Ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” pradeda pasakoti, ką tarpukariu Klaipėdos kraštui atnešė lapkričio mėnesiai.

Tarp jų buvo ir itin audringų, akivaizdžiai liudijusių, kad kraštas ima slysti iš Lietuvos rankų.

Prisidengė sveikata

1925 m. spalį įvykusius pirmojo Klaipėdos krašto Seimelio rinkimus nepaisant to, kad krašto daugumą sudarė lietuvininkai, lietuvių politiniai sąrašai triuškinamai pralaimėjimo – už lietuviškas partijas balsavo tik 6,1% rinkėjų, jos gavo tik du mandatus iš 29.

Lapkričio pradžioje pradėjo sklisti kalbos ir žinios, kad tuometinis gubernatorius, krašto prijungimo karinės operacijos vadas Jonas Budrys, daug jėgų investavęs į šiuos rinkimus, pasitrauks iš šio posto.

„Saryšyj su gandais apie p. Gubernatoriaus Budrio atsistatydinimą ir įvairiais spėliojimais, kurie spausdinami ir platinami kai kurių laikraščių” lietuviškosios „Klaipėdos žinios” lapkričio 7 d. paskelbė pasikalbėjimą su gubernatoriumi.

„Dirbus be jokių atostogų nervingą ir pilnai atsakomingą darbą Klaipėdos krašte apie tris metus, mano sveikatos stovis reikalauja poilsio, juoba aš seniau pernešiau šiltinę, nuo kurios atsiliko širdies silpnumas. Aš todėl jau nuo seniau geidžiau iš šios vietos išeiti, kiek pasilsėti ir užimti mažiau nervinamą darbą. Apie tai kartotinai prasitariau ir Kaune, iš ko matomai kilo ir gandai, kad aš jau prieš pusmeti padavęs atsistatydinimo prašymą. Savo pageidavimą vėl esu pakartojęs. Gal būt, kad jį dabar patenkins“, – laikraščiui aiškino J. Budrys.

Žurnalistui pasitikslinus, ar galimas pasitraukimas iš tiesų yra susijęs vien tik sveikatos stoviu, gubernatorius patikino, kad jokių kitų motyvų neturi.

„Ypač kokiu tai kontroversų tarp mano valdžios ir manęs, kurie būtų galėję mane priversti atsisakyti nuo einamų pareigų ir apie kuriuos spėlioja kai kurie vietiniai laikraščiai, nebuvo ir būti negalėjo. <…> Iš viso, išvedžiojimai kai kuriuose laikraščiuose, kad aš būk nusistatęs prieš Centro valdžią arba kokias tai partijas, visai be jokio pamato. Darkart pabrėžiu, kad aš geidžiu atsistatydinti vien tik dėl blogo sveikatos stovio”, – teigė gubernatorius, kurio žiniomis, tuo metu dar nebuvo apsispręsta dėl galimo jo įpėdinio.

Pats J. Budrys teigė po atsistatydinimo manąs liksiantis Klaipėdos krašte, su kuriuo „yra suaugęs” (visgi krašte jis daugiau nebedirbo – iš pradžių perėjo į Vidaus reikalų ministeriją, po 1926 m. perversmo tapo Kriminalinės policijos viršininku o nuo 1928 m. sausio iki gyvenimo pabaigos buvo diplomatu).

Kitą dieną „Klaipėdos žinios” pranešė, kad Lietuvos generalinis konsulas Karaliaučiuje Juozas Gabrys-Paršaitis „sutartinomis Kauno žiniomis” griežtai atsisakęs nuo kandidatūros į gubernatorius, o rimčiau kandidatūrą esą yra Jonas Žilius-Jonyla, kuris ir tapo J. Budrio įpėdiniu.

„Negalime nepaminėti, kad ir klaipėdiškiai iš visu kitu kandidatų linkę sutikti prielankumu labiausiai p. Žilių”, – rašė laikraštis.

Vadovavo didaktikos mokslo pirmeivis

Lapkritis tarpukariu atnešė karjeros pokyčius ir didaktikos mokslo pirmeiviu Lietuvoje vadinamam matematikui Mečislovui Mačerniui. 1937 m. „Vakarai” pranešė, kad jis prezidento aktu nuo lapkričio 1 d. Paskirtas Respublikos pedagoginio instituto Klaipėdoje direktoriumi.

Laikraštis informavo, kad spalio 30 d. 40-metį atšventęs iš Telšių apskrities Giedrimų kaimo kilęs M. Mačernis (Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotr.) yra baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, studijavo Vokietijoje fiziką ir matematiką, trumpų laiką buvo Palangos vidurinės mokyklos direktoriumi ,o nuo 1923 m. rugsėjo dvyliką metų ėjo Tauragės mokytojų seminarijos vadovo pareigas. 1935 m. įsteigus Pedagoginį institutą jis buvo paskirtas šios įstaigos inspektoriumi.

Juozas Banionis straipsnyje „Matematikas Mečislovas Mačernis (1897–1968) –didaktikos mokslo pirmeivis Lietuvoje” rašo, kad ši asmenybė buvo vienas iš žymiausių nepriklausomos Lietuvos moderniosios mokyklos kūrėjų ir tobulintojų, pasireiškusių ne tik praktinėje, bet ir teorinėje veikloje.

„Po 1940 metų birželio įvykių <…> pertvarkant institutą, naujai santvarkai neįtiko jo direktorius M. Mačernis, dėstęs matematikos dalykus, ir jis buvo liepos 6 d. atleistas. Netrukus (liepos 18 d.) suimtas, kalintas Vilniuje, kol Ypatingojo pasitarimo 1941 m. kovo 1 d. nuteistas 8 metams ir išvežtas į Vorkutos lagerį (Komija). Vėliau (po 1943 m. rugsėjo 29 d.) buvo ištremtas į Karagandą. Grįžęs iš tremties, jis likusį gyvenimą susiejo su Žemaitija ir apsigyveno Plungėje, kur iki 1961 m. tęsė mėgstamą matematikos mokytojo darbą Pirmojoje vidurinėje mokykloje. 1968 m. kovo 29 d. M. Mačernis mirė. Tenka tik apgailestauti, kad bemaž iki Atgimimo (1987 m.) Lietuvoje šio iškilaus pedagogo ir didaktikos pirmeivio veikla buvo ignoruojama ar pamiršta”, – apie M. Mačernio likimą rašo J. Banonis.

Laidotuvės – ne anksčiau nei 72 val. po mirties

Su dar viena įdomia asmenybe 1937-ųjų lapkritį „Vakarai” supažindino rengdami reportažą iš miesto kapinių (dabartinio Skulptūrų parko).

Pasak laikraščio, kiek žmonių buvo palaidota šiose Klaipėdos kapinėse iki 1851 m. nebuvo jokių žinių, nes didysis gaisras sudegino visus užrašus ir kapinių dokumentus.

„Nuo 1851 m. iki šios dienos yra mirusiųjų sąrašai, kuriuos gali kiekvienas matyti ir skaityti. Tai storos, rudų lapų knygos, kuriose kiekvienam mirusiam paskirta tiktai viena puslapio eilutė, kurioje rašoma tik tiek: palaidojimo data, kapinių kvartalo, eilės ir vietos numeriai, pavardė, vardas ir užsiėmimas. <…> Miesto magistratas, perimdamas tvarkyti naująsias kupinęs, paskyrė specialų tvarkytoją, kuris vadinasi kapų inspektoriumi. Pirmasis kapų inspektorius buvo Hein, kuris pradėjo savo darbų 1851 m. lapkričiu mėn. 15 d. ir baigė pats mirdamas 1885 m. balandžio 1 d. Per 33 metus ir 5 mėn. jis palaidojo 11 519 žmonų. Nuo 1885 m. balandžio 1 d. iki 1919 m. balandžio 1 dienos kapų inspektorius buvo Tiessen, kuris palaidojo 11 412 žmonių. Nuo 1919 m. balandžio 1 d. kapines tvarko inspektorius Tillot, kuris iki šios dienos jau palaidojo 5998 žmones. Tokiu būdu per 86 metus Klaipėdos miesto kapinėse yra palaidota 28 929 žmonės. Šeštadienį palaidotas 28 930 žmogus”, – rašė laikraštis.

Jis supažindino ir su tuo metu mieste galiojusia laidojimo tvarka. Pastaroji numatė, kad mirus žmogui buvo privaloma apie tai pranešti policijai ir užregistruoti magistrate. Tada gydytojas išduodavo mirties pažymėjimą ir jo antroje pusėje magistratas pažymėdavo laidotuvių mokestį, kuris priklausė nuo „mirusiojo turtingumo”, nustatomo pagal magistratui mokėtus mokesčius. Paprastas darbininko laidojimo mokestis siekė 5-6 litus, o nemokėjusysis mokesčių buvo laidojamas veltui

„Laidojama tik kai nuo gydytojo pažymėjime nurodytos mirties valandos praeina 72 valandos. Anksčiau užkasti draudžiama”, – įdomią aplinkybę pažymėjo „Vakarai”.

Laikraštis publikacijoje supažindino ir su kapinėse tuo metu stovėjusiame nedideliame vieno aukšto mūriniame namelyje dirbusiu kapų inspektoriumi Tillot.

„Tilott nėra vietinis klaipėdiškis. Jo tėvai buvo anglai, kurie čia atvyko iš Bristolio. Jo tėvas buvo dabartinių Lindenau laivų dirbtuvių steigėjas”, – rašė „Vakarai”, kuriems kapų inspektorius prisipažino, kad negali žiūrėti į vaizdus prie kapo, kai mylima jauna žmona, pasilikusi su mažais vaikais, atsisveikina prie duobės su savu mylimuoju vyru arba kai mažiukai vaikučiai palydi į kapą savo mamytę.

„Negaila mirusiųjų, bet gaila palikusių gyventi. Mirtis neišvengiama, visiems reiks mirti”, – savo požiūriu pasidalino inspektorius.

Įspūdingiausios ir iškilmingiausios laidotuvėmis, kurias jam teko matyti, inspektorius vadino 1917 m. rugsėjį vykusį atsisveikinimą su garsiu Klaipėdoje gimusiu vokiečių karo lakūnu Kurt Wolf.

„Per laidotuves buvo minios žmonių, o padangėse lėktuvų eskadrilės”, – prisiminė inspektorius Tillot.

Jis buvo atsakingas ir už tuo metu dar veikusias kapines Vitėje ir Smeltėje. Techninius kapinių tvarkymo darbus tada dirbo 7 darbininkai, kuriems algą mokėjo magistratas. Jie kasė duobes, lygino kelius bei takus, o pačius kapus tvarkė, gėles sodino 6 moterys. Per metus magistrato išlaidos kapinėms sudarydavo apie 60 000 litų.

Nacių triumfo pradžia

1938 m. lapkričio pradžioje „Vakarai” jau atspindėjo, kokią reakciją Klaipėdos krašte sukėlė karo padėties atšaukimas Lietuvoje.

Modestas Kuodys daktaro disertacijoje „Karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m.” rašo, kad poreikis Lietuvoje įvesti karo padėtį iškilo vos prasidėjus Raudonosios armijos invazijai 1918-1919 m. sandūroje. Mykolo Sleževičiaus vyriausybė 1919 m. vasario 7 d. priėmė specialų karo padėčiai reguliuoti įstatymą, pavadintą Ypatingais valstybės apsaugos įstatais, o po kelių dienų juo remdamasi atskirose krašto dalyse paskelbė „karo stovį“.

1920 m. liepos pabaigoje Steigiamajam Seimui irgi teko tartis dėl „karo stovio“ paskelbimo visoje šalyje. Tai daryti paskatino sėkmingas Raudonosios armijos puolimas Lenkijoje bei to pasėkoje suaktyvėjusi Lietuvos bolševikų veikla.

Trumpu laisvės nuo karo padėties periodu buvo tapusi Trečiojo Seimo veiklos pradžia. Parlamente baigėsi beveik šešerius metus trukęs krikščionių demokratų dominavimas ir į valdžią atėjusios ilgą laiką opozicijoje buvusios politinės jėgos jau pe pirmąjį posėdį surengė iš karto du „karo stovio“ panaikinimo įstatymo skaitymus, o birželio 17-ąją įvyko ir trečiasis. Tačiau jau tų pačių metų gruodį įvyko persversmas, po kurio kitą dieną Ministerių kabinetas įvedė karo stovį, nors tai galėjo padaryti tik prezidentas, po to dar turėjęs gauti Seimo pritarimą.

Pasak M. Kuodžio, po 1926-ųjų perversmo visoje Lietuvos teritorijoje įvesta karo padėtis be apribojimų ir ryškesnių pokyčių egzistavo iki 1938 m. lapkričio 1 d.

„Ji tapo tarsi savaime suprantamu, kasdieniu reiškiniu, apie kurį viešai kalbėti vengta. Tačiau valdžios užkulisiuose ta tema nebuvo pamiršta: per dešimtmetį keliskart svarstytos ir ypatingojo teisinio – administracinio režimo atšaukimo, ir jo pertvarkymo galimybės. <…> Rimtų „techninių“ kliūčių pakeisti vieną nepaprastosios (ypatingosios) padėties rūšį kita, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvoje iš esmės nebuvo: egzistavo visa reikiama įstatyminė bazė, civilinė ir karinė administracija dirbo sklandžiai, koordinuodamos bendrus veiksmus. Reikėjo tik impulso sutelkti politinei valiai. Jis atsirado 1938 m. balandį, ultimatyvių vienuolikos punktų Vokietijos reikalavimų pavidalu. Gavęs Kauno pažadą, Berlynas iš pradžių labai neskubino imtis praktinių veiksmų, davė laiko pasiruošti”, – rašė M. Kuodys.

Anot istoriko, „karo stovio“ atšaukimas šalies piliečiams laisvės suteikė nedaug: atsisakyta vaikščiojimo nakties metu ir kai kurių kitų panašių suvaržymų, kiek susiaurėjo administracinių poveikio priemonių arsenalas. Visai kitaip reikalai klostėsi Klaipėdos krašte, kur Vokietijos reikalavimu, turėjo nelikti ne tik karo komendanto vykdomos visuomeninio gyvenimo priežiūros, bet Valstybės saugumo policijos apygardos. Lietuvos vyriausybei visa tai tapo rimtu rūpesčiu.

Jau lapkričio 1-ąją „Vakarai” pranešė, kad Klaipėdoje karo stovio panaikinimo proga prie kai kurių namų iškeltos Mažosios Lietuvos vėliavos. Vėliavas taip pat iškėlė direktorija ir magistratas.

O kitą dieną laikaščiui jau teko rašyti apie lapkričio 1-osios vakarą vykusias „ sąryšyje su karo stovio nuėmimu” vykusias dideles demonstracijas.

„Jau prieš kelias dienas įvairios sporto, amatų ir kitokios organizacijos gavo įsakymus pasiruošti antradienio demonstracijoms. Organizacijos turėjo apie 19 val. susirinkti savo būstinėse. O apie 20 val. susirinkti turgaus aikštėje. Bet iš tikrųjų jos į turgaus aikštę ėmė rinktis anksčiau. Neorganizuotieji pirmiau susirinko į seimelio rūmus. Bet šį kartą koridoriuose jų buvo daug mažiau negu per praeitą seimelio posėdį; užtat kieme ir apie seimelio rūmus buvo susirinkę apie 1000 žmonių, daugiausia jaunimo. Pasibaigus seimelio posėdžiui apie 18 val. minia prie seimelio rūmų ėmė didėti. Stovėję šaukė „Sieg heil“, dainavo vokiečių himną, Horst Vesselio dainą ir vėl šūkavo. Vėliau 19 val. apie 1000 jaunuolių minia pratraukė gatvėmis prie Vokietijos konsulato, kur sustojusi šūkavo įvairius šūkius ir dainavo vokiškas dainas. Čia susirinkusiems tarė trumpą žodį vienas konsulato tarnautojas, pareikšdamas, kad jis džiaugiasi sykiu su visais. 20 val. susirinko turgaus aikštėje didžiulė minia. Atvyko įvairiausios organizacijos su savo vėliavomis. Tos organizacijos susirikiavo, užsidegė deglus ir pradėjo eiseną. Žygiavo apie 6-7000 organizuota minia per Karlio tiltą, Luizės, Liepojaus. Palangos, Kanto, Veito gatves į miesto sporto stadioną. Eisenos priešakyje buvo nešamos įvairią organizacijų vėliavos, už jų ėjo Dr. Neumannas. Toliau seimelio atstovai ir tarnautojai, direktorija, magistratas, organizacijos ir įvairių įmonių bei įstaigų darbininkai bei tarnautojai. Atskiri būreliai dainavo vok. kariškas dainas, tarpais grojo orkestrai. Iš demonstrantų nebuvo jokių priešvalstybinių dainų nei šūkių. Organizuotų demonstrantų buvo apie 6000, už jų žygiavo neorganizuotoji minia, kurią gretomis sutvarkė uniformuoti tvarkdariai su raudonais raiščiais ant rankovių”, – rašė laikraštis.

Anot jo, apie 21.30 val. demonstrantai, kurių iš viso buvo apie 20 000, atvyko į miesto sporto stadioną, kur išsirikiavus ir susitvarkius pasakė trumpą kalbą dr. Neumanas ir dar du kalbėtojai.

„Subuvimas stadione truko apie pusę valandos. Iš stadiono ta pačia tvarka kaip atėjo, grįžo iki Palangos gatvės, kur išsiskirstė atskirais būreliais ir nuėjo į savo būstines. Tačiau daug vokiečių dar ilgai vaikštinėjo gatvėmis, linksminosi restoranuose ir kavinėse, iš kur kai kurie išėjo apie 5 val. Ryto. Priešžydiškų ir kitokių išsišokimų mieste naktį ir eisenos metu neįvyko. Tik Luizės gatvėje keturi jaunuoliai užpuolė vieną žydą ir liepė Šaukti „Ein Volk, ein Reich, ein Fuhrer“, bet jam nešaukiant jį apstumdė”, – rašė „Vakarai”, publikacijos pabaigoje informavę, kad naktį, „greičiausiai, grįždami iš Klaipėdos” nežinomi asmens Ramučiuose išdaužė visus privatinės mokyklos visus langus, dėl ko toje mokykloje dabar negali vykti pamokos.

Lapkričio 4-ąją panaši demonstracija vyko Rusnėje – ją čia, anot „Vakarų”, surengė Memeldeutsche kulturverband Rusnės skyrius.

„Miestelis buvo papuoštas Mažosios Lietuvos vėliavomis, namai iliuminuoti, gatvėse iškabinėti plakatai su įvairiais užrašais. Mėsininkas Jonuschat prie savo namų buvo iškėlęs vėliavą su svastika. Į sporto aikštę apie 18 val. susirinko per 4 000 žmonių, dauguma jaunimas ir mokyklų mokiniai. Iš sporto aikštės demonstrantai nužygiavo į turgaus aikštę, kur buvo sukurtas laužas. Prie laužo pasakė kalbas Rusnės evangelikų kunigas Grods ir Memeldeutsche kulturverbando Šilutės Kreisleiteris Grau. Demonstrantai dainavo įvairias nacionalsocialistines dainas, abudu vokiečių himnus, šaukė „Ein Volk, ein Reich, ein Fuehrer“ ir tt. Po laužo demonstrantai darniai išsiskirstė namo, o kai kurie ilgai linksminosi karčiamose”, – rašė laikraštis, tikinęs, kad publika, „ kaip visose šių dienų demonstracijose”, taip ir Rusnėj buvo geroka dalim sudaryta iš atvežtų žmonių, ypač jaunimo, iš kitur.

O lapkričio 5-osios vakare jau vyko demonstracija Smalininkuose.

„Suvežtų iš krašto mokyklinio amžiaus vaikų ir vietos gyventojų susidarė minią apie 2000 žmonių. Kaip ir kitose vietose minia vartojo tuos pačius šūkius ir dainas. Kalbą pasakė vietos mokytojas Trinkert ir kiti. Visi pažymėjo, kad gali laisvai šūkauti ir daryti ką nori, nes priespaudos laikas esąs panaikintas ir už tai jie dėkoju savo vadui”, – rašė „Vakarai”.

Pasak M. Kuodžio, panaikinus karo padėtį naciai Klaipėdos krašte ėmė elgtis be galo įžūliai: įžeidinėdavo Lietuvos pareigūnus, terorizavo lietuviškai kalbančiuosius. Raportai rodo, kad jau per nepilną mėnesį hitlerininkai devynis kartus grubiai pažeidė įstatymą Tautai ir valstybei saugoti, bet teisėsauga buvo bejėgė, nes neturėjo teisės į tai reaguoti taip kaip anksčiau.

Spjovė į prezidentą

Radikalų kurso pasikeitimą tą lapkritį akivaizdžiai parodė ir krašto valdžios požiūris į formalumu buvusius šalies prezidento rinkimus.

Pagal 1938 m. konstituciją prezidentą rinko Tautos Atstovai, o rinkimų tvarką numatė Prezidento rinkimų įstatymas. Pagal jį tokius atstovus išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos (vienas rinkikas atstovaudavo 20 tūkstančių gyventojų). Kandidatą galėjo iškelti ne mažesnė kaip dvidešimties atstovų grupė.

Tų metų lapkričio 4 d. turėjo vykti Klaipėdos miesto seimelio nepaprastas posėdis, kuriame buvo vienintelis dienotvarkės punktas – Respublikos Prezidentui rinkti tautos atstovų rinkimas.

„Posėdin atvyko lietuvių frakcijos visi 12 atstovų ir vokiečių darbininkų atstovas Szardenings. Seimelio pirmininkas Dr. Borchert atidarė posėdį ir patikrino dalyvaujančių posėdyje atstovų skaičių. Kad posėdis būtų skaitomas teisėtu, reikėjo bent 21 atstovo, o dabar tesusirinko tik 14, todėl seimelio pirmininkas paskelbė, kad nesant kvorumo, posėdis įvykti negali. Dėl kvorumo nebuvimo tautos atstovai nebuvo išrinkti nei Šilutės, Klaipėdos bei Pagėgių apskričių seimeliuose”, – informavo „Vakarai”, o „Darbininkų balsas” pabrėžė, kad lietuvių atstovai buvo atvykę ir į visus kitus seimelius.

Tad lapkričio 14 d. Kaune susirinko 120 Tautos Atstovų, iš kurių 118 balsavo už Antaną Smetoną.

Beje, lapkričio 1-ąją penktasis viso Klaipėdos krašto seimelis be jokių problemų buvo surinkęs pilnos sudėties į paskutinį savo posėdį. Vienas iš įstatymų, kurį tada priėmė deputatai, buvo dėl gegužės 1 d. paskelbimo poilsio diena.

„Šiai poilsio dienai veikia sekmadienių ir šventadienių nuostatai. Dėl poilsio dienos uždarbis neturi būti mažinamas. Pasipriešinimai šiam įstatymui baudžiami pinigine pabauda nuo 50 iki 5 000 litu, arba atitinkamu areštu”, – skelbė šis įstatymas.