P0

30 metų be komunistinių marazmų, Svarbu

Inteligentas: „Socialistinės santvarkos gali nevertinti tik beprotis arba išgama” (1)

Avatar

Martynas Vainorius
2020-11-08


1946-ųjų metų pavasaris toliau gausai dovanojo sovietinei Klaipėdai nepakartojamus pirmuosius kartus.

Pirmasis apsišvarinimo mėnuo, pirmoji Gegužės 1-osios šventė, pirmoji kooperatininkų konferencija, pirmosios paskolos valstybei. Apie visa tai ir dar daugiau pasakoja ciklas „30 metų be komunistinių marazmų”.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo aprašas skelbia, kad nuotraukoje – Klaipėdos prekybos uosto darbininkai talkininkauja Klaipėdos atstatymo darbe. Po analogiška nuotrauka, skelbta „Raudonajame švyturyje”, buvo rašoma, jog čia užfiksuoti Klaipėdos butų ūkio valdybos tarnautojai. Jepifanovo nuotr.
Добровольно-принудительно (Laisvanoriškai priverčiant)

1946-ųjų kovui artėjant į pabaigą tuometiniai klaipėdiečiai iš „Raudonojo švyturio” sužinojo, kad miesto Vykdomojo komiteto nutarimu laikotarpis nuo kovo 20-osios iki balandžio 20 d. yra paskelbtas miesto apsišvarinimo mėnesiu.

„Miesto apsišvarinimui bus organizuojamos darbo talkos ir darbo sekmadieniai, kuriose turės dalyvauti visi miesto dirbantieji. Be to, iš demontuojamų miesto pastatų plytų įvairiose miesto vietose bus pastatytos 5 viešos išvietės, kurių stogams čerpės jau gautos iš Priekulės čerpių fabriko”, – apie reikšmingą motyvacinę priemonę toje pačioje publikacijoje pranešė laikraštis.

Visgi apsišvarinimo mėnuo apgriautoje Klaipėdoje užsitęsė gerokai ilgiau ir dėl to nuopelnai tenka Klaipėdos elektrinės (dabartinės „Klaipėdos energijos”) darbo žmonėms. Šis pats gyviausias ir vienas iš daugiausiai nudirbusiųjų miesto kolektyvų užsibaigus oficialiam apsišvarinimo mėnesiui, balandžio 25-ąją, parodė tokią iniciatyvą, kad net miesto Vykdomajam ir Partijos miesto komitetams neliko nieko kito kaip paversti ja privaloma direktyva.

„Gausiame Klaipėdos elektrinės darbininkų ir tarnautojų susirinkime įmonės dirbantieji plačiai apsvarstė ketvirtąjį penkmečio planą ir ryšium su tuo pastatė sau klausimą: o kokia gi bus mūsų Klaipėda penkmečio gale ir ką mes jau dabar galime tam padaryti? Miesto sutvarkymas ir jo papuošimas yra vienas svarbiausiųjų šiandieninių uždavinių. Generaliniame miesto plane numatytos didelės galimybės Klaipėdai, o prie to jau šiandien reikia eiti. Visa eilė apgriautų ir sunaikintų miesto kvartalų jau šiandien laukia demontavimo. O kiek geros ir vertingos statybinės medžiagos šiandien dar mėtosi nenaudojamos?! Taip pat nereikia pamiršti ir kultūrinių miesto gyventojų reikalavimų. Miestas iki šiol neturi kultūros ir poilsio parko, o šitai lengvai galima padaryti. Laikas taipgi privesti prie tvarkos ir Dangės pakrantes. Čia kaip tik išeina su pasiūlymais Klaipėdos elektrinės darbininkai ir tarnautojai. – Duokim kiekvienas po 50 darbo valandų į metus miesto atstatymo labui! — metamas šūkis”, – iniciatyvą aprašė laikraštis.

Šituo, beje, Klaipėdos elektrinės darbo žmonių pasiūlymai nesibaigė. Visus uždirbtuosius pinigus elektrinės darbo žmonės nutarė paaukoti kultūriniams miesto reikalams.

„Juk nepaslaptis, kad šiandieninei mūsų Klaipėdai dar labai daug ko trūksta. Gyventojų skaičius kasdien vis didėja, o su tuo taip pat didėja ir mūsų priaugančioji karta, tačiau tokios svarbios mūsų mažiesiems įstaigos, kaip Pionierių Rūmų iki šiol vis dar nėra. Pervedimas pinigų tokiems kilniems tikslams turėtų ne tik praktiškąją, bet taipgi ir nemažą moralinę reikšmę”, – konstatavo spaudos organas.

Kartu jis išreiškė viltį, kad šias šaunias Klaipėdos elektrinės darbininkų ir tarnautojų iniciatyvas palaikys visi Klaipėdos įmonių bei įstaigų darbo žmonių kolektyvai, o taipogi ir visi kiti miesto gyventojai.

Klaipėdos ryšių kontoros darbuotojai griuvėsių valymo talkoje. Pirmame plane – telegrafistė J. Grigonytė ir pašto darbuotojas N. Lopko. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Matyt, miesto Vykdomajame ir LKP(b) Klaipėdos miesto komitetuose dirbo mažiau žmonių gerumu tikėję arba tiesiog ne tokie optimistiški piliečiai, nes jie operatyviai priėmė nutarimą „Dėl miesto elektrinės kolektyvo kreipimosi”

„1. Pritarti ir palaikyti taurią patriotinę elektrinės kolektyvo iniciatyvą, išreiškiančią pageidavimą į socialistinių lenktynių įsipareigojimus įtraukti aktyvų dalyvavimą miesto sutvarkymo darbe ir ypač Dangės pakrantes paverčiant kultūringomis poilsio vietomis dirbantiesiems, įsipareigojant kiekvienam darbininkui, tarnautojui, inžinieriui bei technikui, namų šeimininkei atidirbti po 50 valandų šiais metais ir kviesti visus miesto dirbančiuosius aktyviai dalyvauti miesto pagražinime.

2. Įpareigoti pirminių partinių ir komjaunimo organizacijų sekretorius, įmonių ir įstaigų vadovus apsvarstyti energetikų kreipimąsi bendruose įmonių ir įstaigų darbininkų ir tarnautojų susirinkimuose ir palaikyti jų iniciatyvą, kviečiančią visus miesto dirbančiuosius aktyviai dalyvauti miesto sutvarkyme, siekiant Klaipėdos miestą paversti į vieną geriausiai kultūringai susitvarkiusių miestų mūsų respublikoje.

3. Pritarti elektrinės kolektyvo pasiūlymui, kad dirbančiųjų uždirbtos miesto sutvarkymo darbuose lėšos būtų panaudotos kultūriniam miesto pagražinimui”, – skelbė dviejų Viktorų – Bergo ir Nikulino (LKP(b) Klaipėdos Miesto Komiteto sekretoriaus) – pasirašytas nutarimas.

Jau po savaitės „Raudonasis švyturys” mirgėjo pranešimais, liudijusiais, kad galbūt ir nereikėjo tokių direktyvinių nurodymų, nes Klaipėdos miesto dirbantieji, palaikydami elektrinės kreipimąsi, šeštadienį pradėjo darbą. Pirmieji miestą tvarkyti neišskyrus iniciatorių išėjo Nemuno laivininkystės ir Žaliojo Tresto dirbantieji. Didesniam įsijungimui į miesto valymo darbą „Maiste”, „Gegužės Pirmosios” fabrike, Pramkombinate, Valstyb. Prekyboje, alaus darykloje „Švyturyje”, Butų Valdyboje, Autotransporte ir kt. įmonėse vyko gausus dirbančiųjų susirinkimai, kurie praėjo puikia pakelta nuotaika. Visi dirbantieji palaikydami elektrinės iniciatyvą pasižadėjo miesto apvalymui ir sutvarkymui atidirbti po 50 valandų. Kasdien miesto valymo darbuose pasižadėjo dalyvauti „Gegužės Pirmosios“ fabrikas, Pramkombinatas, Valstybinė Prekyba ir Elektrinė, kitos įmonės ir įstaigos miesto valyme dalyvaus kas antrą dieną.

„Miesto valyme-sutvarkyme dirbs 129 organizacijos-įmonės, kurios per du mėnesius įsipareigojo demontuoti buv. miesto halę, nuvalyti tą rajoną ir jame įrengti skverą. Tą darbą atliks tos organizacijos-įmonės, kurios yra kairiojoje Dangės upės pusėje. Dešinėje Dangės upės pusėje Liepų-Laivogatvio-Dangės upės rajone demontuos griuvėsius ir tą rajoną nuvalys. Čia bus miesto centrinis sodas. Darbas vyks kasdien išskyrus šeštadienius ir šventadienius”, – informavo „Raudonasis švyturys”.

Daržų deficitas

Nors „Raudonajame švyturyje” ir dirbo kur kas didesni optimistai nei minėtuose komitetuose, bet šis kolektyvas, matyt, nebuvo visiškai praradęs ryšio su realybe ir suprato, kad dirbant ne tik įprastą darbą, bet dar ir 50 valandų valant miesto griuvėsius, būtų gerai jausti sotumą, o ne alkį. Todėl spaudos organo bendradarbis Ant. Jakimavičius tomis dienomis aiškiai konstatavo, kad „darbininkams papildomo maisto organizavimui didelės reikšmės turi pagalbiniai ūkiai ir individualiniai bei kolektyviniai daržai”.

„Asmeninis pagalbinis ūkis – smulkiosios žemės ūkio gamybos forma planinės ekonomikos šalyse. Asmeninį pagalbinį ūkį sudarė žemės ūkio ir kitų kaimo vietovėse gyvenančių darbuotojų (švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros) sodybiniai sklypai, kai kurių kitų ūkio šakų (miškų ūkio, ryšių, transporto) tarnybinės žemės dalys, miestų gyventojų sodai ir daržai bei žmonių asmeninė nuosavybė (gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai, gyvuliai, paukščiai, žemės ūkio inventorius). Miestiečių sodininkų bendrijų nariai gaudavo 0,06 ha (kartais iki 0,12 ha) žemės. Miesto gyventojų asmeninis pagalbinis ūkis bendrijų soduose ir daržuose sudarė poilsio ir smulkūs ūkiniai pastatai, daugiamečiai sodiniai, kartais smulkūs gyvuliai, paukščiai, bitės. Asmeninio pagalbinio ūkio žemė priklausė valstybei, gamybos rezultatai – žemės ūkio produkcija – buvo asmeninio pagalbinio ūkio savininkų nuosavybė, tenkinanti jų pačių poreikius ar realizuojama žemės ūkio įmonėms, parduodama vartotojų kooperacijai ar turguje”, – apie ką čia pasakojo „Raudonasis švyturys” Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje paaiškina Mečislovas Treinys.

Tą pavasarį Klaipėdos miesto ribose buvo 22 pagalbiniai ūkiai su 877 ha žemės plotu, o apskrities ribose – 70 pagalbinių ūkių su 2095 ha žemės. Šis 2972 ha žemės plotas, skirtas dirbančiųjų buitiniams reikalams pagerinti, turi būti tinkamai išnaudotas, konstatavo laikraštis ir kartu iškart išreiškė apgailestavimą, kad daugumos įmonių pagalbiniai ūkiai iki šiol dar ne visai pasiruošę pavasario sėjai, nesusidarė aiškaus plano, nepasirūpino darbo bei traukiamosios jėgos, sėklų ir pan.

„Pav., Celiulozės ir Popierio kombinatas turi apie 2.000 ha pagalbinį ūkį, bet jis toli gražu neatlieka savo paskirties, nes į tai nėra kreipiamas reikiamas dėmesys. Tas pat yra ir su „Maisto“ kombinatu, kuris savo 340 ha pagalbiniam ūkiui neparuošė nei sėklos, nei traukiamosios jėgos ir kt. Tokioje pat padėtyje yra alaus darykla „Švyturys“, „Gulbė“ ir Valstybinė Prekyba, kurios iki šiol nepasirengė savo pagalbinių ūkių aprūpinti reikiamomis sėklomis, ūkio įrankiais bei darbo jėga”, – rašė „Raudonasis švyturys”.

O juk šios organizacijos buvo tarp tų, kurios žadėjo aktyviai darbuotis tarp griuvėsių!

Laikraštis informavo, kad miesto gyventojai tuo metu rodė didelį susidomėjimą daržais ir esamo jiems skirto žemės fondo jau nebeužteko pareiškimams patenkinti.

„Tačiau įmonės, organizacijos ir atskiri asmenys, gavę žemės daržams, neturėtų pasitenkinti vien daržo gavimo orderiu. Žemė daržams turi būti ruošiama tuojau, o su Žaliojo Apsodinimo trestu sudaromos sutartys dėl gavimo sėklų ir rasodos. Miesto Žemės Ūkio skyrius turėtų pasiimti sau pareigą kontroliuoti atsilikėlius, o iš nesugebančių, nenorinčių dirbti ar imančių daržus pasipelnymo tikslu – atimti orderius ir atiduoti daržus sąžiningiems ir tikrai jų reikalingiems darbuotojams”, – ragino laikraštis, taip pat pasvarstęs, kad dėl žemės daržams trūkumo reikėtų plėsti miesto ribas, nes tinkamiausia tam žemė esą yra į pietus (Tilžės g. — Šilutės plento, Sendvario rajonuose), o taip pat šiaurėje — už geležinkelio linijos, kur ją valdžiusi apskritis arba yra užėmę įmonių pagalbiniai ūkiai, kurie galėtų būti stumtelti toliau.

Žemės aplink miestą. Jepifanovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Beje, sektiną pavyzdį parodęs Vykdomasis komitetas iš savo pagalbinio ūkio šiaurės srityje 50 ha perleido miesto daržams.

Gegužės pirmajai – ne tik paradas

Soti darbo liaudis visai kitomis nuotaikomis galėjo eiti į pirmąją pokarinę gegužės 1-osios šventę.

„Gegužės 1 dieną iš pat ryto minios dirbančiųjų šventiškai pasipuošė išėjo į gatves. Apie 10 val. fabrikų, įmonių, įstaigų, įvairių visuomeninių organizacijų atstovai ir moksleivija organizuotai, raudonosiomis pergalės vėliavomis nešini, su orkestrais žygiavo įvairiomis miesto gatvėmis į teatro aikštę. Lygiai 12 val. prasidėjo mitingas. Klaipėdos MVK pirmininkas drg. Bergas tarė atidaromąjį žodį. Po to išstojo kalbėti Partijos Miesto Komiteto sekretorius drg. Poškus”, – apie naujos tradicijos pradžią sovietinėje Klaipėdoje rašė „Raudonasis švyturys”.

Miesto inteligentijos vardu kalbėjo Klaipėdos teatro režisierius drg. Juozas Gustaitis.

„Šiandien lietuvis inteligentas sutinka šią didžiąją šventę išdidus, laimingas ir kupinas iniciatyvos. Inteligentas socialistinėje santvarkoje lygiateisis visuomenės narys. Džiugu vien pagalvojus, kad šiandien mes turime darbui visas galimybes ir kuriame savo liaudžiai. Didžiausio Partijos ir Vyriausybės dėmesio pasėkoje šiandien lietuvių tauta turi plačiausias galimybes kurti tautišką savo forma ir socialistinę savo turiniu kultūrą. Šito nevertinti ir nematyti gali tik beprotis arba išgama”, – kalbėjo draugas Gustaitis ir nebuvo dar tada kam sušukti „Ša, inteligente” (iki legendine tapusios grupės „Antis” dainos išleidimo dar turėjo praeiti 42 metai).

1912 m. balandį gimusiam draugui Juozui Gustaičiui, 1934 m. JAV lankiusiam privačią A. Gudman vaidybos mokyklą, 1936 m. besimokusiam Dartington Hall Michailo Čechovo studijoje pietų Anglijoje, buvo lemta ne tik 1946–1949 m. tapti pirmuoju Klaipėdos muzikinės komedijos teatro vyr. režisieriumi, bet ir sulaukti sovietinės santvarkos žlugimo – jis mirė 1990 m. liepą Vilniuje. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Klaipėdos moksleivijos vardu pakalbėjus drg. Varšavskajai prasidėjo paradas.

„Lygiomis gretomis, išdidžiai vėliavomis, lozungais, vadų paveikslais nešini žygiavo pro tribūną Klaipėdos elektrinės, „Trinyčių“, „Gulbės“, jūrų prekybos uosto, „Ryto“ spaustuvės ir šimtai kitų įmonių ir įstaigų darbo žmonės. Štai šviežiai, pavasariškai nusiteikę pražygiuoja „Žalgirio“ sportininkai. Su šūkiais „Tegyvuoja mūsų tarybinė Tėvynė!”, „Valio draugui Stalinui!“ eina pro tribūną Klaipėdos gimnazijų ir mokyklų mokiniai”, – nuostabaus reginio akimirkas aprašė spaudos organas, neužmiršęs pažymėti, kad paradui pasibaigus dar ilgai mieste skambėjo džiaugsmingos darbo žmonių dainos, vyko pasilinksminimai, skambėjo dainos, muzika, o aikštėse bei parkuose dar ir šokiai.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Šios šventės garbei Raudonosios Armijos (dabar – Šaulių) gatvėje buvo atidarytas miesto sodas sutraukė tūkstančius klaipėdiečių. Jaunimas čia sportavo, šoko, žiūrėjo kino filmų. Visą naktį dangų skrodė įvairiaspalvės raketos. Liaudies vaikštynės, šokiai ir pasilinksminimai, anot „Raudonojo švyturio”, mieste tęsėsi ir gegužės antrąją dieną.

„Pirmoji pokarinė Gegužės Pirmosios Šventė Klaipėdoje praėjo iškilmingai ir ypatingai pakelta nuotaika”, – konstatavo laikraščio korespondentas J. Juozėnas.

Beje, pirmosios pokarinės gegužės 1-osios proga buvo atidarytas ne tik miesto sodas, bet ir pradėjo kursuoti pirmasis atobusas.

„Jis kursuos tarp Turgaus gatvės ir Girulių vasarvietės. Autobusas turi 20 minkštų sėdimų vietų, elektros šviesą, ventiliatorius ir kt.”, – informavo „Raudonasis švyturys”.

Tarp kooperatininkų – vertelgos ir prisiplakėliai

Tų metų balandžio 17 d. sovietinėje Klaipėdoje atsitiko ir dar vienas pirmas kartas – įvyko pirmoji Klaipėdos kooperatininkų konferencija. Ją aprašęs „Raudonasis švyturys” akcentavo, kad tai apskritai pirmoji tarybinių kooperatininkų konferencija Klaipėdos krašto istorijoje.

„Valstiečio aprūpinimas visais pramonės gaminiais, kaip druska, cukrum, žibalu, degtukais ir kit. guli vien ant vartotojų kooperacijos pečių. Jos reikalas yra davesti iki pat valstiečio visus žemės ūkio padargus — plūgus, akėčias, drapakus ir kt., o taip pat visas susivartojančias žemės ūkio įrankių dalis, kaip noragus, akėtvirbalius, ratlankius, veržles ir t. t. Vartotojų kooperacijos sistemai priklauso ir mainų prekyba, kurios patarnavimais kaskart plačiau naudojasi darbo valstietis. Aprūpinimas pakinktais, manufaktūra, sėklomis vyksta vien per vartotojų kooperatyvą. Žodžiu, visa tai, kas liečia valstiečio apsirūpinimą bet kokiais reikmenimis per prekybos aparatą, visa tai yra vartotojų kooperacijos funkcija”, – dar nesuprantantiems su kuo valgoma ta kooperacija aiškino spaudos organas, juolab kad dar ne visuose Klaipėdos apskrities valsčiuose dar buvo suorganizuoti kooperatyvai, nors atitinkamas organizacinis darbas jau ėjo į pabaigą.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Be to, buvo paaiškėję, kad iki tol kooperatyvų tinklo organizavimui nebuvo tinkamai vadovauta. Tokie prisiplakėliai ir vertelgininkai, kaip Butkus, Kalnius, Naruševičius, dėl bolševikiško budrumo stokos, dėl mažos kadrų kontrolės buvo pralindę net iki Klaipėdos Apkoopsąjungos pirmininko ar skyriaus vedėjo pareigų.

„Jiems rūpėta pasipelnyti, o ne operatyviniai vadovauti vartotojų kooperacijos organizacijai bei normaliam tiekimui, kad darbo valstietį ir tarybinį darbuotoją laiku pasiektų jiems išskirtieji padargų, pakinktų, pramoninių prekių ir kt. kiekiai. Šituos savanaudžius pašalinus iš Klaipėdos Apkoopsąjungos, pirm. drg. Tiominas energingai ėmėsi darbo, dėl josios veiklos įstatymo į normalias, tikrai tarybines vėžės”, – kad kooperaciniai reikalai ėmė klostytis tinkama linkme išdėstė spaudos organas.

Neužmišo jis priminti, kad kol Klaipėdos Apkoopsąjunga vadovavo minėtieji prisiplakėliai ir vertlegininkai, ji laiku neaprūpino valstiečių išskirtaisiais pavasario sėjos reikalams žemės ūkio įrankiais.

Valstybei negaila ir kelių mėnesių algos

Reikia manyti, kad tvarkantis kooperacijos ir daržų reikalams 1946-ųjų pavasarį Klaipėdoje buvo išspręstas ir algų vėlavimo klausimas, nes gegužės pradžioje „Raudonasis švyturys” jau konstatavo, kad dideliu pasisekimu vyksta paskolos pasirašymas Klaipėdos mieste ir apskrityje.

„Vos paskelbus per radiją apie Valstybinės Paskolos liaudies ūkiui atkurti ir išvystyti išleidimą, visoje eilėje Klaipėdos miesto įmonių, o taipgi valsčiuose įvyko gausus darbo žmonių mitingai. Klaipėdos miesto ir apskrities darbo žmonės nuoširdžiu entuziazmu sutiko naująją paskolą ir tuojau pat pradėjo pasirašyti, daugumas pasirašymo sumą įmokėdami grynais pinigais. „Gegužės Pirmosios“ fabriko dirbantieji pasirašė paskolą 34.000 rublių sumai (uždarbio fondas 27.000 rublių). Klaipėdos Muzikinės Dramos Teatro aktoriai, tarnautojai ir darbininkai pasirašė paskolą 50.000 rublių sumai (uždarbio fondas 47.000 rb). Jūrų Prekybos Uosto visuose skyriuose vyko gausus dirbančiųjų paskolos pasirašymas. Nėra nė vieno uosto transporto darbuotojo, kuris būtų pasirašęs mažiau kaip dviejų mėnesių algą. Žuvų kombinato uždarbio fondas 66.500 rublių, o pasirašė paskolos už 79.750 rb. Trikotažo fabriko „Aušra” uždarbio fondas 17.000 rublių, paskolos pasirašė 21.175 rublių. „Ryto” spaustuvės uždarbio fondas 15.465 rubliai, paskolos valstybei pasirašė 18.000 rublių. „Maisto” kombinato dirbantieji paskolino valstybei 155 % savo mėnesinio uždarbio. Taipgi gausiai pasirašė paskolą ir Klaipėdos apskrities vykdomojo komiteto pramkombinato darbininkai ir tarnautojai. Jų mėnesinis fondas sudaro 14 000 rublių, o pasirašė 21.400 rublių Tai tik dalis tų patrijotų, kurie Valstybinę Paskolą liaudies ūkiui atkurti ir išvystyti pasirašė su kaupu. Paskolos pasirašymas tebevyksta”, – apie entuziastingą klaipėdiečių norą skolinti savo algas valstybei rašė laikraštis.

Vėliau jis citavo ir konkrečius patrijotus. Pavyzdžiui, Laivų iškrovėjų brigadyrius Bilevičius pakolino net 1500 rublių, nes jautėsi esąs laisvas plačiosios tėvynės lygiateisis pilietis, pats kuriantis savo ateitį ir norintis, kad okupantų sugriautas liaudies ūkis būtų atstatytas greičiau negu numatyta.

Laikraštis neminėjo, kokia buvo brigadyriaus Bilevičiaus alga, bet informavo, kad „Gegužės Pirmosios“ fabriko spartuolė Keinytė paskolą pasirašė trijų mėnesių algos dydžio (šiuo atveju „Raudonasis švyturys” jau nutylėjo paskolos suminę išraišką). Tuo metu Laurinavičius, Klaipėdos Muzikinės Dramos teatro orkestrantas, tikriausiai vertėsi kiek kukliau nei spartuolė saldainių gamintoja Keinytė, nes valstybei skyrė tik dviejų mėnesių algos dydžio paskolą.

Atviriausiai „Raudonasis švyturys” aprašė Valstybinės Prekybos darbininko Angelniko indėlį į šį svarbų reikalą – jis pasirašė paskolą 1000 rublių sumai, kas sudarė daugiau nei trijų mėnesių algą.

„Smetoninės priespaudos lai kais, o taip pat vokiečių okupacijos metu aš buvau paprasta juodadarbė merga. Buožių išnaudojama vilkau sunkų vergovės jungą ir nežinojau kada visa tai baigsis. Tik tarybų valdžia man suteikė laisvę, davė naują gyvenimą. Visą laiką buvusi buožių vergė aš gavau žemės ir šiandie laisva, lygiateisė Tarybų Lietuvos pilietė pati kuriu savo laimingą gyvenimą. Atsidėkodama tarybų valdžiai už viską ką esu patyrusi, šiandie džiaugiuos galėdama paskolinti savo sutaupas kilniam krašto atstatymo reikalui. Skolinu valstybei 1.200 rublių, įmokėdama juos grynais”, – laikraščiui džiaugsmą liejo Ona Litakienė, Trušelių valsčiaus valstietė naujakurė.

O štai „Trinyčių” fabriko kolektyvą skolinti valstybei įkvėpė nesenai gauta LTSR Lengvosios Pramonės Ministerijos pereinamoji Raudonoji Vėliava.

„Mes laimėjome respublikinę pereinamąją Raudonąją Vėliavą – tai rezultatas mūsų gamybinio patriotizmo. Mes taipgi turime užimti pirmąją vietą mieste paskolos pasirašyme”, – ryžtingai paaiškino brigadininkė drg. Narbutaitė.

Beje, garsusis Klaipėdos elektros stoties kolektyvas, inicijavęs miesto griuvėsių valymą, paskolų pasirašymą baigė per 20 minučių nuo paskelbimo per radiją – iš viso už 136 proc. uždarbio fondo.

Klaipėdos elektrinės operatorė Aldona Kalsevičiūtė stebi šilumos katilo manometro parodymus. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

O po minėtojo radijo pranešimo Trušelių valsčiuje įvyko didžiulis mitingas, kuriame dalyvavo didžiulė dalis valsčiaus gyventojų ir Trušelių valsčius pirmasis pabaigė valstybinės paskolos pasirašymą, pranešė neįvardintas „Raudonojo švyturio” korespondentas.

Tačiau tikriausiai visus šiame paskolų fronte į skutelius sunešiojo Priekulės valsčiaus Pleškučių kaimo valstietė naujakurė Bronė Raudonienė, dešimties asmenų šeimos motina, gyvenanti be vyro – ji įnešė grynais pinigais 600 ir pareiškė: „Tarybų valdžią davė man 10 ha žemės, padėjo įsikurti ir todėl aš džiaugiausi galėdama nors menkutes savo santaupas skolinti dideliam reikalui, juoba, kad tai gi mūsų pačių geresnio gyvenimo sukūrimui”.

„Žulikas” – tai ne tik asmens apibūdinimas

Linas Poška, raštininkas

Skirdamas daržus fiziniams asmenims Žemės ūkio skyrius numatė, kad tais plotais
klaipėdiečiai spekuliuos.

Spekuliacija – tai ne specifinė socializmo ypatybė. Galioja bendra žmogiškoji taisyklė: kai nustatoma kokia lengvata ar privilegijuota prieiga prie deficitinio resurso, visada atsiranda antrinė rinka. Jau šiais laikais miesto centre gyvenantis mano pažįstamas, nesinaudojantis automobiliu, perleido už pinigus savo teisę į lengvatinį parkavimo leidimą priemiesčio gyventojui. Matyt, panašiai anais laikais būdavo ir su tais daržais.

Penkios būsimos viešosios išvietės negalėjo užtikrinti klaipėdiečių fiziologinių poreikių civilizuoto tenkinimo, bet tą problemą kiek švelnino.

1946 mieste buvo apie 30 tūkstančių gyventojų ir tarp 300 ir 700 vandentiekio abonentų. Būtina suvokti, kad toli gražu ne kiekvienas vandentiekį turintis butas turėjo ir klozetą su kanalizacija. Neišvengiamai miesto gatvės ir griuvėsiai buvo „užminuoti” reikalo prispirtų klaipėdiečių. Žiemą kaip žiemą, bet šiltuoju metu Klaipėdoje turėjo jaustis iš koto verčiantys kvapai. Ir sklido jie ne iš užmiesčio įmonės, kaip pernai, o tiesiog po nosimi buvo tas kvapų šaltinis.

Apdergtas griuvėsių plytas naujoms statyboms klaipėdiečiai rinko po darbo: toje epochoje buvo šešių dienų darbo savaitė; laikraštyje nurodytas šeštadienis – taip pat darbo diena.

Jau šiame amžiuje savivaldybė taip pat statys modernias viešas išvietes. Išskyrus pajūrį, didelio poreikio joms kaip ir nėra, taigi centre eksperimentuojame su statinių dizainu ir funkcionalumu. Prie Skulptūrų parko esanti išvietė, spaudoje skelbta, pasižymi išmanumu: jeigu klientai mėgina sukčiauti, kaip edukacinę priemonę gauna nemokamą ir netikėtą dušo paslaugą. Herkaus Manto – Liepų sankryžos išvietė garsi savo progresyviu dizainu ir prašmatniu miesto herbu.

Atsiskaitant už elektrą nereikėjo deklaruoti skaitiklio parodymų. Nebuvo pačių skaitiklių, sąskaita būdavo išrašoma pagal rozečių kiekį. Bet ir tokių fiksuotos sumos sąskaitų senovės klaipėdiečiai neskubėdavo apmokėti. Tais laikais liaudies meistrai sukūrė prietaisą, gavusį pelnytą „žuliko” („sukčius” – rus.) pavadinimą. Tai ir dabar žinomas skirstytuvas, kuris leidžia iš vienos rozetės maitinti keletą elektros prietaisų.

Su tuo valdžia tada pagal išgales kovojo, nes tie patys liaudies meistrai dar gamindavo ir primityvius elektrinius šildytuvus. O čia jau ne tik sukčiavimas – ir iki gaisro netoli.

Jau daug vėliau perėjus prie atsiskaitymo už elektrą pagal skaitiklio parodymus, prietaisas nebeteko savo blogo vardo; „žuliką” dabar prisimena tik pati vyriausioji, jau išeinanti klaipėdiečių karta.

Klaipėdos autobusų parkas šiomis dienomis oficialiai žymi 65 metų jubiliejų, bet, kaip matome, viešasis transportas Klaipėdoje atgimė jau 1946 05 01. Ta gegužės pirmoji kelia šiokį tokį nepasitikėjimą: paknopstom laikraštyje susieję gerą pradžia su komunistinių švenčių data, po to dar kurį laiką specialistai vargdavo, kol užtikrindavo reguliarų paslaugos funkcionavimą. Taip būta su vandentiekiu: 1945 metais laikraštyje paskelbta, kad vandentiekis pradeda veikti nuo gegužės pradžios, bet pačio vandentiekio dokumentuose nurodyta reali darbo pradžia buvo tik gegužės 24. Gali būti, kad ir su tuo Girulių maršrutu reikalai klostėsi panašiai.

Gerose kooperacijos naujienose į akį krenta natūrinių mainų išskyrimas. Šita archaiška ikipiniginė mainų forma efektyvi tada, kai neveikia rinka. Tarkime, kai kurioms reikalingoms prekėms yra dirbtinai nustatyta per maža, nerinkinė kaina, dėl to tokių prekių trūksta. Problemos sprendimas tada yra (čia tik hipotetinis pavyzdys; deficitinių prekių nomenklatūra valstybinėje planinėje ekonomikoje nuolat keičiasi) valstiečiui mainyti kiaušinius, kuriuos jis galėtų brangiau nei už valstybinę kainą parduoti turguje, į žibalą, kurio oficiali kaina maža, bet jo už pinigus nėra parduotuvėje.

Ne tokiu klasikiniu pavidalu, tačiau mainų prekybos elementai išliko iki tarybinės eros pabaigos. Aš pats paauglystėje rinkdavau ir atiduodavau perdirbimui makulatūrą, kad su tais kvitais galėčiau nusipirkti deficitinių knygų, kurios kitaip nebūdavo parduodamos.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 metų be komunistinių marazmų“.


    2020-11-08

    Vienas komentaras apie “Inteligentas: „Socialistinės santvarkos gali nevertinti tik beprotis arba išgama””

    1. sovietinė okupacija, žiaurūs trėmimai ir 50 metų prievartauta visuomenė, viskas, daugiau nieko.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt