko. Vaikinas į Lietuvą atvyko iš Ukrainos, Lucko miesto. Jis minėtame LCC universitete studijuoja tarptautinius santykius.

Svetingas miestas

Samprotaudamas apie tai, kuo Klaipėda pranašesnė už kitus Lietuvos miestus, Ilja sako, jog jis pirmiausia orientavosi į universitetą. Jo teigimu, uostamiestyje studijuoja daug studentų iš užsienio, o jo universitete, kuriame dauguma dėstytojų yra iš JAV ir Kanados, praktikuojami nestandartiniai mokymo metodai.

„Be jokios abejonės, pagrindine mano pasirinkimo priežastimi buvo universitetas, kuriame aš norėčiau studijuoti. Kalbu apie tarptautinį LCC universitetą Klaipėdoje. Mano nuomone, tai unikali mokslo įstaiga, kurios vertė slypi ne tiek giliose akademinėse tradicijose, kiek šiuolaikiškume, naujame požiūryje į mokymą ir, žinoma, didelėje studentų, kalbančių pačioms įvairiausiomis kalbomis, bendruomenėje. Man Lietuva iš esmės imponavo, tačiau nieko panašaus nei Vilniuje, nei Kaune neradau, todėl pasirinkimas Klaipėdos naudai buvo akivaizdus”, – sako jis.

Atsakymas į klausimą, kaip Klaipėda jį pasitiko ir ar lengva tapti vietos bendruomenės nariu, pašnekovas teigė, jog klaipėdiečiai – labai svetingi žmonės.

„Man į lietuvių bendruomenę integruotis padeda rusakalbiai klaipėdiečiai. Pirmiausia susidraugavau su vietos rusakalbiu jaunimu, nors ir su lietuviakalbiais nejaučiu didelio kultūrinio barjero, kadangi daugelis daugiau mažiau kalba angliškai ir mes galime lengvai bendrauti. Iš esmės Klaipėda mane pasitiko labai šiltai. Atsižvelgiant į politinę konjunktūrą, Lietuvoje apskritai ukrainiečiai sutinkami svetingai. Susipažįstant lietuviai tai mėgsta pabrėžti” , – teigia Ilja.

Santūrūs „pribaltai”

I. Tkačenkos teigimu, nežiūrint panašių tradicijų ir bendros praeities, visgi Lietuvos gyventojai nuo ukrainiečių skiriasi. Pastarieji savo jausmus reiškia atvirai, kitaip žiūri į kai kuriuos dalykus, o lietuviams būdingas tam tikras santūrumas.

„Lietuviai uždaresni, šaltesni už ukrainiečius. Pas mus žmonės aktyviai reiškia savo jausmus, nebijo kalbėti apie tai, kas guli ant širdies. Ukrainiečiai mėgsta kalbėti pakeltu balsu – mums tai normalu, o jūs stengiatės kalbėti tyliau, nereikšdami emocijų. Tai ypač pastebima parduotuvėse ir restoranuose. Beje, aptarnavimas Lietuvoje prastesnis nei Ukrainoje, kadangi pas jus nei pardavėjai, nei padavėjai nesišypso ir nerodo didelio dėmesio klientui. Visi tokie savarankiški”, – ironizuoja studentas.

„Kalbant apie mentaliteto skirtumus, įdomu tai, kad lietuviai nemėgsta vaikštinėti arba išvis nevaikštinėja. Mes Ukrainoje turime tokią sąvoką kaip vaikštynės (гулянье – vert. pst.). Tai yra tiesiog lėtas, neskubrus vaikščiojimas gatvėmis, parkais, apžiūrinėjant pastatus, visa, kas aplinkui, net jei ir nėra labai ko apžiūrinėti. Tarp lietuvių, mano pastebėjimu, šis užsiėmimas nėra toks populiarus. Pastebiu labai mažai miestiečių, kurie tiesiog vaikštinėtų. Kaip taisyklė, visi kažkur skuba, konkrečiai judėdami iš taško A į tašką B. Tačiau Klaipėdoje labai populiaru laiką leisti kavinėse ir baruose. Savaitgaliais jie visada pilni, ten žmonės tiesiog sėdi prie kavos puodelio ir bendrauja valandų valandas, o pas mus – atvirkščiai. Dėl to kartais atrodo, kad Klaipėdos gatvės yra tuščios, nors žmonės tiesiog nemėgsta laiko leisti gatvėse”, – pastebėjimais dalinasi Ilja.

Apolitiškas jaunimas

I. Tkačenko – aktyvus visuomenininkas. Ukrainoje jis dalyvavo jaunimo veiklose, įvairiuose renginiuose, socialiniuose projektuose, tarp jų – ir europinio lygio. Jis kalba apie būtinybę ugdyti pilietinį jaunimo sąmoningumą ir iniciatyvą. Jo teigimu, Lietuvoje jauni žmonės mažiau aktyvūs nei Ukrainoje.

„Pastaruoju metu pas mus aktyviau suprantama pilietiškumo savoka. Po revoliucijos, po Maidano, jaunimas tapo kur kas aktyvesnis. Suvokimas, kad esi pilietis, turintis savo teises, norus ir galimybes kažką pakeisti savo šalyje, sustiprėjo. Dabar pas mus vykdoma kur kas daugiau socialinių projektų, jaunimo organizuojamų pilietinių iniciatyvų”, – sako jis.

Tuo pat metu jį džiugina tas faktas, kad Lietuvos jaunimas pasisako už demokratines liberalias vertybes, o Ukrainoje nemaža dalis jaunimo organizacijų dreifuoja į nacionalizmo pusę.

„Labai didelė dalis jaunų žmonių Ukrainoje vienu ar kitu būdu susiję su nacionalistinėmis organizacijomis. Nors jos ir nėra radikalios, bet vis tiek remiasi nacionalizmo idėja. Lietuvoje, pastebiu, į tokias veiklas jaunimas įsitraukęs kur kas mažiau nei pas mus. Man pasirodė, jog pas jus į nacionalistines organizacijas žiūrima labiau kaip ir chuliganus”, – pažymi studentas.

Klaipėda – multikultūrinis lopšys

Nors Ilja į Lietuvą atvyko palyginti neseniai, jis aktyviai domisi vietos politiniu gyvenimu, lanko renginius, kuriuose dalyvauja vietos valdžios atstovai. Jis mano, jog Klaipėda turi didelį potencialą, tačiau jo neišnaudoja, miestas vystosi ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Jaunasis studentas tvirtina, kad buvusio Vokietijos imperijos šiaurinio forposto sėkmės raktas slypi jo multikultūriškume ir daugiakalbystėje.

„Didžiausias Klaipėdos turtas – jos unikali istorija, įvairių kultūrų samplaika, padariusi didelę įtaką miesto mentalitetui. Puiku, kad čia taikiai sugyvena įvairios tautos, kad žmonės kalba įvairiomis kalbomis, kad visa tai atsispindi miesto politiniame gyvenime ir savivaldoje. Malonu ir tai, jog čia nėra suvaržymų tautinių mažumų atžvilgiu, tad kad Klaipėda vystytųsi visaverčiai, šią politiką būtina tęsti. Klaipėda turi būti suinteresuota pritraukti protingus ir talentingus žmones iš užsienio, ugdymo įstaigose būtina palaikyti daugiakalbystės principą, nes tai atvers naujas galimybes vietos aukštosioms mokykloms, kelius naujiems studentams, kas savo ruožtu atneš ekonominių dividendų”, – tvirtina jis.

Iljos teigimu, trečias pagal dydį šalies miestas, kuriame įsikūręs vienas iš didžiausių Baltijos uostų, gali tapti Baltijos išsimokslinimo Meka, ypač turint galvoje studentų iš Rytų šalių pritraukimą.

„Girdėjau lozungą, jog Klaipėda turėtų tapti naujuoju Amsterdamu. Skamba ambicingai, bet, mano požiūriu, šis uždavinys įgyvendinamas. Norint iš tiesų tapti Baltijos Amsterdamu, reikia tik teisingai sudėlioti prioritetus, akcentą dedant į aukštąjį mokslą – uostamiestis turi tapti tarptautinio mokslo centru. Tam būtina pasinaudoti tuo pačiu multikultūriniu potencialu, sugalvoti įdomių programų, kurios galėtų pritraukti geriausius jaunus protus”, – pabrėžė pašnekovas.