Į 1946-ųjų vasarą Klaipėda žengė su tomis pačiomis bėdomis prekyboje – ji vis dar nebuvo pasiekusi kultūringo tarybinio lygio, o dar atsirado ne tik lupikaujančių amatininkų, bet ir radijo zuikių, ėmė trūkti būsto, pradėjo nutekėti vanduo…

Sunkias komunizmo statybas tuometinėje Klaipėdoje toliau apdainuoja ciklas „30 metų be komunistinių marazmų”.

Čia nėra vietos nykiai viduramžių praeičiai

„Raudonojo švyturio” bendradarbis A. Sakalas buvo įsitikinęs, kad tarp prasidėjusios vasaros darbų turėjo būti gatvių pavadinimų pertvarkymas.

„Beorganizuojant skubų ir sėkmingai vykstantį įžūliųjų barbarų sugriautojo Klaipėdos uostamiesčio atstatymą, kažkaip savaime pasiliko nesvarstytas gatvių pavadinimų klausimas. Svarbesnieji reikalai šį klausimą nustūmė į šalį ir ligi šiol tuo Miesto Vykdomasis Komitetas nėra domėjęsis. Istorinėj perspektyvoj, gal būt yra teisinga, kad eilė gatvių vadinosi Kirpėjų, Kepėjų, Skutėjų, Skerdėjų ir panašiais amatų vardais. Bet tai nyki viduramžių praeitis, kuri yra tiek išdilusi iš Klaipėdos veido, kad jokių pėdsakų nepasiliko. Atrodytų, kad gatvių pavadinimų pakeitimo klausimas yra pribrendęs ir reikalauja rimto apsvarstymo. Juk ar ne juokinga, kai Ligoninės gatvėje nėra nei vienos ligoninės Žardžių, gatvėje nei vieno žardo, Daržų gatvėje nei vieno daržo ir t. p. Ir Turgaus bei Laukininkų gatvių pavadinimai nebeatitinka gyvenimo prasmę”, – dėstė A. Sakalas.

O valdžia anais laikais ne taip, kaip dabar, į tai, kas parašyta laikraštyje, reaguodavo. Skerdėjų gatvė netruko virsti Dobilų, Žardžių – Vytauto, Turgaus – Petro Cvirkos, Laukininkų – Pergalės ir taip toliau, ir panašiai.

Dažni nedasvėrimo ir pirkėjų apskaitymo atsitikimai

Tuo metu su raginimais plėtoti kultūringą tarybinę prekybą sekėsi ne taip gerai. Juk draugas M. Tamašauskas dar pavasarį „Raudonojo švyturio” puslapiuose analizavo netoleruotiną situaciją Klaipėdos Valst. Prekybos parduotuvėse, bet efekto, matyt, nebuvo, nes ir birželį laikraščiui vėl teko priminti tą patį ir dar net dėstyti naujus nekultūringos prekybos faktus.

„Daugelyje parduotuvių nėra reikalingiausių įrengimų, kurie atitiktų kultūringos tarybines prekybos reikalavimus. Išorinis ir vidaus parduotuvių aptvarkymas, taip pat sanitarine jų būklė, pirkėjų aptarnavimas nepakankamame aukštyje. Pirkėjas reiškia teisėtą reikalavimą geriau jį aptarnauti ir tas jo reikalavimas nevisada randa atgarsio parduotuvių darbuotojų tarpe. Yra daug ir tokių, kurie mano, kad ne jie pirkėjui, bet pirkėjas jiems. Neleistinas šiurkštumas su pirkėjais. Dažni nedasvėrimo ir pirkėjų apskaitymo atsitikimai. O Miesto Vykdomojo Komiteto prekybos skyriaus vedėjas drg. Jegorovas nepakankamai su tuo kovoja. Visi šie trukumai neturi turėti vietos kultūringoje tarybinėje prekyboje. Išeikvojimai ir grobstymai, pasitaikantieji prekybinėse organizacijose, parodo neakylumą parenkant kadrus ir kad prekybos aparate yra žmonių, kurie teršia tarybinės prekybos vardą”, – rašė laikraštis.

Ne tik barė jis nekultūringus prekybininkus, bet ir informavo, kad už pirkėjų apgaudinėjimą, gerų produktų gadinimą pasipelnymo tikslu ir už išeikvojimą visos 11 parduotuvės darbuotojos kartu su vedėja Bružaite suimtos ir patrauktos teismo atsakomybėn.

„Raudonasis švyturys” viltingai švietė į rytojų, žadėdamas, kad artimiausiais mėnesiais bus panaikintos kortelės duonai, miltams ir kruopoms.

Jau kitą dieną savo mintis šia tema išdėstė ir nuolatiniu „Raudonojo švyturio” bendradarbiu tapęs TSRS Valstybinio Banko Klaipėdos skyriaus valdytojas M. Makovskis. Informavęs, kad pagaliau didėja grynaisiais įplaukiančios sumos iš prekybos įstaigų jis džiaugtis neskubėjo, nes jose vis dar buvo visa eilė esmingų trūkumų.

„Dažniausiai prekių apyvarta padidėja prieš šventes ir prieš metų ketvirčio pabaigą, kas sudaro grūstis — vadinamąjį „šturmavimą“. Mūsų prekybinių organizacijų vadovai neparodo reikiamos bolševikiškos iniciatyvos prekių apyvartai padidinti ir nesuranda papildomų šaltinių pajamoms padauginti. Nekartą prekybinėse organizacijose buvo svarstomas klausimas dėl atidarymo mieste kioskų alui, bealkoholiniams gėralams, ledams ir kt. pardavinėti. Vadovų pasiteisinimas medžiagos bei darbo rankų trūkumu parodo tik tokių vadovų operatyviškumo stoką. Miesto Tarybos š. m. kovo 18 d. nutarimas įpareigojo Spec. Prekybą (viršininkas drg Bičechvostovas) organizuoti vieną kioską Iki šiol tuo reikalu nieko nepadaryta. „Pienocentras” pagamina ledų tokį skaičių, kad galėtų aprūpinti visas miesto prekybines organizacijas, tačiau mūsų prekybos darbuotojai to klausimo dar nepajudino. Alaus darykla (inžinierius drg. Abramčikas) vis dar tebeprojektuoja nealkoholinių gėralų cecho įrengimus. Visa tai dedasi jau atėjus vasaros kaitroms, kuomet gyventojai pasigenda vėsinamųjų gėralų”, – dėstė draugas bankininkas.

Jis „Raudonojo švyturio” skaitytojus informavo ir apie faktus, kad prekybiniai darbuotojai per mažai rūpinosi gaunamųjų prekių asortimentu, kokybe ir pilnu paskyrų ištyrimu.

„Apkoopsąjunga (pirmininkas drg. Tiominas) iki šiol turi už 300.000 rublių neeinančių prekių, tame skaičiuje odekolonas, kvepalai, lošiamosios kortos ir kt. Dėl žuvies kombinato (valdytojas drg. Semionovas) kaltės žvejų kooperatyvo sandėlyje jau du mėnesiai guli užbroniruotos pramoninės prekės, skirtos žvejam. Jūrų prekybos uosto DAS‘ as (Darbininkų Aprūpinimo Skyrius – M. V.) (viršininkas drg. Rachmaninovas) nepaiso gaunamos žuvies kokybės ir dėl to 10% buvo nurašyta į nuostolį”, – vardino M. Makovskis.

Neprasprūdo pro jo budrias akis ir faktas, kad be galo lėtai ėjo prekės iš bazių į detalinę prekybą – jos dažnai gulėjo bazėse 7-8 dienas ir daugiau ligi jas paskirstydavo. O faktas, kad pramoninių prekių atleidimas buvo sustojęs dėl talonų blankų nebuvimo juk artimas nusikaltimui!

„Turima mieste vienintelė pramoninių prekių parduotuvė jokiu būdu negali patenkinti normalaus ir kultūringo gyventojų aptarnavimo. Antros pramoninių prekių parduotuvės ir komiso krautuvės atidarymo klausimas mėnesiais svarstomas Prekybos skyriuje, vis dar nerealizuojamas”, – dėstė bankininkas, nepamiršęs paiminėti ir faktus apie kasos drausmės pažeidimus, kai eikvojama gautų iš prekybos pinigų daugiau leisto limito.

Jis ir vėl priminė, kad nemažesnis nusikaltimas yra ir grąžos nedavimas pirkėjams, nes smulkia moneta parduotuvės aprūpinamos pakankamai.

Kainos – aukštos, kokybė – bloga

O jau kitą dieną Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto Pramonės skyriaus vedėjas E. Jurgaitis „Raudonojo švyturio” skaitytojus suskubo raginti kovoti su lupikautojais amatininkais, nes nors Miesto vykdomojo komiteto Pramkombinatas jau turėjo daug cechų (vyrų ir moterų drabužių siuvyklas, galanterijos, avalynės, veidrodžių, elektromechanikos, laikrodžių, gintaro išdirbinių, meno, šepečių, stalių dirbtuves, tik kalvių-šaltkalvių mechaniniai cechai bei ratų, statinių dirbtuvės dar neveikė dėl specialistų stokos), jie dirbo nepatenkinamai: kainos aukštos, kai kurių gaminių darbo kokybė bloga.

Klaipėdos Daugiaverslinė Sąjunga turėjo batsiuvių artelę, drabužių siuvyklą, kirpyklą, kaminkrėčių artelę, bet jos irgi dar buvo neprieinamos plačioms darbo masėms.

„Abi šios organizacijos jaučia kvalifikuotų darbininkų trukumą. Tuo tarpu yra didelis skaičius įvairių specialistų, kurie, prisidengę darbo pažymėjimais, dirba sargais ir panašiai, o priima įvairius užsakymus savo butuose ir už tuos patarnavimus lupa aukštas kainas. Kiti, prisidengę kurios nors organizacijos vardu, atidaro dirbtuves ir dirba be įmonės duoto plano, patvirtinto kainininko ir kontrolės. Kiti amatininkai ima darbą iš įmonės į namus, gauna darbo pažymėjimą, o įmonės produkcija — viena kepurė per mėnesį. Šita kategorija specialistų, naudodamasi taip sunkiai miesto darbininkų atstatytais komunalinio ūkio ir kitais patogumais, nemokamu gydymu, švietimu ir kt. lupa iš gyventojų už kostiumo pasiuvimą šimtais červoncų ir vengia mokėti atitinkamus valstybinius mokesčius, nesiduoda organizuojami planingam ir produktyviam darbui, bet dargi atitraukia jau dirbančius artelėse bei dirbtuvėse. Laikas šį reikalą pagrindinai sutvarkyti. Ypač veikliai čia turi pasireikšti Finansų Skyriaus mokesčių sektorius, kuris iki šiol toje srityje parodė maža veiklumo. Esantieji trys inspektoriai iki šiol neįsiregistravusių amatininkų, dirbančiųjų savo butuose, išaiškino vos dešimtį. Taip pat laikas visiems įmonių vedėjams ir direktoriams peržiūrėti šitas nuosavas darbininkų aptarnavimo dirbtuves, kad jos nebūtų atskirų asmenų pasipelnymo dirbtuvės, patiekti patvirtintus kainoraščius, gamybos planą ir prižiūrėti jų vykdymą”, – dėstė Pramonės skyriaus vedėjas.

Jis ragino į talką ateiti ir plačiąją visuomenę bei pastebėjusi nesąžiningus ir lupikaujančius amatininkus, dirbančius be registracijos Finansų skyriuje, pranešti apie juos šios įstaigos mokesčių sektoriui arba Miesto vykdomojo komiteto Pramonės skyriui.

Mokytojų klaidos, kaip ir daktarų – kainuoja brangiai

Prasta kokybė tą vasarą buvo ir miesto pradžios mokyklose, kurių ketvirtojo skyriaus mokiniai baigė egzaminus.

„Egzaminų rezultatai nelabai džiuginantieji. Jie parodė, kurios mokyklos mokytojai dirbo gerai, stengėsi, nes visoms mokykloms sąlygos beveik vienodos (išskyrus I pradžios mokyklą, kuri žiemą buvo neapšildoma), bet rezultatai gauti labai nevienodi. Iš bendro visų Klaipėdos miesto pradžios mokyklų laikiusių egzaminus mokinių skaičiaus išlaikė vos 65%. Miesto Švietimo Skyrius (ved. drg Žižys) jau padarė tam žygių gerojon pusėn: pakeitė mokyklų inspektorių Sinkevičiūtę kuri neprižiūrėjo mokyklose tikros darbo eigos ir paskyrė naują inspektorių drg. Liaudinskaitę, prityrusią pedagogę. Be to, mokytojai vasaros metų turės dirbti su tais mokiniais, kurie gavo pataisas tiek, kad jų žinių bagažas padidėtų ir galėtų išlaikyti rudenj per pataisos egzaminus”, – informavo laikraščio korespondentas M. Bagdonas.

Anot jo, geriausia mokslas ėjo V pradžios mokykloje (Joniškės priemiestyje), kuriai vadovavo prityrusi energinga mokytoja drg. Purvinienė, ir II pradžios mokykloje, kurioje buvo dėstoma rusų kalba, o vadovavo čia senas prityręs pedagogas drg. Parafimovičius.

„Praėjusieji egzaminai parodė ne tik mokinių mokslo lygį, bet ir mokyklų mokytojų darbo lygį. Reikia manyti, kad šie faktai paskatins visus švietimo darbuotojus ateityje į darbą labiau įsigilinti, atsidėti ir mokintis iš savo klaidų”, – konstatavo M. Bagdonas.

Išvietės – tik popieriuje, vanduo – tik pirmame aukšte

„Raudonasis švyturys” skelbė, kad tą vasarą atsakingiems asmenims neatidėliotinai reikėjo ir susirūpinti miesto gyvenamųjų butų fondu.

„Klaipėdos miestas gyventojų skaičiumi diena iš dienos didėja ir 1950 metais turės pasiekti 80000 skaičių. Nepaslaptis, kad jau ir šiuo metu jaučiamas tam tikras butų trukumas mieste. O tuo tarpu daug gerų namų Klaipėdoje, reikalingų, palyginti, visai mažo remonto ir tai lengvai sutvarkomų, vis dar iki pat šios dienos tebėra be reikiamos priežiūros. Neatsakingi asmenys diena iš dienos sistematškai tebevykdo šitokių namų demontavimą, įvairios smulkios įrengimų dalys, pradedant nuo rankenų iki lango rėmų, jau senai „sutvarkytos“, o dabar tebeardomos grindys, lubos, išverčiamos net ir pačios sienos ir t. p. Su šitokia padėtimi toliau taikstytis nebeįmanoma ir reikia tuojau pat imtis radikalių priemonių. Artimiausiomis dienomis turi būti atrinkti skubiausiojo remonto reikalingi rūmai visuose be išimčių miesto rajonuose ir reikia imtis jų globos. Tikslingiausia tokius namus pavesti įvairių įmonių, įstaigų bei kitų ūkiškųjų organizacijų darbininkų ir tarnautojų butų fondui. Gero, tarybinio šeimininko ranką turi pajusti kiekvienas iki šiol apleistas namas, kiekviena tinkama statybai plyta ar lenta. Negalima gi daleisti iki to, kad Klaipėdos miesto gyventojų nuolatinis ir greitas augimas butų su stabdytas vien dėl Butų Ūkio Valdybos neveiklumo ir blogos savo darbo organizacijos”, – dėstė laikraštis.

Tačiau net ir apgyvendintuose namuose tuo metu buvo reikalų – antrojo aukšto gyventojai vis dar turėjo verstis be vandens.

„Tik porą kartų jis buvo pasirodęs, bet ir vėl dingo, o dabar — atsukus kraną — šnypščia ir gana. Kartais nuvarva šykšti ašarėlė, ir tuo viskas baigiasi. Dėl tos priežasties gyventojai negali naudotis minimaliais patogumais labai dažnai didindami ligoms kilti pavojų. Miesto vadovai kol kas tik popieriuje stato išvietes, o praktikoje net turguje ligi šiol jos nėra. Viena išeičių kovoje su šia negerove yra vandens nutekėjimo sumažinimas, kad padidėtų spaudimas ir vanduo visą laiką pasiektų ir viršutinius aukštus. Pačių gyventojų reikalas organizuotai su tuo kovoti. Jei nerimtas žmogus ar vaikigalis palieka atsuktą hidrantą, — jį tuojau užsukti, o tokį asmenį viešai sugėdyti. Netvarkoje esantieji hidrantai vandentiekio technikinio personalo turi būti visai uždaryti naudojimui. Jei pikta gyventojų valia nesiliaus kartojusis, — reiks imtis kokių nors griežtesnių priemonių. Antra vertus, gyventojai turi talkininkauti vandentiekiui ir pranešdinėti jei yra pastebėję negyvenamuose ar dalinai gyvenamuose namuose nutekant vandenį dėl vamzdžių sprogimo. Padėdami vandentiekiui – padėsime patys sau”, – skelbė laikraštis skaitytojo A. Gaigalo laišką.

Po poros savaičių apie vandenį laikraščiui parašė ir skaitytojas M. Pokeris, klausęs, kada gi jis gaus vandenį.

„Klaipėdos Vandentiekio — Kanalizacijos Trestas dirbančiųjų patarnavimams šiuo metu ne taip jau stropus yra. Ir dėl to nuo kovo mėn. iki šiol dar neturiu vandens. Vandenį turėti dėjau daug pastangų, bet dėl to susidarė istorijėlė. Einu j Vandentiekio — Kanalizacijos Trestą su pareiškimu kišenėje ir džiaugsmu, kad nebereikės su kibirais ne iš taip jau arti nešti vandenį. Nueinu į sekretoriatą. Maloniai priėmė: — „Ryt, poryt ateis įjungti vandenį“. Ir iš tikrųjų sekantį rytą atvyko mechanikas su brigada. Džiaugiuosi ir galvoju: štai kaip turi dirbti tarybinės įstaigos! Bet… mechanikas apžiūrėjo „iš akies“ ir sako, kad esą dabar viskas „įšalę“ ir nieko negalima padaryti, teksią palaukti pavasario. Ir štai praėjus mėnesiui atvyksta kitas pareigūnas imti mokesčio už „vandenį“… Bet kadangi ir jis vandens negalėjo rasti, taip ir liko neatsilyginta. Sulaukęs pavasario vėl einu. — Na, jau atšilo, — sakau sekretoriui. — Vandens visur dabar yra, duokit ir man! — Gerai, — sako sekretorius, — ryt, poryt bus. Vėl laukiu. Praėjo mėnuo, kitas. Niekas neateina. Einu vėl. Šį kartą vėl kitas tarnautojas užsirašė ir — „ryt, poryt ateisim.“ Savaitės bėga, o tas „ryt, poryt“ — nepaprastai ilgas… Vėl einu j sekretoriatą. Čia man mandagiai surašomas antras pareiškimas, uždedama kažkokia rezoliucija ir, atrodo, reikalas galų gale., bet vėl neviltis suėmė, išgirdus tą nelemtąjį: — Ryt, poryt ateis pasižiūrėti… Ir vėl slenka savaitės, o pas mane niekas neateina pažiūrėti”, – liūdna savo patirtimi dalinosi M. Pokerus, viešai vylęsis, kad vandentiekininkai pagaliau pradės dirbti tarybiškai, operatyviškai ir sąžiningai.

Radijo zuikiai

Tuo metu St. Rimkus, Respublikinio Radijo Komiteto įgaliotinis — atsakingasis redaktorius tą 1946-ųjų birželį ne tik pasidžiaugė, kad Klaipėdoje įsteigtas radijo mazgas turėjo per 1.000 abonentų, kurie galėjo klausytis ir rajoninės radijo redakcijos, transliavusios kasdien 17.30 val., bet ir informavo, kad daug žalos padaro vadinami „radijo zuikiai“.

„Jie dažnai bejunginėdami sužemina laidus, padaro trumpus sujungimus, tuo sugadindami visą liniją ir užkąsdami kelią klausytis šimtams abonentų. Su šiais kenkėjais turėtų kovoti visi miesto gyventojai ir pastebėję pranešti radijo mazgo viršininkui arba milicijos organams”, – ragino St. Rimkus.

Tokių klaidų mokytojai vėliau jau vengs

Linas Poška, raštininkas

Šitų užrašų tikslas nėra duoti tarybinių realijų žodynėlį, bet kalbant apie to meto gyvenimą neįmanoma apeiti deficito ir blato sąvokų.

Deficitas, šiuo atveju, – prekės ar paslaugos trūkumas, nebūtinai absoliutus: gali būti ir kokybės trūkumas. Blatas – apsikeitimo disponuojamais asmeniniais ar viešais resursais praktika, kuri leisdavo tą deficitą įveikti. Kad galėtų naudotis blato mechanizmu, žmonėms reikėjo ne tik to unikalaus savo resurso, bet ir socialinių įgūdžių – sugebėti bendrauti su žmonėmis: tokio blato grandinėlė kartais būdavo per keletą tarpininkų, taigi reikėjo turėti „pažinčių“, o tos pažintys taip pat – savo pažinčių. Tarkime, chirurgui reikia gero pjūklo. Jis prekybininkui pažada nupjauti kaip tik tą koją, o ne sveikąją, ir labai gražiai ir ne per aukštai; prekybininkas įkvėptas to pažado karininkui parduoda paklausaus audeklo, kurio ant prekystalio net nededa, jo žmonos suknelei; karininkas jau parūpina Solingeno plieno pjūklą.

Tokios ilgos transakcijų grandinės surišdavo žmones į tarpusaviai naudingo pasitikėjimo ryšį, kuris efektyvus tik tada, jeigu visi kontrahentai sąžiningai vykdo savo įsipareigojimus.

Dabar senoliai dūsaudami sako, kad tada žmonės būdavo draugiškesni. Kurgi ne! Nedraugiškam net ir rubliai ne visada padės.

Šių laikų skaitytojui nelengva paaiškinti, kodėl parduotuvės vedėja Bružaitė ir 11 jos darbuotojų buvo suimtos už „gerų produktų gadinimą pasipelnymo tikslu“ – dabar, kai yra „pirkėjo rinka“, sąmoningas prekės gadinimas yra nesuvokiamas. Tuo tarpu ir taip kuklios kokybės prekių gadinimas tada būdavo įprasta praktika. Į geresnės kokybės brangesnes kruopas primaišydavo prastesnių, skiesdavo pilstomas prekes, pūdydavo greitai gendančias.

Tarkime, deficitinius mandarinus (čia jau vos vėlesni nei aprašomi laikai) pardavinėdavo per blatą, ir tik kai jau jie pradėdavo pūti, dėdavo ant prekystalio – vis tiek išpirks.

Taigi protingas Bružaitės klientas turėjo sueiti su ja į blato ryšį – taip pat jai ką nors pasiūlyti – kad už savo pinigus gautų standartinę, o ne prastesnę prekę. O Bružaitė su draugėmis (bent viena jų – visai ne draugė, nes tokią praktiką valdžia paprastai išaiškina tik iš vidaus paskundus) gaudavo naudą abiem atvejais: gadindamos prekes gaudavo pinigus, o negadindamos – blato instrumentą.

Tokio klientiško nuovokumo pritrūko M. Pokeriui, kuris bergždžiai bandė oficialiu būdu užsisakyti vandens įvadą. Jo atveju, tiesa, būtų užtekę paprasto kyšio meistrui. Vandentiekio archyve yra likę pagrūmojimų darbininkams, kad jie daug noriau vykdo ne įmonių, o privačių asmenų paraiškas. Laikraštis, beje, tokiems šykštiems, žiopliems ir nedraugiškiems formalistams kaip M. Pokeris irgi būdavo naudingas, nes į kritines publikacijas įmonės vadovybė privalomai turėdavo reaguoti.

Ankstesniame rašinyje jau aptarėme prekių atleidimo fenomeną, čia jį dar papildysime „limitais“ ir „broniravimu“. Broniravimas – tai „apšarvavimas“ transliteruojant iš rusų. Prekės atleidžiamos pagal limitus, bet jeigu limitų yra skirta daugiau nei yra prekių (tvarkos toje sistemoje nebuvo iki santvarkos pabaigos), ypatingiesiems pirkėjams prekės yra atskirai rezervuojamos, tai ir vadinta broniravimu. Taip šarvuojami būdavo ir ypatingi žmonės; jų nekrapštydavo pilietinėms pareigoms (o tų pareigų būta daug) atlikti. Profesorius Preobraženskis „Šuns širdyje“ kaip tik šarvuočio statuso ir prašė iš drg. Švonderio viršininko.

Viena iš tokių pilietinių pareigų būdavo prievolė dirbti valdiškame darbe. Oficialiame paslaugų sektoriuje atlyginimai būdavo mažesni nei pramonėje, ir nagingesni meistrai mėgino nuo tos pareigos išsisukti užsiimdami privačia praktika. Ten jiems nereikėjo nei griuvėsių valyti, nei privalomosios paskolos lakštų „pirkti“, nei politinių informacijų klausyti, ir užsidirbdavo jie daugiau.

Tuo pačiu tai reiškė, kad valstybinė siuvykla, su didele tikimybe, lėtai siūdavo švarkus nevienodo ilgio rankovėmis ir kreivais skvernais, o normaliai norintis atrodyti žmogus per pažintis susirasdavo privatų siuvėją (kirpėją, laikrodininką, batsiuvį…). Laikraštis aprašo įvairius būdus, kaip meistrai išsiraitydavo nuo pilietinės pareigos oficialiai dirbti pagal specialybę. Pramonės įmonių vadovai, steigdami laikraštyje kritikuotas „darbininkų aprūpinimo dirbtuves“, tapusias tokių meistrų draustiniais, irgi turėdavo naudos. Nebūtinai asmeninės piniginės: tai vėl tas pats blatas, – už patvirtintą mažą kainą parduoti „savo“ meistro pasiūtus puikius batus tiekimo bazės vedėjui, kad šis broniruotų įmonei atleidimo limitus.

Privati praktika, nors ir persekiojama, išliko iki santvarkos pabaigos. Man pačiam 1983 avikailio kailinius pasiuvo privatus siuvėjas, dėviu; užaugs anūkas – padovanosiu jam.

Ankstesniame laikraščio numeryje tarybinė mokykla buvo priešpastatyta lietuviškajai: ana buržuazinė mokykla stengdavosi „sukirsti“ per egzaminus mokinius, o va štai tarybinė tokio tikslo neturinti.

Panašu, kad Klaipėdos mokytojai neišgirdo tos delikačios sugestijos ir per 1946 egzaminus dar nebuvo numetę senos ydingos praktikos. Kai kuriose pradžios mokyklose arti pusės moksleivių buvo palikti antriems metams arba gavo pataisas.

Šią (1946) vasarą atostogas lietuvių pedagogai susigadino tik per savo nesusivokimą. Naujojoje santvarkoje neišmokytas mokinys – tai mokytojo darbo brokas, ir tą broką mokytojas privalo ištaisyti savo atostogų metu. Labiau patyręs rusiškosios mokyklos vedėjas savo mokinių žinias įvertino geresniais pažymiais; jis atostogoms turės daugiau laiko, o ir pagirtas yra už tai.

Vėlesniais metais, vengdami susigadinti vasaros atostogas, mokytojai jaunųjų nemokšų pasiekimus jau vertindavo geresniais pažymiais, todėl atestato pažymiai nebūtinai atspindėdavo žinias. Tą bėdą ištaisydavo stojamieji egzaminai, jie parodydavo realybę (šiandienos žinių vertinimo sistema, panaikinusi senosios sistemos trūkumus, turi savųjų, pažangiųjų ydų, bet tai jau yra už rašinio ribų).

Tos kuklios 1946 ketvirtokų žinios – ne vaikų ir ne mokytojų kaltė. Į pirmąją klasę vaikai atėjo karo metu, 1942, trūko visko, – nuo pieštukų iki mokytojų, ištremtų 1941. Todėl mokytoju ir dirba tik gimnaziją baigęs Stasys Poška. Nebesužinosime, ar jam tenka dabar Pašlužmyje vargti su pataisininkais, bet yra visiškai tikra, kad jis rudenį mokykloje naminės jau nebevirs, nes keliasi mokytojauti į Saugas.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 metų be komunistinių marazmų“.