P0

Mums rašo

Lapkričio 30-oji ir Mažoji Lietuva (1)

Benas Volodzka, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus vicepirmininkas
2020-11-30


Seimo nutarimu nuo 1998 m. lapkričio 30-oji yra paskelbta Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos atminimo arba kitaip tariant Mažosios (Prūsų) Lietuvos diena.

Tądien 1918 m. susirinkę 24 žinomi visuomenės veikėjai pasirašė ir paskelbė „Deklaraciją apie Mažosios Lietuvos susijungimą su Didžiąja Lietuva“, šiandien vadinamą Tilžės aktu. Šiam svarbiam dokumentui jau yra sukakę 102 metai.

Tie metai, kai buvo paskelbtas Tilžės aktas, buvo ganėtinai sunkūs ir nenuspėjami. Ką tik pasibaigęs I pasaulinis karas Vokietijos nenaudai Rytų Prūsijoje buvo skausmingas, nes ši teritorija atsidūrė priešo priešakinėse linijose, taip pat nemaža dalis lietuvininkų dalyvavo kovose su Rusija. Daugelis jų yra žuvę, tarnaudami kaizerinės Vokietijos kariuomenėje, o tai liudija nemažai išlikę paminklų žuvusiems su lietuviškų
pavardžių kilme. Tik gaila, kad šie paminklai kaip unikalus laikmečio palikimas nėra saugomas ir prižiūrimas.

Pirmiausia, ekonominė ir finansinė krašto padėtis buvo beviltiškai sunki, nes reparacijų mokėjimas ir kylantis nepasitenkinimas Antantės veiksmais tapo svarbiausi visuomenės bendrų nuotaikų kritimo ženklais. Galima numanyti, kad prolietuviškai mąstantys Rytų Prūsijos gyventojai pradėjo galvoti apie galimas alternatyvas, o viena iš jų buvo ganėtinai pernelyg drąsi kaip tam tikros teritorijos atsiskyrimas nuo
globojančios valstybės.

Taip pat tokias nuotaikas inspiravo tam tikri tautiniai judesiai ir valstybės kūrimosi ženklai Lietuvoje. Taip pat vienas įdomus faktas iliustruoja tai, jog JAV prezidentas Vudro Vilsonas įteikė lietuvių Tautos Tarybos pirmininkui Amerikoje dokumentą, aiškiai pažadantį sujungti nepriklausomoje Lietuvos valstybėje visos Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes iki Karaliaučiaus…

Taigi, atrodo, vienu metu tarsi vilties ženklai suteikia galimybių kurtis konsoliduotai Lietuvos valstybei, tačiau kartu ir įneša sumaišties, nes tokias idėjas realizuoti tuomet dar menka, nors ir užsidegusi inteligentija buvo bejėgė. Jos tikslas buvo tik įsteigti ir įkurti šiuolaikinę, suverenią ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Su  Vokietija kaip didžiausia Lietuvos rėmėja užsienio politikos kontekste pyktis teritoriniais
klausimais buvo pernelyg pavojinga, o tada ji buvo svarbiausia užsienio politinė ir ekonominė partnerė. Taigi, pilnas Tilžės akto realizavimas tuomet buvo pakankamai sudėtingas, tačiau kartu ir prasmingas ateičiai.

Prūsų Lietuvos tautinė taryba veikė gana tikslingai ir atsargiai 1918 XI 16-1924 m. Jos pagrindas buvo tautiškai susipratę lietuvininkai ir jie veikė JAV prezidento paskelbtais tautų teisės principais. Ši politinė įstaiga, etniniu pagrindu siekė Mažosios Lietuvos atskyrimo nuo Vokietijos ir prijungimo prie besikuriančios Lietuvos valstybės.

Pirmasis pirmininkas buvo Vilius Gaigalaitis, kuris, be abejo, buvo patyręs politikas ir geros reputacijos žmogus, atsidavęs teologijos sričiai. Tiesa, pats Vilius Gaigalaitis dėl politinio atsargumo ir gerų santykių išlaikymo su Rytų Prūsijos elitu atsisakė pasirašyti Tilžės aktą.

Ši įstaiga jokių galios svertų neturėjo, todėl galėjo remtis tik propagandiniu būdu su inteligentijos parama. Tik propagandos šiuo atveju nereikia suprasti blogąja prasme. Beje, ši įstaiga buvo atsakinga už akto ištransliavimą plačiajai liaudžiai ir Antantės valstybėms.

Vienas faktų liudija, jog J. Vanagaitis ir J. Aukštuolaitis kartu vyko į Dancigą dėl tarpininkavimo su Antantės kariniais laivais, mat šie tuomet bazavosi tenais.

Taip pat tarybai teko kovoti su kontrpuolimu iš Rytų Prūsijos administracijos per masines informavimo priemones, siekiant sukritikuoti neva separatistinius Prūsijos lietuvių veiksmus.

Dauguma tarybos narių, galime pastebėti, buvo kilę iš spaustuvininkų judėjimo, o taip pat mažesnioji narių dalis turėjo aukštąjį išsilavinimą. Toks pasiskirstymas iliustruoją tokį faktą, kad jie tikrai buvo neabejingi lietuviškumo išsaugojimui Rytų Prūsijoje ir buvo politiniai vienminčiai dėl suartėjimo su Lietuvos valstybe.

Taip pat reikėtų pabrėžti, kad didelę reikšmę Mažosios Lietuvos tautinės tarybos susidarymui ir Tilžės akto atsiradimui turi „Birutės“ draugija, nes visą laiką šiame procese dominavo šios organizacijos aktyvistai – Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis, Jonas Vanagaitis. Šie žmonės sukvietė aplinkinių valsčių atstovus, o jie išsirinko tautinę tarybą, kuri išsirinko trijų žmonių prezidiumą, kuriame vėlgi buvo du tos pačios „Birutės“ draugijos atstovai-  J. Vanagaitis ir E. Simonaitis Apskritai, ši organizacija turėjo milžinišką ideologinį poveikį lietuvybės atbudimui visame Mažosios Lietuvos regione, nes jos atsiradimas sietinas su Oto fon Bismarko Vokietijos konsolidavimo politikos išdavoje sustiprėjusiu Mažosios Lietuvos germanizavimu ir 1879 m. atsiradusios Lietuvių literatūros draugijos veikla. Dar nei vienos organizacijos kaip „Birutės“ draugija negalėtume laikyti labiausiai politiškai angažuotos, visiškai kitoniškai kultūriniu požiūriu mąstančios ir nuosekliai vykdančios lietuvybę. Tai iš esmės buvo galinga kultūrinė organizacija, turinti aiškią savo tėvynainių krašto viziją.

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotr.

Dar reikėtų pabrėžti, kad Jurgis Zauerveinas šioje situacijoje yra svarbus tuo, kad jis paragino lietuvininkus imtis tautinio švietimo, gimtosios
kalbos saugojimo bei ugdymo, tuo tikslu pasiūlė steigti lietuviškąsias šeštadienines mokyklas bei jomis besirūpinančią būsimą draugiją, deja, jai to nepavyko realizuoti.

Visgi iškilęs priešingas Vydūno ir Vanagaičio tandemas sužlugdė tokią galingą organizaciją, bet jau buvo suburtas iš esmės tautiškai susipratęs elementas, siekiantis politinių veiksmų per Mažosios Lietuvos tautinę tarybą ar kitas organizacijas.

Kai buvo skelbiamas Tilžės aktas, visas konfliktas užsiliepsnojo dėl viešo Viliaus Gaigalaičio laiško oberprezidentui Adolfui fon Batocki, kuriame išreiškė, jog nepritarsiąs jokiems radikaliems veiksmams, kad Prūsijos Lietuva prisijungtų prie Lietuvos valstybės.

Viktoras Gailius ir Jonas Vanagaitis sušaukė patikimųjų susirinkimą ir pasitarti dėl naujo pirmininko rinkimų, todėl lapkričio 30 d. buvo sukviesti į Enzio Jagomasto butą visi Tarybos atstovai spręsti tokius darbotvarkės klausimus kaip: 1) Tarybos ligšiolinis veikimas, 2) Gaigalaičio Batockiui rašytas laiškas, 3) Naujo pirmininko rinkimas, 4) Einamieji reikalai.

Pirmą darbotvarkės punktą referavo Viktoras Gailius. Jis pranešė susirinkusiems, kad Batockio rašte minėtų plakatų yra išplatinta apie 100 tūkst. egzempliorių ir kad neįmanoma stabdyti pradėto darbo. Antrąjį darbotvarkės klausimą referavo Vanagaitis, jis tarsi priekaištavo E. Jagomastui, kad jis palaikąs V. Gaigalaičio pirmininkavimą ir pašaipiai žiūri į jo vadovavimo stilių. Tiesa, pats V. Gaigalaitis savo veiksmų nepripažino, norėdamas apginti save ir iš posėdžio išėjo. Todėl galiausiai po tokių kivirčų buvo prieita prie paties Tilžės akto priėmimo, kurį pasirašė dauguma tarybos narių ir vertėtų tiksliai pacituoti:

„Pareiškimas. Atsižvelgiant į tai, kad viskas kas yra, turi teisę gyventi, ir į tai, kad mes lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų daugumą, reikalaujame mes remdamiesi Vilsono paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Maž. Lietuvos prie Didž. Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada, visas savo jėgas už įvykdymą minėtojo siekio pašvęsti.“

Apibendrinant šios dienos memorialinę reikšmę, galima pasakyti, kad Tilžės akto daugiaplanė ir įvairialypė reikšmė Lietuvos valstybės formavimuisi yra svarbi. Taip pat svarbus Prūsijos lituanistinio paveldo požiūrio dėmuo, tačiau jį galimą integruoti į bendrus Rytprūsių istorijos rėmus, nes tai neatsiejama praeities dalis. Negana to, nors Klaipėdos kraštas yra Lietuvos valstybės dalis, tačiau Tilžės akto istorijos pagrindas yra svarbus, ugdant krašto gyventojams etnonacionalinį savęs suvokimą, kuris neprieštarautų nacionaliniam elementui, bet ir kartu išlaikytų pagarbą turtingai Rytprūsių praeičiai ir paveldui.

Vis dar išlieka didelė problema, kai nemažos dalies Klaipėdos krašto gyventojams dabartinis palikimas nėra anaiptol svarbus.


    2020-11-30

    Vienas komentaras apie “Lapkričio 30-oji ir Mažoji Lietuva”

    1. Sveikinu. Labai įdomus straipsnis. Daug naujų ir vertingų duomenų. Kai rodos, kad lietuvininkų senas laivas jau skęsta, laivo šturvalą perima jauni kapitonai ir laivas atsitiesia. Burės gaudo vėją ir plaukia prieš jį. Sėkmės. Pagarbiai Edita Barauskienė

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt