Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai kūrybingi ne tik scenoje: kelionei į darbą jie renkasi netradicines transporto priemones. Vis daugiau teatro damų vairuoja motociklus, rieda dviračiais ar paspirtukais, o vyriausiasis choreografas važinėja išskirtiniu motoroleriu.

Kai mašinų stovėjimo aikštelėje sustoja motociklas, liaudyje vadinamas „britva“, ir motociklininkas nusiima šalmą, jam ant pečių pabyra vešlios garbanos. Praeiviai aikteli, nes akimirksniu supranta, kad dviratį žirgą vairavo mergina.   

Motociklas – laisvės vėjas

Muzikinio teatro režisierė Rūta Bunikytė (K. Lučinsko nuotr.), garsėjanti kaip miuziklų ir operečių meistrė, pasakoja, kad vairuoti motociklą norėjo dar paauglystėje.

„Tuo metu svajojau apie baltai juodą sportinį motociklą ir prie jo derančią aprangą, nors visąlaik buvau pamišusi dėl „Harley-Davidson“ ženklo grožio. Šio motociklo plakatas kabėjo mano kambaryje ir raižė man akis. Pasirodo, tai nebuvo vien tik jaunatviška užgaida. Tai buvo ilgalaikė svajonė. Draugai paskatino išlaikyti motociklo vairavimo egzaminus, gauti pažymėjimą. Visgi brandesniame amžiuje supratau, kad mano širdies šauksmas, mano sielos greitis yra Sportbike ir Chopper motociklų tarpinė stotelė – Street kategorijos motociklas. Tas, kas vairuoja motociklą, patvirtins, kad tai ypatinga transporto priemonė. Ir žodžiais tai sunkiai apibūdinama. Motociklas – tai gyvenimo būdas, pabėgimas, koncentracija, adrenalinas, laisvė ir jausmas, kai esi darnoje su savimi ir niekas tau nieko negali pasakyti ar tavęs trukdyti. Jokio negatyvo ir jokių nereikalingų dramų. Ir nesvarbu, kokia bloga diena būtų, šis kompanionas padarys tave laimingesnį. Draugas man kažkada sakė: „Išmoksi, įvaldysi, o tada pasileidi plaukus ir vėjas plaukuose”. Tai ir yra tiksliausia važiavimą motociklu nusakanti metafora“, – romantiškai pasakoja R. Bunikytė.

Anot režisierės, nejaukių situacijų kelyje niekas nenori. „Teko kartą motociklu peršokti į mane čiuožiančias putoplasto plokštes. Šios transporto priemonės vairavimo ypatumas – nesi apsaugotas nuo išorinių veiksnių. Esi lauke ir mėgaujiesi tuo. Ir niekas nesuteiks tiek laisvės kaip tas vėjas“, – sako ji.

 Vyrų dėmesys ir nauji pojūčiai 

Kai mašinų stovėjimo aikštelėje sustoja motociklas, liaudyje vadinamas „britva“, o nuo jo nulipęs vairuotojas nusiima šalmą, jam ant pečių pabyra vešlios garbanos. Praeiviai aikteli, nes akimirksniu supranta, kad plieninį žirgą vairavo mergina. Tokį įspūdį palieka Muzikinio teatro solistė Ernesta Stankutė (asmeninio archyvo nuotr) .

„Nuo pat vaikystes svajodavau apie tai, kad vairuosiu motociklą. Didžiulis noras atsirado dėl mano tėvelio, nes jis savo garaže turi seną, tačiau puikiai išlaikytą „Dnepr“ motociklą su lopšiu. Tėtis dažnai visur važinėjo motociklu bei leisdavo ant jo pasėdėti. Užsinorėjau ir pati. Svajonę pavyko išpildyti šią  vasarą: gavau motociklo vairuotojos teises ir esu be galo laiminga! Išaušus šiltai dienai, į darbą dažniausiai važiuoju motociklu, nes taip greičiau ir smagiau: jauti visus miesto, kavinių, miško kvapus, ko nepatirsi vairuodama automobilį“, – motociklo privalumus vardina E. Stankutė.

Anot solistės, nuotykių vairuojant motociklą jai kol kas neteko patirti. „Bet dėmesio iš aplinkinių sulaukiu nemažai. Ypatingai vyriškoji giminė atkreipia dėmesį, todėl sustodami šalia negaili komplimentų bei rodo ranka „liuksą“. Sutinku, kad mergina prie motociklo vairo dar nėra toks dažnas reginys, tačiau jų gretos auga. Turiu vieną draugę motociklininkę, su kuria ieškome progų išriedėti į miesto gatves plieniniais žirgais.  Tikiuosi, šį rudenį dar bus tam tinkamų dienų“, – sako dainininkė.

 Ir nauda, ir malonumas 

Jaunosios kartos solistė Rosana Štemanetian (asmeninio archyvo nuotr.) mėgsta techniką, tad išbando įvairiausias dvirates ir keturrates transporto priemones. „Man patinka važiuoti, riedėti. Jei galėčiau – į darbą važiuočiau riedučiais, bet jiems trūksta gerų takų. Mėgstu automobilius ir kitas transporto priemones. Patinka greitis. Seniai svajojau sėsti prie motociklo vairo ir pavasario karantiną išnaudojau šios kategorijos vairuotojo pažymėjimui gauti. Pamaniau, kodėl aš negaliu. Greitai kone pusė Muzikinio teatro dainininkų sėdės ant motociklų. Arba didžioji dalis merginų“, – juokiasi R. Štemanetian.

Bet šį kartą pasakojame apie kitokias Rosanos keliones.

„Kai lepina geri orai,  į darbą Muzikiniame teatre važiuoju dviračiu. Puikus apšilimas kūnui prieš aktyvią veiklą! Nes važiuodamas į darbą mašina ar autobusu tiesiog sėdi, o mindamas pedalus gauni naudos. Kai lyja ar pučia stiprus vėjas, deja, negaliu sau to leisti, nes saugau balsą. Tada renkuosi automobilį. Bet pavasarį, vasarą ir kartais rudenį mielai važiuoju dviračiu, grožiuosi gamta. Nuo mano namų iki darbo apie 6 kilometrai, užtrunku maždaug 50 minučių. Pakeliui sutinku daug kolegų, kurie eina pėsti ar važiuoja dviračiu. Būna smagu pasilabinti“, – juokiasi R. Štemanetian.

 Vienas toks geltonas Klaipėdoje  

Muzikinio teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas (asmeninio archyvo nuotr.) – išskirtinis ne tik baleto trupėje, bet ir gatvėje. Jau keletą metų į darbą devynis mėnesius per metus jis atvyksta geltonos spalvos motoroleriu.

Pasak A. Liškausko, tokie ryškiai geltoni motoroleriai šalyje tik du: vienas – jo, kitas važinėja Vilniaus gatvėmis. Tad jei Klaipėdoje išvysite geltoną „žirgą“ – drąsiai pamojuokite, nes prieš jus – žymusis choreografas.

Beje, išskirtinę transporto priemonę, kuria A. Liškauskas labai džiaugiasi, jubiliejaus proga jam padovanojo šeima.

„Jei eismo kamštis tampa nepravažiuojamas, kaip Jūros šventės metu, galiu nulipti ir savo transporto priemonę tiesiog vežtis“, – motorolerio privalumus vardina A. Liškauskas.

 Mintis valo paspirtuku 

Žinoma baleto šokėja, pedagogė ir lektorė Aušra Krasauskaitė (asmeninio archyvo nuotr.) kelionei į darbą renkasi paspirtuką.

„Elektrinis paspirtukas buvo mano svajonė, kai tik atsirado rinkoje. Labai džiaugiuosi jį įsigijusi. Tai puiki transporto priemonė mano aktyviam gyvenimui, nes darbo dieną turiu greitai atsidurti skirtingose vietose, o paspirtukas tam labai tinkamas dalykas. Be to, važiuojant paspirtuku galva „prasivalo“ nuo sunkių minčių, pailsiu ir pasikraunu energijos, kuri taip reikalinga kūrybai“, – sako A. Krasauskaitė.