Išskirtinius tarpukario lapkričio mėnesiais Klaipėdos krašte nutikusius įvykius pasakojantis rašinių ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” šįkart susikoncentruos tik į vieną tragišką incidentą, kurio dėka Klaipėdos rajono Agluonėnų kaimas skambėjo ir tarptautiniu mastu.

Įdomi detalė yra ir tai, kad policininko mirtimi besibaigusios ir į smarkų teisinį mūšį virtusios istorijos dalyvis buvo Klaipėdos universiteto istorikės doc. dr. Silvos Pocytės prosenelis Martynas Pėteraitis. O ji pati tebegyvena toje pačioje sodyboje, kur prieš 96 metus klostėsi lemtingieji įvykiai, minėti visą tarpukarį.

Martynas Pėteraitis su žmona Katre Pėteraitiene dukros Anos vestuvių dieną 1933 m. birželio 16 d. Agluonėnuose. Silvos Pocytės archyvo nuotr. 

Griebėsi revolverių

1924 m. lapkritį „Klaipėdos žinios” pranešė, kad spalio 30-ąją „apie pietus savo sodyboje Aglonuose šaulys ūkininkas Peteraitis nušovė vyresn. policijos vachmistrą Heidemaną, kurs Klaipėdos kr. valstybės gynėjo įsakymu buvo atvykęs pas Petereitį atimti iš jo šaulių sąjungai priklausančių ginklų”.

Tą pačią dieną išėjęs taip pat Lietuvos poziciją palaikęs „Lietuvos keleivis“ nurodė, kad incidentas įvykęs 10 val. ryte, kai Friedrichas Wilhelmas Heidemannas atvykęs drauge su policininku Puknačiu iš Priekulės ir Michaeliu iš Agluonėnų. Pėteraičio šūvis pataikė F. W. Heidemannui į krūtinę ir nuo sužeidimų jis naktį miręs.

Po keleto dienų „Klaipėdos žinios” pateikė daugiau informacijos apie šį mirtiną incidentą.

„Peteraitis, žinoma, be savo vyresnybės žinios ginklus atiduoti nesutiko. Tada po rimto pasikalbėjimo buvo surašytas protokolas. Peteraitis išėjęs drauge su policininkais. Iš trobos nuėjo prie darbininkų, kurie dengė jo namų stogą ir pats pasilipo ant stogo. Bet reikalas tuo nepasibaigė. Heidemann’as nusiuntė vieną policininką atvesti viršaitį, o antrą – atvesti nuo stogo Peteraitį. Tada Heidemann’as vėl griežtai pareikalavo išduoti ginklus. Peteraitis reikalavo leisti tuojau telefonu susisiekti su skyriaus vadu Klaipėdoj, bet Heidemann’as neleido ir pastojo jam kelią. Peteraičiui mėginus varu eiti prie telefono Heidemannas pastvėrė jam už rankos ir griebėsi revolverio. Peteraitis taipogi stvėrėsi revolverio ir šaukė Heidemann’ui „atsitraukite!” šiam neatsitraukiant Pėteraitis iššovė į jį, sunkiai sužeisdamas. Peteraitis Klaipėdos įgulos viršininko parėdymu suimtas. Heidemann’as parveštas į Klaipėdą ligoninėj mirė”, – rašė laikraštis.

Kartu jis informavo, kad M. Pėteraitis tuo metu ėjo 45-uosius metus, buvo tarnavęs vokiečių kariuomenėj aktingu puskarininkiu ir dalyvavęs kare.

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomoje Kariuomenės teismo Martyno Pėteraičio byloje esanti schema, kurią braižė tardytojas svarbesnioms byloms generolas majoras Andrius Zarinas. Schemoje užrašyta klaidinga data – turėtų būti ne 1922, o 1924 metai. Silvos Pocytės archyvo nuotr.

Prolietuviškas laikraštis publikacijoje teigė, kad „labai keistas atrodo Klaip. kr. prokuratūros elgesys”.

„Šią vasarą liepos 18 d. priimtasis Šaulių Sąjungos Įstatymas („Kl. Ž.“ paskelbtas 179 nr.) § 7 ir jo pastaboj sako, kad Šiaulių Sąjungos ginklai yra Kr. Aps. Min-jos žinioje, o § 8 sako: šauliai dėl ginklo ir priesaikos ar iškilmingo pasižadėjimo neša karo įstatymu nustatytą atsakomybę lygiai su kariais. Kas Klaip. krašto valstybės gynėją vertė atimti iš Šauliuų Sąjungos būrio ginklus kitu, o ne šiuo keliu, pamatysime kai paaiškės. Juo labiau, kad dar pradžioje rugp. mėnesio tas pats valstybės gynėjas buvo įsakęs atimti ginklus iš 323 (Vanagų) šaulių būrio vado Petereičio policininkui Miebachui, kurs grąž. valstybės gynėjui tą įsakymą atgal, nurodydamas, kad einant įstatymais turi teisę laikyti ginklus ir neturi išduoti jų kitaip, kaip tik savo vadovybės įsakymu”, – rašė laikraštis.

Mieste – plakatai

Kitame numeryje „Klaipėdos žinios” informavo, kad Aglonų šaulių būrio vadas Peteraitis yra suimtas karinės vyriausybės ir pasodintas Klaipėdos kareivinės sargybon visam bylos tardymo laikui.

„Kadangi Šaulių Sąjunga tiesiogiai pareina nuo Krašto Apsaugos Ministerijos ir kiekvienas šaulys, kaip ir kareivis, priklauso nuo karinės vyriausybės, rodos, kitaip ir būti negalėjo. Karo įstatymai gi tik nėra švelnesni už civilinius, ir, jei Peteraitis, begindamas jam pavestus Šaulių būrio ginklus prieš atėmimą be savo vyresnybės žinios, bus su įstatymais šiaip taip prasilenkęs, reikia manyti, jog su juo ceremonijų nebus daroma”, – rašė laikraštis.

Kartu jis konstatavo, kad „šis karo vyresnybės įsikišimas davė progos visai vokiškajai spaudai pakelti kurtinantį trukšmą”.

Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos archyve Berlyne saugomame jos generalinio konsulato Klaipėdoje fonde yra ir byla, kurioje – Friedricho Wilhelmo Heidemanno kelionės pasas, naudotas kaip leidimas važiuoti į Klaipėdą, nes policijos vachmistras gyveno Tilžės apskrityje, Skėriuose. Pasas galiojo nuo 1920 m. spalio 20 d. iki 1921 m. sausio 19 d., bet po to, matyt, vis būdavo pratęsiamas. Silvos Pocytės archyvo nuotr.

„Negana to, Klaipėdos valstybės Gynėjas p. Mirtsch vakar vakarą išleido didžiausius raudonus plakatus, kuriuos išlipdė Klaipėdos gatvėse. Juose paieškoma „išplėšto iš tiesioginio teisėjo rankų Peteraičio ir reikalaujama jis suimti ir atiduoti į tardymo kalėjimą Klaipėdoje. Visi prokuratūros žinioj esantieji valdininkai, jei pamatysią Peteraitį laisvą (?) ir nepadarysią žinksnių jam suimti, būsią „kaltinami pataikaują žmogžudybei“… Greita ateitis turės parodyti, kas šiuo plakatu buvo norima pasiekti. Vėliau vakarop tie plakatai nuo stulpų dingo. Vokiškoj spaudoj paskelbtas visų Klaipėdos krašto teisėjų pareiškimas, kurio tonas jokia valstybingumo logika neišaiškinamas. Matyt Aglonų įvykis įgauna juridinio konflikto pobūdžio”, -rašė „Klaipėdos žinios”.

Laidotuvėse – tūkstantinė minia

1890 m. sausio 31 d. gimęs F. W. Heidemanas buvo palaidotas Klaipėdos kapinėse lapkričio 6-ąją. Pasak „Klaipėdos žinių”, vachmistrą palydėti į amžinojo atilsio vietą susirinko tūkstantinė klaipėdiečių minia, „iš anksto sujudinta „Dampfbooto“ tendencingomis sensacijomis ir Kl. kr. valst. gynėjo Mirtsch’o proklamacijomis”.

„Įdomu čia pabrėžti porą ištraukų iš kun. Kornerio kalbos, pasakytos prie karsto. „Taip, kaip jis tik dėl to buvo nužudytas, kadangi ligi paskutinio stovėjo savo vietoj ištikimai eidamas savo pareigas, taip ir mūsų, kurie esame pripratę atlikti pareigas, gali kiekvieną dieną sulaukti panašus likimas”. Toliau: „Tegul mūsų krašto teismas yra pasmerktas bejėgiai, su surištomis rankomis žiūrėti į visa tai, Dievas, tas didis gyvų ir mirusių teisėjas, pradės ir įvykdys teismą. Jam pavedame kerštą”, – kunigą citavo laikraštis.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (KU BRIAI) doc. dr Silva Pocytė, M. Pėteraičio provaikaitė, gyvenanti toje pačioje išlikusioje sodyboje, yra rašiusi, kad šis mirtinas incidentas sukėlė ne tik valstybinį, bet ir tarptautinį (Vokietijos kontekste) rezonansą.

Ilgi teisiniai debatai

Pasak KU BRIAI istoriko dr. Vytauto Jokubausko, po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos pradėjus kilti nepasitenkinimui tarp vietos vokiečių dėl vykdomos lietuviškos veiklos, autonominės krašto valdžios požiūris į šaulius buvo neigiamas ir ji galiausiai nutarė Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS) krašte nuginkluoti.

„Klaipėdos krašto autonominė valdžia pirmais metais nepripažino Šaulių sąjungos, kad yra tokia sukarinta organizacija. Paprastai tariant, juos laikė ginkluotais banditais. Tačiau tai netrukdė Šaulių sąjungai veikti. Ji vėliau įgavo krašte legitimumą, tačiau tas požiūris nelabai keitėsi iki pat 1938-1939 metų, kai prasidėjo netgi atviri grasinimai atleisti šaulius iš darbo ir panašiai”, – sakė V. Jokubauskas.

Pasak S. Pocytės, remiantis minėtuoju sprendimu dėl nuginklavimo trys autonominei krašto valdžiai pavaldūs policininkai ir buvo atvykę pas Vanagų būrio vadą M. Pėteraitį į Agluonėnus, reikalaudami atiduoti ginklus – du, priklausius LŠS, ir penkis asmeninius.

„Iš pirmo žvilgsnio kriminalinis konfliktas virto rezonansine byla tarp Klaipėdos krašto autonominės ir Lietuvos centrinės valdžios. Remiantis Klaipėdos krašto statuto 5 straipsnio 11 punktu, kuris skelbė, jog Klaipėdos krašto vietinių organų kompetencijai priklauso teismų santvarka, galima manyti, jog po šio konflikto M. Pėteraičio likimą turėjo spręsti Klaipėdos krašto teisminės institucijos. Tačiau didžiausia problema buvo tai, kad atsižvelgiant į LŠS įstatymo, priimto 1924 m. liepos 18 d., nuostatas, LŠS buvo visuomeninė organizacija, priklausiusi Krašto apsaugos ministrui ir reikalingus ginklus savo tikslams užtikrinti gaudavusi iš Krašto apsaugos ministerijos, tad autonominės valdžios reikalavimas atiduoti ginklus, kurie jai nepriklausė, jau iš pirmo žvilgsnio atrodė neteisėtas”, – straipsnyje „Tautiniai incidentai Klaipėdos krašte: Lietuvos šaulių ir karių susidūrimai su vietiniais gyventojais” rašė S. Pocytė.

Pasak jos, spalio 31 d. krašto autonominės policijos atstovai, atvykę suimti M. Pėteraitį, jo kieme sutiko XX Klaipėdos šaulių rinktinės vadą Jurgį Brūvelaitį, Klaipėdos krašto tarėją dr. Karlą Augustą Oselies iš Krašto direktorijos ir vieną karininką, kurie paaiškino, jog M. Pėteraitis nėra pavaldus krašto policijai ir išsivežė agluonėniškį savo mašina.

„Remiantis LŠS 1924 m. įstatymu, Lietuvos karinės institucijos M. Pėteraitį traktavo kaip karį, todėl jis buvo suimtas Klaipėdoje dislokuoto 7-ojo PP vado plk. ltn. Petro Genio įsakymu ir, kaip pranešė J. Brūvelaitis telefonograma Lietuvos šaulių sąjungai, M. Pėteraitis buvo „perduotas septinto pulko žinioj“, siekiant jį apsaugoti nuo autonominės valdžios teisminių sprendimų. Tuo tarpu Vokietijos įgaliotasis konsulas Klaipėdoje Ernstas Alfredas Freundtas rašte tuometiniam Klaipėdos krašto gubernatoriui Jonui Budriui akcentavo, jog nušautas F. W. Heidemannas turėjo Reicho pilietybę ir šią bylą turinčios spręsti autonominės Klaipėdos krašto teisminės instancijos. Taip pat vokiečių pusė įrodinėjo, jog Lietuvoje priimtas LŠS įstatymas „Klaipėdos krašto valdžios žiniose“ lietuvių ir vokiečių kalbomis – kaip to reikalavo Klaipėdos krašto konvencija – buvo paskelbtas tik 1924 m. lapkričio 28 d., tad M. Pėteraitis įvykio metu negalėjo būti traktuojamas kaip karys, be to, LŠS įstatyme nepasakyta nė vieno žodžio, kad „už bekokius prasižengimus butų Kariuomenės Teismo baudžiami“. Po ilgų tarpinstitucinių debatų Lietuvos vyriausiasis tribunolas 1925 m. nusprendė, kad M. Pėteraitį, kaip šaulį, teis Kariuomenės teismas”, – rašė S. Pocytė (jos nuotraukoje – Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma Lietuvos kariuomenės teismo M. Pėteraičio tardymo byla).

1925 m. rugpjūčio 7 d. dienraštis „Lietuva” rašė, kad nepaisant Lietuvos vyriausiojo tribunolo sprendimo, Klaipėdos krašto teismas „pareiškė nagrinėsiąs tą bylą ir klausė Pėteraitį, ar jis su tuo sutinka”. Anot laikraščio, šis teismas bandė M. Pėteraičiui įteikti kaltinamąjį aktą, bet šaulys jo nepriėmė. 

Šaulį išteisino

Pasak S. Pocytės, M. Pėteraitį teisme gynė LŠS valdybos narys, buvęs vidaus reikalų ministras, teisės profesorius, advokatas Petras Leonas. Kariuomenės teismas įvyko 1926 m. vasario 26 d. Kaune.

„Jame „gynėjas prof. Leonas, remdamasis liudytojų parodymais, centralinės valdžios ir šaulių sąjungos įstatymais, aiškiausiai Teismui įrodė, kad vokiečių vachmistro elgesys buvo neteisėtas, o šaulių būrio vado p. Peteraičio pasielgimas visais atžvilgiais yra pateisintas. P. Peteraitis, kaip buvęs vokiečių kariuomenėje viršila [tarnavo Vokietijos kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metais – S. P.], žmogus jau pagyvenęs [gimęs 1879 m. – S. P.], rimtas, drausmingas, gindamas centralinės Lietuvos valdžios suverenumą ir šaulių būrio vado garbę, kitaip pasielgti ir negalėjo“, todėl teismas M. Pėteraitį visiškai išteisino. „Memeler Dampfboot“ šį nutarimą komentavo su didžiuliu pasipiktinimu, teigdamas, jog Klaipėdos krašto gyventojai M. Pėteraičio poelgį laikę niekšišku krašto tarnautojo, kuris vykdė savo pareigą, nužudymu. Buvo apeliuojama į Heidemanno ir Pėteraičio bendrą gyvenimišką patirtį, nes abu buvo tarnavę Vokietijos kariuomenėje puskarininkiais, po Klaipėdos krašto atskyrimo tapo krašto gyventojais, pavaldžiais vietos institucijoms. Tačiau laikraštis daro išvadą, kad Heidemanno atveju vokiečių kilmės ir vokiškų įsitikinimų krašto gyventojai laikomi antrarūšiais piliečiais, o pasitikėjimas Lietuvos teismais iš vokiečių pusės yra labai pakirstas. Redakcijos komentaras baigiamas savotiška apokaliptine gaida, teigiant, jog Pėteraičio atvejis yra juoda Klaipėdos krašto istorijos diena, nes „kažin ar galima pateisinti prieš Dievą“ tokį elgesį, kai žmona ir vaikai paliekami be vyro, tėvo ir šeimos maitintojo”, – rašė S. Pocytė straipsnyje „Lietuvos šaulių sąjungos vertinimas Klaipėdos krašto viešojoje erdvėje 1923–1926 metais”.

Pasak jos, F. W. Heidemanno našlė Martha, iš Klaipėdos krašto direktorijos gavusi kasmėnesinę 100 litų pašalpą, su trimis mažamečiais vaikais Alfredu, Bernhardu ir Christel prieš M. Pėteraitį ir jo žmoną Katrę Pėteraitienę buvo iškėlusi civilinį 70 000 litų ieškinį Priekulės valsčiaus teisme. Jei pasiturinčiu ūkininku buvusiam šauliui būtų reikėję sumokėti tokią, jam būtų reikėję parduoti savo 120 margų žemės (apie 30 ha) ūkį.

„Kaip rodo vėlesni dokumentai, 25 000 litų ieškinio padengė LŠS, o 15 000 litų buvo sumokėta iš Klaipėdos krašto iždo”, – rašė S. Pocytė.

Martyno Pėteraičio dukters Anos Pėteraitytės vestuvės su Jonu Laukstėnu (Silvos Pocytės seneliai). Nuotrauka daryta 1933 m. birželio 16 d.  Agluonėnuose, prie to paties namo, kurio kieme įvyko mirtinas incidentas. M. Pėteraitis su žmona Katre sėdi jaunikiui iš dešinės. Silvos Pocytės archyvo nuotr. 

Po šios bylos, anot jos, M. Pėteraičio aktyvi šaulio veikla dokumentuose nebefiksuojama.

M. Pėteraitis mirė 1938 m. rugsėjo 27 d. savo namuose Agluonėnuose, palaidotas spalio 4 d. netoli jo namų esančiose kaimo kapinaitėse.

Pasak V. Jokubausko, tas tragiškas incidentas vokiškos krašto visuomenės buvo eskaluojama visą tarpukarį, kaip vienas iš pavyzdžių, kai „kankiniai žuvo nuo barbarų lietuvių”.

Koks buvo M. Pėteraitis?

S. Pocytė, tyrinėdama savo mamos senelio biografijos faktus išsiaiškino, kad M. Pėteraitis į lietuvišką veiklą įsitraukė dar iki 1923 m. Jis priklausė 1919 m. liepos 6 d. Vanaguose, evangelikų liuteronų bažnyčios parapijos, kuriai priklausė ir Agluonėnai, centre susibūrusiai jaunimo draugijai „Eglė“. Būtent narystė „Eglėje“ iki 1923 m. M. Pėteraitį priartino prie šaulių veiklos.

„Stokojant autentiškų dokumentų, sunku pasakyti, koks buvo M. Pėteraičio vaidmuo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metu 1923 m., tačiau vėliau gautas Klaipėdos sukilėlio medalis iliustruoja jo prolietuvišką laikyseną lūžiniais krašto istorijai metais. Po 1923 m. sausio 15 d., siekiant viešai įrodyti, jog Klaipėdos krašto sukilimas yra visų prolietuviškai nusiteikusių gyventojų valios išraiška, sausio 19 d. Šilutėje susirinko vadinamasis Šilutės seimas ir priėmė deklaraciją, skelbiančią prisijungimą autonominės dalies teisėmis prie Lietuvos Respublikos. Deklaraciją pasirašė Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariai ir skyrių pirmininkai, tarp kurių yra ir Martin Petereit, Vanagų skyriaus pirmininko, pavardė. Po Klaipėdos krašto prijungimo 1923 m. gegužės 1 d. įkurta LŠS XX Klaipėdos rinktinė būrius steigė įvairiose krašto vietovėse. Vanaguose 313 šaulių būrys buvo įkurtas „Eglės“ susirinkimo metu 1923 m. liepos 29 d. Archyviniai dokumentai fiksuoja, jog Martynas Pėteraitis į šaulius (šaulio liudijimo nr. 31356) įstojo 1923 m. spalio 26 d. ir tapo būrio vadu”, – rašė S. Pocytė.

„Atvirai Klaipėdai” istorikė pasakojo šiuo metu kartu su mama gyvenanti išlikusiame jos prosenelio statytame name, kurio kieme ir įvyko tokį didžiulį rezonansą sukėlusi ir mirtimi pasibaigusi drama.

Martyno Pėteraičio sodyba prabėgus 96 metams po garsiojo nelaimingojo incidento. Martyno Vainoriaus nuotr.

Istorikė Lietuvos centriniame valstybės archyve surado ir karo teismo bylą, kurioje yra ir ranka braižyta schema, kas ir kur stovėjo mirtinu tapusio konflikto metu. S. Pocytė susipažino ir su Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve esančia F. W. Heidemano byla.

„Mano mamos krikštamotė Ana, su kuria ir pati bendraudavau iki 1986 metų, pasakojo, kad Martynas Pėteraitis buvo labai apsiskaitęs. Jis buvo medžiotojas, turėjo dalmantiną ir kai grįždavo iš medžioklės, užsukdavo į karčiamą, kurių čia būdavo, o tas šuo sąžiningai sėdėdavo lauke ir laukdavo savo šeimininko prie šalia palikto šautuvo. Prosenelis labai domėjosi chiromantija, būrimu iš delnų, buvo kažkokią knygą parsisiuntęs, greičiausiai iš Vokietijos. Gal legenda, o gal faktas, kad vienam pažįstamui paklausus apie savo likimą Pėteraitis pasakęs, jog jo gyvenimo linija baigiasi ir tas miręs dar tą pačią dieną. O mamos krikštamotei Anai, kuri nuo septynerių metų gyveno prie ūkio ir vėliau čia šeimininkavo, jis buvo pasakęs, kad laukia ilga kelionė, nors tada ji toliau Klaipėdos nebuvo buvusi. O baigiantis II pasauliniam kartui, jau prabėgus šešeriems metams po Pėteraičio mirties, Anai teko evakuojantis atsidurti Šiaurės Vokietijoje, iš kurios ji į Agluonėnus grįžo 1946 metais. Kiek čia legendos, kiek pasakų aš jau nežinau”, – dalinosi istorikė.

Pasak jos, iš pasakojimų galima spręsti, kad M. Pėteraitis buvęs ne tik ganėtinai griežtas savo ūkio prižiūrėtojams, samdiniams, bet kartu ir geraširdis, rūpindavosi jais, tad su pastaraisiais gerai sutardavo.

Prie kelio į sodybą auga Martyno Pėteraičio sodintas ąžuolas. Silvos Pocytės teigimu, prosenelis jį pasodino arba 1923-iaisiais, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, arba 1928-aisiais, kai buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis. Martyno Vainoriaus nuotr.

S. Pocytė sakė, kad prosenelis dalyvaujant I pasaulinio karo mūšiuose Prancūzijoje buvo apsinuodijęs saviškių paleistomis dujomis ir grįžo sužalotais plaučiais, tad, ko gero, dėl to ir mirė dar gana vidutinio amžiaus – nesulaukęs 60 metų.

„Kai kraštą prisijungė Vokietija, į sodybą pas Pėteraitienę tą pačią ar kitą dieną iš karto prisistatė vokiečiai ir klausė, kur gi jos vyras. O pastaroji atsakiusi – „Ant kalnelio”, – sakė istorikė.

Martyno Pėteraičio našlė Katrė šalia savo vyro Agluonėnų kapinėse atgulė 1959-aisiais. Martyno Vainoriaus nuotr.

M. Pėteraičio kapas dabar yra tapęs visos S. Pocytės mamos giminės kapavietės dalimi.

Iki šių dienų išlikęs yra ir prie kelio į sodybą M. Pėteraičio sodintas ąžuolas. Pašnekovės teigimu, prosenelis jį pasodino arba 1923-iaisiais, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, arba 1928-aisiais, kai buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis.