P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Laivynas, pagerinęs užsienio prekybos kokybę (1)

Avatar

Martynas Vainorius
2020-11-29


1923-1938 metais lapkričio mėnesiai Klaipėdos kraštui atnešė ir nemažai su jūra susijusių įvykių.

Apžvelgdamas juos rašinių ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” baigia pasakoti, kokie tarpukariu Klaipėdoje buvo paskutinieji rudens mėnesiai.

Be locmanų – tik esant tam tikroms sąlygoms

1925 m. lapkritį „Klaipėdos krašto valdžios žinios” paskelbė Uosto direkcijos priimtas Privalomas policines taisykles dėl locų priėmimo.

Klaipėdos uosto akvatorija plaukia krovininis-keleivinis garlaivis, tikėtina priklausantis Londono laivybos bendrovei „United Baltic Corporation Ltd.“. Jį lydi Klaipėdos uosto locų tarnybos garlaivis „Šarūnas“. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Jose buvo numatyta, kad kiekvienas laivo vadas, įplaukiant į Klaipėdos uostą arba išplaukiant iš jo, privalo pakviesti locmaną. Išimtis buvo pritaikyta tik mažesnės nei 4 metrų grimzlės laivai ir reguliariai į Klaipėdą plaukioję garlaiviai, kurių grimzlė negilesnė 6 m ir gavęs atitinkamą Uosto direkcijos išduotą liudijimą.

Nuo pareigos naudotis locmanų paslaugomis buvo atleidžiama ir tais atvejais, kai nėra laisvų locmanų ar jie negali atvykti dėl gamtinių sąlygų, „bet laivai gali įplaukti einant paduodamais signalais”.

Nepaisantiems šių taisyklių buvo numatyta iki 375 litų bauda arba 6 savaitės kalėjimo.

Tą patį lapkritį „Klaipėdos žinios” pranešė, kad susisiekimui telefonu patobulinti tarp Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos pratiesta dar viena (antra) pora tiesioginių telefono laidų Kaunas—Klaipėda iš žalvarinės vielos.

„Esant dviem porom tiesioginiu laidų tarp Kauno ir Klaipėdos turi žymiai palengvėti susikalbėjimas” – rašė laikraštis.

Žaliojo švyturio gimtadienis

1927 m. lapkritį „Klaipėdos krašto valdžios žiniose” pasirodė pranešimas, kad „Klaipėdos krašto valdžios žinios” Klaipėdos uosto pietų molo galvoje pastatytas, vietoje ligšiolinio, naujas švyturys ir perduotas veikimui”.

Pasak architektūros istoriko Jono Tatorio, iki tol ant 1875-1879 m. akmeninėmis sienomis apmūryto molo stovėjo šviečiantis bakenas.

„Švyturio ugnis yra, kaip ir anksčiau buvo, žalios spalvos (dujų įkaitinimo šviesa). Ugnies aukštumas sudaro 10 mtr. virš normalio jūros vandens lygio, bokšto gi 7,35 mtr. virš molo galvos brustverio paviršiaus. Matymo tolis tos ugnies yra 10 jūros mylių nuo 0-360°, – buvo rašoma oficialiems valdžios sprendimams skelbti skirtame laikraštyje.

Pietinis molas su švyturiu. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Buvo aprašyta ir švyturio išvaizda: „viršuj susiaurintas, geležinės formos bakas, baltai nudažytas; žibintuvė apdengta skritulio pavidalo stogeliu iš varinės skardos, kuri su laiku pastoja žalia”.

II pasaulinio karo metu tiek šis švyturys, tiek jo baltasis brolis, stovėjęs ant šiaurinio molo, buvo sunaikinti.

Susikūrė stipri laivininkystės bendrovė

Jūrinių naujienų, tiesa, į Klaipėdą atskriejusių iš Kauno, buvo ir 1936-ųjų lapkritį. „Darbininkų balsas” tada pranešė, kad lapkričio 21-ąją Kaune, žemės ūkio rūmų salėje, įvyko steigiamasis lietuviškosios laivyno bendrovės „Lietuvos-Baltijos Lloydas“ visuotinis akcininkų susirinkimas.

„Steigėjų vardu susirinkimą atidarė ir pranešimą padarė „Maisto“ pirmininkas agr. J. Tallat-Kelpša. Jis pažymėjo, kad steigiamosios bendrovės tikslas yra įsigyti jūrų ir Lietuvos vidaus vandenų laivu, juos eksploatuoti ir atlikinėti visokias jūrų ir vidaus vandenų krovinių bei keleiviu transporto, kroviniu saugojimo, prekių pristatymo ir apskritai, pramonės bei prekybos operacijas, kurios tiesioginiai ar netiesioginiai yra susijusios su bendrovės tikslu. Pagrindinis bendrovės kapitalas yra du milijonai litų. Jį sudaro 20 000 vardiniu dalomų akcijų, kurių kiekviena kaštuoja po 100 litu. Visos akcijos jau yra parduotos. Jas nupirko ūkiškosios organizacijos ir atskiri asmenys. Šiame susirinkime buvo išrinkta naujosios lietuviškos laivininkystės bendrovės valdyba: J. Tallat-Kelpša, V. Rėklaitis, J. Glemža. dr. D. Cesevičius ir VI. Grudzinskas”, – rašė laikraštis.

Istorikas Romualdas Adomavičius savo magistriniame darbe „Lietuvos jūrų prekybos laivynas 1921 – 1940 metais” rašė, kad iki pat šio įvykio tarpukario Lietuvoje taip ir nebuvo susikūrusi stipri jūrų laivininkystės bendrovė.

„Maisto“ nupirkti trys laivai buvo pradžia, bet Lietuva savo laivynu vis tiek užėmė paskutinę vietą Baltijos jūros ir visos Europos kontekste. „Maistui“ sėkmingai eksploatuojant jūrų laivus, Lietuvos vyriausybė įsitikino jūrų laivininkystės įmonės steigimo, gerinant šalies užsienio prekybos kokybę, būtinumu”, – rašė istorikas.

„Lietuvos Baltijos Lloydo“ laivynas iš AB „Maistas“ perėmė laivus „Maistas“, „Barfrost“ ir „Rimfrost“. Pastaruosius du nuspręsta pervadinti atitinkamai „Kretinga“ ir „Utena“.

Garlaivis „Coldair“ (vėliau – „Maistas“).  Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Norvegijos kompanijos „A/S Kjöleskibene“ laivas „Barfrost“, pastatytas 1920 m. Škotijoje, pavadintas „Utena“. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Garlaivis „Kretinga“ jūroje. Pastatytas 1920 m. Didžiojoje Britanijoje, vadinosi „Rimfrost“. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Atsiradus vien tik jūrų laivininkyste užsiimančiai kompanijai, Lietuvos jūrų laivynas palaipsniui didėjo. 1937 m. pavasarį nupirkti du didesni vienodo tipo garlaiviai „Šiauliai“ ir „Marijampolė“. Pasak R. Adomavičiaus, Didesnio kiekio kroviniams gabenti skirti garlaiviai, statyti 1919 ir 1920 m., buvo nupirkti iš Danijos laivininkystės bendrovės „J. Lauritzen“ ir anksčiau tarp Viduržemio ir Baltijos jūros plukdė vaisius.

Garlaivis „Šiauliai” Roterdamo uoste. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Garlaivis „Marijampolė“ Klaipėdos uoste. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

1938 m. pradžioje buvo nupirktas šeštasis laivas – 1931 m. Norvegijoje statytas pritaikytas grūdams ir miško medžiagai gabenti garlaivis gavo pavadinimą „Kaunas“. Skaičiuojant krovinio patalpas tai buvo didžiausias Lietuvos laivas tarpukariu.

 Oslo uoste su pakelta Norvegijos vėliava užfiksuotas garlaivis „Vardefjell” (vėliau „Kaunas“). Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

1938 m. lapkritį „Vakarai” pranešė, kad bendrovė Norvegijoje perka dar vieną prekybini laivą, kuris „būsiąs net kiek didesnis už „Kauną“.

„Naujasis laivas būsiąs pavadintas aukštaičių miesto Panevėžys vardu. <…> Dabartinio laivo vardas yra „Uliuff“, o anksčiau jis dar vadinosi „Dago“. Laivas statytas 1924 metais Oslo uoste. Ilgumo yra 256,9 pėdų, platumo 40 pėdų, gremzlės 17,3 pėd. <…> Šį laivą parvežti įgula išvažiuos šio mėnesio gale, o pats laivas Klaipėdoje laukiamas gruodžio mėn. Vidury”, – rašė laikraštis.

Pasak R. Adomavičiaus, „Panevėžys” tapo didžiausiu pagal išmatavimus bendrovės laivu. Jis anksčiau kaip ir „Kaunas“ plaukiojo per Atlanto vandenyną tarp Europos ir JAV.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Tais pačiais metais Brazilijos laivininkystės bendrovei buvo parduotas pirmasis Lietuvos ūkio interesams tarnavęs garlaivis „Maistas“ ir pervadintas į „Oyti“.

„Kodėl „Maistas” parduodamas, daugeliui kils klausimas. Laivas parduodamas todėl, kad Baltijos Lloydui pilnai užtenka dviejų laivų su šaldytuvu įrengimais: Kretingos ir Utenos, šiedu laivai pilnai aptarnauja šaldytų prekių eksportą. Trečiojo laivo su šaldytuvais kaip ir nereikėjo. Tokie laivai yra gana brangūs, todėl paprastoms prekėms vežioti ir jį tam eksploatuoti yra lyg ir nuostolinga. Pasitaikė gera proga ir jis parduodamas. Už tuos pinigus bus nupirktas kitas didesnis laivas. Brazilija pirko iš Lietuvos todėl, kad tokiu laivu, kurie turi šaldytuvus, yra gana mažai. Pabaltyjy vienintelė Lietuva tik turi tokius laivus. Latvija, kurios laivynas yra dešimteriopai didesnis ir tai neturi laivų su šaldytuvu įrengimais. Dabartiniu metu tokie laivai yra didelėje paklausoje. Kiekviena valstybė juos stengiasi įsigyti. „Maistas” dabar yra pakeliui į Antverpeną iš kur plauks į Prancūziją, iš ten atveš gabaliniu prekių ir plauks į Antverpeną galutinam perdavimui. Laivo įgula nebus atleista, bet išskirstyta į kitus laivus“, – rašė „Darbininkų balsas“ apie laivo, kuris buvo priregistruotas Rio de Ženeiro uoste, likimą.

„Pabrėžtina, kad jūrų laivai aptarnavo išimtinai valstybės ūkio interesą, nors ir ne pačių pelningiausių prekių. Plaukimų tarp užsienio uostų pasitaikydavo retai. Į užsienio rinkas (nors ir ne visas norimas pavykdavo pasiekti) savų prekių gabenimas savais laivais tvirtino Lietuvos – savarankiško politinio ir ūkinio subjekto, pozicijas”, – rašė J. Adomavičius.

Pasak jo, kompanijos centrinė būstinė buvo įsikūrusi valstybės sostinėje Kaune, tačiau operacijų, susijusių su laivų techniniu aptarnavimu, krovinių parūpinimų ir krovimo darbams organizuoti Klaipėdos uoste reikėjo veikiančio ekspedicijos skyriaus.

„Tokį skyrių įsteigti buvo norima ir anksčiau, kai tik Lietuvos užsienio prekyba pakrypo per Klaipėdos uostą, tačiau kol nebuvo valstybinės laivininkystės kompanijos, to padaryti nepavyko. Klaipėdoje sėkmingai veikusi „Sandėlio“ ekspedicijos bendrovė atkreipė Lietuvos monopolinių ūkio organizacijų dėmesį. <…> Kurti naują ekspedicijos bendrovę Klaipėdoje neapsimokėjo dėl nepalankių Klaipėdos krašto mokesčių įstatymų, todėl įvairiais būdais stengtasi perpirkti „Sandėlį“. Martynui Reišiui nesutikus, „Lietuvos Baltijos Lloydas“ nutarė ieškoti sukalbamesnių ekspedicijos bendrovių Klaipėdos uoste . 1936 m. gruodžio 17 d. „Lietuvos Baltijos Lloydas“ tapo 1923 m. įsteigtos nedidelės, anksčiau danų verslininkui priklausiusios ekspedicijos firmos „Baltisk Transport Compagnie“ pagrindiniu akcininku. Per metus „Baltijos Transporto Bendrovė“ („BTB“) buvo pritaikyta „LBL“ poreikiams ir smarkiai išplėtė savo veiklą. Per ją buvo tvarkomi reikalai su partneriais kitose šalyse. „BTB“ greitai išaugo į vieną didžiausių Klaipėdos uosto įstaigų ir vykdė visus pagrindinius su prekių transportu, makleryste susijusius reikalus: registruodavo laivus, tvarkydavo muitų formalumus, užsiiminėjo krova ir sandėliavimu bei rūpinosi „LBL“ laivų interesais ir jų įgulų reikalais. Bendrovė prie Dangės upės turėjo nuosavus sandėlius”, – rašė R. Adomavičius.

Anot jo, „BTB“ sėkmingai veikė ir 1939 m. vasarą vokiečių Klaipėdos uoste įkurtoje Laisvojoje zonoje. Ji vokiečių buvo likviduota tik 1941 metų pabaigoje.

1939 m. rugsėjį bendrovės jūros laivyną sudarė 7 laivai: „Panevėžys“, „Kaunas“, „Marijampolė“, „Šiauliai“, „Trakai“, „Utena” ir „Kretinga”. Be to, ji turėjo 42 Nemuno baidokus (dar 22 baidokus nuomojo), kelis upinius vilkikus (garlaivius ir motorlaivius), 2 jūrinius vilkikus, laivą-dirbtuves „ Darbas”.

1915 m. Norvegijoje pastatytas laivas „Denny“ „Lietuvos Baltijos Lloydo“ buvo nupirktas JAV 1940 metais. Į Lietuvą nebuvo atplaukęs. Planuota laivui suteikti pavadinimą „Trakai“. Ant laivo borto buvo užrašytas lietuviškas pavadinimas, iškelta Lietuvos vėliava. 1940 m. liepą nacionalizavus „Lietuvos Baltijos Lloydą“ laivas irgi nacionalizuotas. Kadangi JAV nepripažino Lietuvos okupacijos, laivo į Lietuvą negrąžino. 1955 m. laivą įsigijo firma „D. S. Zabasas & Others“ Beirute, Libane. Jis buvo pavadintas „Ionion“. Laivas užfiksuotas Sudano uoste 1956 metais su Libano vėliava. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

1940 m. vasarą Sovietų sąjungai okupuojant Lietuvą bendrovė turėjo 4 laivus: „Uteną“, „Kretingą“, „Marijampolę“ ir „Šiaulius“. Bendrovė buvo nacionalizuota. Jos upiniai laivai ir kitas turtas perduotas Nemuno laivininkystės valdybai. 1941 m. jūriniai laivai perregistruoti Rygoje.

Laivas „Marijampolė” buvo nuskandintas Dauguvos upės žiotyse, kad užtvertų farvaterį į Rygos uostą nacių Vokietijos karo laivams, „Kretinga” ir „Utena” nuskendo plaukdami per minų užtvaras, o 1942 m. birželį laivas „Šiauliai” prie Hoglando salos buvo apgadintas aviacinės bombos, užplaukė ant seklumos ir buvo sovietinių karių torpeduotas nacių Vokietijos kariams bandant jį nutempti.

Margariną gamino tik dešimtmetį

Tuo metu Klaipėdos margarino fabrikui „Dania” 1936 m. lapkritis tapo paskutiniuoju. „Klaipėdos krašto valdžios žinios” pranešė, kad valsčiaus teismo prekybos registruose įrašyta, jog šios bendrovės su aprėžta atsakomybe likvidacija yra pabaigta ir firmos nebėra.

Istoriko Juliaus Žuko teigimu, margarinas Mažojoje Lietuvoje ilgą laiką nebuvo populiarus ir buvo imtas gaminti po Pirmojo pasaulinio karo, pablogėjus gyvenimui – prabėgus pusei amžius nuo jo išradimo.

„Dania” buvo įsteigta 1926 m. Fabrikas, anot J. Žuko, gamino margariną Anni, Dania, augalinius riebalus Palmovar, dirbtinius valgomuosius taukus Orion, acto esenciją Dania bei žvakes.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bibliotekos nuotr.

1930 m. miesto adresų knygoje fabriko adresas buvo nurodomas Kurpių g. 15-16 (dabar tai neužstatyta sklypo dalis prie „Meridiano”), o po penkerių metų – Prezidento Smetonos al. 10 (dabartinis pastatas Liepų g. 9). Tačiau į telefonų ir adresų knygas tuo metu paprastai dėdavo kontorų (registracijos) adresus ir neretu atveju gamybinės patalpos ir kontoros adresas nesutapo.

1939 m. Klaipėdoje dar buvo įkurta įmonė Margarine-und Fettwerk GmbH.


    2020-11-29

    Vienas komentaras apie “Laivynas, pagerinęs užsienio prekybos kokybę”

    1. “Šiaulių” baigtis buvo kiek kitokia. Ne 1942 ir ne Gotlandas, o 1941 08 30 ir Hoglandas Suomių įlankoje. Šios dvi salos dažnai painiojamos dėl rusiškos transkripcijos ypatybių (“Gogland”). Taigi, paskutinysis “Šiaulių” reisas:

      Остальные бомбардировщики, вероятно, все же Ju-88A, набросились на проходивший неподалеку транспорт «Шяуляй» тоннажем 2500 брт. Они пикировали на него, заходя с разных курсовых углов. Капитан попытался совершить маневр уклонения, но старое судно поворачивалось слишком медленно. Вскоре возле правого борта поднялся огромный столб воды, затем взрыв прогремел на корме, разметав находившихся там людей. Третья бомба взорвалась под кормой, выведя из строя винт.

      Потеряв ход, «Шяуляй» стал дрейфовать в юго-восточном направлении. Но транспорту повезло. Вскоре к нему подошли спасательное судно «Москва», буксир «Тазуя», недавно также переживший налет штурмовиков, а также тральщик ТЩ-21. Они выловили из воды людей, потом взяли пароход на буксир и потащили дальше. В 15.50 транспорт прибыл в бухту Сууркюля на острове Гогланд, где началась его разгрузка.

      Однако в небе снова появился немецкий самолет, сбросивший серию из четырех бомб. Две упали у бортов «Шяуляя», третья попалав середину судна, а четвертая взорвалась в кормовом трюме, где находились боеприпасы. Раздался страшной силы взрыв, и в небо взметнулся столб огня высотой несколько сотен метров. Подоспевший к пылающему остову буксир успел оттащить судно от причала, после чего транспорт сел на мель, где и догорел.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt