Lapkričio 14‒30 d. galerija „si:said“ pradeda naują meno festivalį „Paviljonas, bet šįkart tik virtualiai“.

Penketas personalinių parodų ir edukacinės ekskursijos bus rengiamos Klaipėdos Žvejybos uosto mikrorajone Minijos g. 138 esančiame bute, bet dėl karantino pasiekiamos tik internetinėje svetainėje www.sisaid.lt.

Meno festivalis „Paviljonas“ rengiamas daugiabučio namo bute, nesiekiant  „ištraukti“ gyventojus iš mikrorajonų, bet čia pat, gyvenamojoje aplinkoje.

Turbūt kiekvienas butas gali pasigirti menine interjero detale, o kai kuriuose ‒ net visa meno kūrinių kolekcija. Šia prasme projekto siekiamybė įkasdieninti meno procesus. Daugiabučio namo butas transformuosis į menų paviljoną.

Meno festivalis „Paviljonas“ permąsto erdvės sąvoką. Pati „erdvės“ koncepcija gali būti interpretuojama labai įvairiai, pradedant nuo fizinių, geografinių ir vietos erdvių, baigiant asmeninėmis ir psichologinių sferų konceptualiomis erdvėmis ir net kibernetine erdve.

Be to, menininkai konstruoja menines erdves, kurios skiriasi nuo realaus pasaulio, taip išreikšdami savo pasaulėžiūrą.

Projektą pradės Benedikto Žiniausko (1928‒2020) kolekcijos paroda. B. Žiniauskas visą gyvenimą domėjosi Vakarų Europos daile, sukaupė didelę tapybos kūrinių reprodukcijų kolekciją. Įvairiais keliais gaunamos Europos senųjų meistrų reprodukcijos buvo kruopščiai įrėminamos ir eksponuojamos namie.

Grafikės Žanetos Jasaitytės-Bessonovos paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje” pristatyta prieš trejetą metų, bet nepraranda aktualumo šiandien, eksponuojama kitame kontekste, įgauna vis kitų poteksčių. Parodoje menininkė persvarsto motinystės, moters menininkės statuso, kūno, savo santykį su buitimi temas. 

Menininkas Henrikas Riškus parodoje „H2R20“ tyrinėja tikimybės galimybę, galutinį rezultatą. Tai vyksta pasitelkus kauliuko metimą, apverčiant monetą arba kitomis interaktyviomis priemonėmis, kurios atsitiktinumo principu nurodo „kas bus” ir „kas nebus” kūrinio dalis. Kaip pats autorius sako, nepriklausomai nuo proceso visos tikėtumo-netikėtumo galimybės ir yra tikrasis grožis.

Architekto ir menininko Vlado Balsio paroda „Uždaryta paroda“ tęsia savo kūrybinėje praktikoje vystomą meno procesų galimybių ribų persvarstymo temą. Pasak autoriaus, „šiuo laikotarpiu tvyrant visuotinai pandemijai parodas lankyti uždrausta. Diena po dienos gyvenant nykų gyvenimą, laikas neša mus (…) Daugiabučio namo pirmame aukšte išeksponuota paroda atsidūrė užrakinta dviejų kambarių buto regimybės labirinte be Tesėjo ir Minotauro. Čia nėra net klaidžiojančio žiūrovo(….). Parodos peizažuose tvyro tik nerimo rūkas. Čia galime sau leisti prabangą paieškoti dar rūke kažko, žinodami, kad nieko ten nerasime.”  

Donatas Jankauskas-Duonis kūryboje lieka ištikimas primityvumo, primatų paieškai. Menininkas kuria masyvias, zoomorfines skulptūras pasitelkdamas savitą humorą, monumentalumą, formų ir medžiagų dinamiką, platų ikonografinių ir ikonologinių reikšmių spektrą.

Festivalyje jis pristatys parodą  „Nematau, negirdžiu ir tyliu“ kaip aliuziją į tris išmintingas bedžionėles, užsidengusias akis, ausis ir lūpas. Kokią mintį slepia japoniškas aforizmas reiškiantis „nematau, negirdžiu ir nesakau nieko blogo“.

Parodas organizatoriai kviečia sekti virtualiai galerijos si:said internetinėje svetainėje www.sisaid.lt. Kiekvieną parodą lydės virtuali edukacinė ekskursija.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.