Jau beveik žinome, kas valdys šalį artimiausiais metais. Kita vertus, Seimo rinkimų rezultatai leidžia įžvelgti ir ne visada pastebimų, bet gana svarbių politinių reiškinių apraiškas. Apie tai ir norėtųsi pakalbėti.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Rinkimų rezultatų analizę galima pradėti lyginant pastaruosius su sociologinių apklausų rezultatais. Sociologinės apklausos nežadėjo gero pasirodymo dešiniosioms politinėms jėgoms. Pavyzdžiui, buvo prognozuojama, jog Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS – LKD) daugiamandatėje apygardoje surinks maždaug tiek pat balsų kaip ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) . Tačiau tikrovėje TS–LKD surinko net 7,5 procentiniais punktais daugiau už LVŽS (atitinkamai 24,9 % ir 17,4 %).

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS), o ypač Laisvės partijos rezultatai, anot apklausų, turėjo balansuoti ties 5 % patekimo į Seimą riba, tačiau abi liberaliosios partijos gana užtikrintai peržengė šį barjerą, surinkdamos atitinkamai 6,8 % ir 9,1 % rinkėjų balsų.

Panašu, jog tokių gerų rezultatų nesitikėjo net ir pačios dešiniosios partijos.

Taip pat nelabai suveikė politikos apžvalgininkų dažnai vartojama klišė apie ištikimus tam tikrų partijų rinkėjus, pirmiausia turint omenyje TS – LKD ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA – KŠS) rinkėjus, kurie, atseit, visada ateina balsuoti už savo partijas, net jei ir bendras rinkimų aktyvumas yra nedidelis.

TS – LKD rinkėjams šįkart šią schemą iš dalies gal ir būtų galima pritaikyti, tačiau LLRA – KŠS pirmą kartą nuo 2012 metų neperžengė 5 % barjero.

O kokiais ištikimais ar dar kokiais nors rinkėjais galima paaiškinti Laisvės partijos sėkmę? Nesinori kartoti ir populiaraus teiginio, jog rinkėjai neva apsisprendžia paskutinę dieną ar naktį prieš rinkimus. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog sociologai blogai atliko savo darbą.

Kita vertus, būtų labai įdomu, jeigu sociologinių apklausų tarnybos pateiktų, pavyzdžiui, Vilniaus miesto rinkėjų apklausų rezultatus. Ir štai kodėl. Vilniaus miesto daugiamandačių apygardų rinkimų rezultatuose nesunkiai galima įžvelgti porą dėsningumų:

1. Kuo didesnis rinkėjų aktyvumas, tuo daugiau balsų surenka dešiniosios partijos: TS – LKD, Laisvės partija ir LRLS.

2. Kuo mažesnis rinkėjų aktyvumas, tuo daugiau balsų surenka LLRA – KŠS bei Darbo partija.

Turbūt niekam nekyla abejonių, jog už LLRA – KŠS balsuoja rinkėjai nelietuviai. Vadinasi, kuo mažiau balsų gauna LLRA – KŠS, tuo lietuviškesnė yra rinkimų apygarda ir atvirkščiai. O kuo lietuviškesnė apygarda, tuo didesnis rinkėjų aktyvumas, kaip matyti, ir tuo daugiau balsuojama už dešinąsias partijas.

Taigi, natūraliai peršasi išvada, jog Vilniuje rinkėjai lietuviai yra gerokai aktyvesni negu kitų tautybių rinkėjai ir yra linkę balsuoti už dešiniąsias partijas. Todėl neturėtų stebinti, jog beveik visose Vilniaus apygardose (11 iš 13) antrame ture tarpusavyje susirungė dešiniųjų partijų kandidatai.

Šių teiginių patvirtinimui galima pasinaudoti ir gyventojų surašymų duomenimis, tik reikėtų turėti omenyje, jog paskutinis gyventojų surašymas vyko 2011 m., o apygardų ir seniūnijų ribos nebūtinai sutampa.

Analogišką tyrimą galima atlikti ir, pavyzdžiui, tautiniu atžvilgiu labai netolygioje Vilniaus miesto Naujosios Vilnios rinkimų apygardoje bei gauti panašius rezultatus.

Štai didžiausias rinkėjų aktyvumas buvo fiksuotas J. Kolaso ir Džiaugsmo rinkimų apylinkėse – apie 58 %, ten dešiniosios partijos surinko net 67–68 % rinkėjų balsų, o LLRA – KŠS ir Darbo partija – vos po 5–6 % balsų.

Atitinkamai, mažiausias aktyvumas buvo Pramonės, A. Kojelavičiaus ir Darželio apylinkėse – nuo 28 iki 33 %, LLRA – KŠS šiose apylinkėse surinko nuo 26 iki 31 %, Darbo partija – nuo 12 iki 18 %, o dešiniosios partijos – jau tik 24 – 27 %.

Šis dėsningumas bent jau iš dalies galioja ir Vilniaus rajone: Riešės, Bukiškio, Didžiosios Riešės, Buivydiškių apylinkėse, kur dominuoja lietuviai, rinkėjų aktyvumas siekė 61–66 % (bendras aktyvumas Nemenčinės apygardoje – 57,2 %), o dešiniosios partijos tose apylinkėse surinko 56,7 % (bendrai apygardoje – 37,4 %).

Kita vertus, galima įžvelgti, jog rinkėjai lenkai aktyvūs kai kuriose smulkiose Vilniaus, o ypač Šalčininkų rajonų apylinkėse, kur aiškiai dominuoja lenkų tautybės gyventojai. Pavyzdžiui, rinkėjų aktyvumas Buivydžių (Vilniaus r.), Dainavos, Akmenynės, Pabarės, Keidžių, Krakūnų, Tausiūnų (visos Šalčininkų r.) apylinkėse siekė nuo 63 iki 75 %, už LLRA – KŠS paduotų balsų skaičius – nuo 78 iki 88 %. Tačiau vietovėse, kurios yra už Vilniaus ar Šalčininkų rajonų ribų ir kur lietuviai sudaro nedidelę gyventojų dalį, neretai fiksuojamas gerokai žemesnis nei vidutiniškai Lietuvoje rinkėjų aktyvumas: pavyzdžiui, Visagine tik 25 – 36 % (nors bendras aktyvumas Lietuvoje – 47,8 %), Švenčionių rajono Pabradės mieste – 37 – 38 %.

Situacija Klaipėdoje kiek primena Vilniaus miesto situaciją, nors Klaipėdoje tokios ryškios priklausomybės tarp tautybės ir aktyvumo bei lietuvių polinkio balsuoti už dešiniąsias partijas, kaip Vilniuje, nematyti.

Štai čia ir gali slypėti viena priežasčių, kodėl rinkimų prognozės nebuvo palankios dešiniosioms partijoms: sociologinių tyrimų bendrovės apklausia rinkėjus proporcingai pagal tautybes, o balsuojama neproporcingai.

Todėl, kartoju, būtų labai įdomu pamatyti Vilniaus miesto rinkėjų sociologinių apklausų rezultatus.

Didesnis lietuvių tautybės politinis aktyvumas – svarbus politinis reiškinys. Galbūt lietuviai labiau jaučiasi savo valstybės šeimininkais.

Šis reiškinys (ar apskritai skirtingų tautybių rinkėjų nevienodas rinkiminis aktyvumas) nėra didelė naujiena, jo apraiškų buvo galima pastebėti ir anksčiau, bet, deja, tai nebuvo nuodugniau nagrinėjama. Jei ši tendencija stiprės, tai gali būti, jog Lietuvoje labiau įsigalės dešiniosios politinės jėgos.

Kol kas dešiniosios jėgos Lietuvoje į valdžią ateina kas 12 metų: 1996 m., 2008 m, 2020 m.

Tuo pačiu būtų galima pabandyti atsakyti į klausimą: kuris miestas Lietuvoje yra dešiniųjų jėgų centras?

Kartais iš inercijos atsakoma, jog tai yra Kaunas. Tačiau pastaraisiais metais dešinumo centru yra tapęs Vilnius, išstūmęs Kauną iš šios pozicijos:

2004 m.: Tėvynės Sąjungos bei Liberalų ir centro sąjungos daugiamandatėje apygardoje gauti balsai. 2008 m.: TS – LKD, LRLS bei Liberalų ir centro sąjungos daugiamandatėje apygardoje gauti balsai. 2012 m. TS – LKD, LRLS bei Liberalų ir centro sąjungos daugiamandatėje apygardoje gauti balsai. 2016 m.: TS – LKD, LRLS bei Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) daugiamandatėje apygardoje gauti balsai. 2020 m.: TS – LKD, LRLS bei Laisvės partijos daugiamandatėje apygardoje gauti balsai.

Įdomu pastebėti, jog nepaisant „švytuoklinio“ balsavimo, miestų išsidėstymas dešinumo skalėje mažai keitėsi.

Dar vienas senokai diskutuojamas klausimas: ar dešiniųjų balsai sumuojasi II ture, ar TS – LKD turi vadinamąsias lubas, t. y. ar už TS – LKD kandidatą II ture balsuoja I ture už kitų dešiniųjų partijų kandidatus balsavę rinkėjai?

Lentelėje pateikiama nemaža dalis atvejų, kai į II turą išeidavo TS – LKD kandidatas, o jo oponentas būdavo ne iš dešiniųjų partijų; I ture dalyvaudavo ir LRLS, ir Laisvės partijos kandidatai. (Atkreiptinas dėmesys, jog Laisvės partija kandidatus kėlė daugiausia trijuose didžiausiuose miestuose, todėl pavyzdžių iš provincijos nėra daug):

Kaip matyti, dešiniųjų partijų balsai gana dažnai sumuojasi, prisideda ir kitų partijų balsai, todėl užtikrintai kalbėti apie egzistuojančias tvirtas ar nepramušamas TS – LKD lubas nevertėtų.

Daug dėmesio ir triukšmo sulaukė LLRA – KŠS nesėkmė bandant peržengti 5 % barjerą daugiamandatėje apygardoje. Žiūrint formaliai, tai nėra didelė sensacija. Šios partijos populiarumas nuosekliai mažėjo nuo 2014 metų (iki tol didėjo):

Matyt, neatsitiktinai kai kurie LLRA – KŠS veikėjai išreiškė tam tikrą paramą Baltarusiją valdančiam režimui, galbūt tikėdamiesi pakartoti 2014 metų Europos Parlamento rinkimų sėkmę, kai minėtoji partija, pasiremdama promaskvietiškais lozungais Rusijos agresijos Ukrainoje metu, surinko net 7,6 % rinkėjų balsų. Bet šįkart analogiška strategija nesuveikė.

Lyginant su 2016 m. Seimo rinkimais, LLRA – KŠS prarado daug balsų Vilniuje, kiek mažiau Trakų, Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose. Ši partija beveik išsaugojo turėtas pozicijas Klaipėdoje, Visagine ir Švenčionių rajone (taip galima teigti atsižvelgiant į 2020 m. šiek tiek mažesnį rinkėjų aktyvumą lyginant su 2016 m.):

Matoma tendencija, jog LLRA – KŠS mažiausiai balsų prarado ten, kur lenkų tautybės gyventojų yra mažai arba jų praktiškai nėra (Visagine – 9 % lenkų, tuo tarpų rusų – 52 %; Klaipėdoje – 0,3 % lenkų, rusų – 20 %). O tose savivaldybėse, kur lenkai sudaro žymią gyventojų dalį (Trakų rajone – 30 %, Vilniuje – 16,5 %) arba daugumą (Šalčininkų rajone – 78 %, Vilniaus rajone – 52%), LLRA – KŠS praradimai yra akivaizdūs.

Tai leidžia daryti išvadą, jog lenkai ėmė mažiau palaikyti LLRA – KŠS.

Rinkėjai vis menkiau suvokia LLRA – KŠS kaip nacionalinę lenkų partiją, pavyzdžiui LLRA – KŠS Klaipėdoje, kur lenkų beveik nėra, surinko beveik pusę tiek, kiek Šalčininkų rajone, tačiau ima ją traktuoti galbūt kaip tautinių mažumų partiją ar net promaskvietišką partiją.

Šiai partijai, matyt, reikėtų reformuotis, bet tai padaryti bus sunku: LLRA – KŠS yra vienasmenė partija, o joje daugelis aukštas pareigas užimančių asmenų yra susiję tarpusavio saitais.

Grįžtant prie rinkiminių barjerų temos verta prisiminti, jog 2019 – 2020 m. LVŽS su koalicijos partneriais norėjo sumažinti rinkimų barjerą partijoms iki 3 %. Prezidentas Gitanas Nausėda šį bandymą vetavo, tačiau bandant atmesti Prezidento veto dramatiškai pritrūko vieno balso.

Buvo spėjimų, jog barjerą bandyta sumažinti dėl LVŽS partnerės Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP), kadangi niekas netikėjo šios partijos pajėgumu surinkti 5 %. Sumažintas 3 % barjeras 2020 m. Seimo rinkimuose būtų padėjęs tiek LSDDP, tiek ir LLRA – KŠS gerokai pagausinti savo Seimo narių gretas. Tokiu atveju kalbos apie centro kairės koaliciją nebūtų vien tik oro virpinimas.

Visiškai pasitvirtino idėja įsteigti atskirą apygardą užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams.

Gana aukštas pasaulio lietuvių aktyvumas suponuoja, jog ateityje užsienyje reikėtų įsteigti ir daugiau apygardų: pavyzdžiui, I rinkimų ture Pasaulio lietuvių apygardoje balsavo 36,3 tūkst. rinkėjų, o Lietuvoje esančiose apygardose vidutiniškai balsuota po 16,3 tūkst. Taigi, užsienio apygardoje balsuota daugiau kaip 2 kartus skaitlingiau. Vadinasi, 2024 m. Seimo rinkimuose būtų tikslinga įsteigti dar vieną apygardą užsienio lietuviams.

Daugelis apžvalgininkų negailėjo skambių žodžių aptariant Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) neįspūdingą pasirodymą, vadindami jį istoriniu pralaimėjimu ar pan. Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį, jog LSDP vis dar jaučia 2017 metais įvykusio partijos skilimo pasekmes.

Daugelis buvusių LSDP vadovų ar šiaip žinomų, atpažįstamų žmonių įsteigė LSDDP. Tiesa, kiek sustiprindami ją buvusiais Darbo partijos nariais. Nesunku suskaičiuoti, jog LSDP ir LSDDP kartu surinko 12,4 % daugiamandatėje apygardoje bei iškovojo 8 vietas vienmandatėse apygardose. Įvertinus tai bei vadovaujantis prielaida, jog partijose vykstantys skilimai gali atstumti dalį potencialių tų partijų rinkėjų, LSDP pasirodymas neturėtų būti vertinamas kaip labai prastas.

Kuo dar buvo įdomūs 2020 m. Seimo rinkimai? Pavyzdžiui tuo, jog juose dalyvavo ir trys politologai.

Tai dažnai figūruojantys Lietuvos viešoje erdvėje Raimundas Lopata ir Algis Krupavičius, kandidatavę atitinkamai su LRLS bei su Partija LIETUVA – VISŲ, o taip pat visuomenei mažiau pažįstamas Liutauras Gudžinskas, Lietuvos politologų asociacijos prezidentas, dalyvavęs su LSDP.

R. Lopata buvo išrinktas Seimo nariu pagal LRLS sąrašą (nors ir sugebėjo partijos sąraše po reitingavimo nukristi iš septintos vietos į devintą), kitiems dviem politologams patekti į Seimą nepavyko.

Pažymėtina, jog visi politologai neįspūdingai pasirodė vienmandatėse apygardose: R. Lopata, savo apygardoje surinkęs 9,9 % rinkėjų balsų, liko trečias, gerokai atsilikdamas nuo antrą vietą užėmusio kandidato, L. Gudžinskas liko penktas, surinkęs 4,0 % balsų, o A. Krupavičius liko dešimtas, surinkęs vos 1,7 % balsų.

Minėtų politologų rezultatai nedaug skyrėsi nuo juos iškėlusių partijų gautų balsų atitinkamose apygardose. Apie ką signalizuoja šie rezultatai? Turbūt apie tai, jog nereikėtų dėti lygybės ženklo tarp politologo (ar politikos specialisto) ir tiesiog politiko. Turimas politikos mokslų diplomas ar nuolatinis figūravimas viešoje erdvėje analizuojant politinį lauką toli gražu nereiškia, jog asmuo taps sėkmingu politiku.

Asmuo, siekiantis tapti renkamu politiku, turėtų prisistatyti visuomenei, visų pirma, kaip politikas (o ne kaip politologas, ekonomistas, teisininkas ar dar kas nors), reikšti politines idėjas, teikti politinius pasiūlymus.

Norėčiau palinkėti naujai išrinktam Lietuvos Respublikos Seimui sėkmingo darbo.