„Svarbiausia – pagauti emociją! Tokią užduotį sau kėlėme su choreografu Robertu Bondara. Mano, kaip muzikos vadovo, pareiga – atrinkti kūrinius, o kaip dirigento – kad tie kūriniai darniai susilietų į vientisą muzikinį audinį, kuriame išnyksta ribos tarp laikmečių ir atskirų kūrėjų braižų“, – akcentuoja dirigentas Modestas Barkauskas, belaukiant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio „Faustas“ televizinės premjeros.

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Pastatymo muzikos vadovo misija kuriant naują spektaklį: kokios užduotys jums atiteko? 

Šokio spektaklis „Faustas“ gimė dirbant kartu su visa komanda. Kaip muzikos vadovas buvau atsakingas už muzikos  kūrinių, geriausiai atspindinčių choreografo idėjas ir mintis, parinkimą. Nesiorientavome į dramos atpasakojimo veiksmą ar veikėjus, nes choreografas R. Bondara norėjo daugiau dėmesio skirti jausmui, veikėjų būsenai: nesvarbu, ar tai Faustas, ar Margarita. Svarbu pagauti emociją! Tokią užduotį sau kėlėme su choreografu. Fausto mintis ir emocijas puikiai paryškino Arvo Pärto muzika, Margaritos epizodams labai tiko Wolfgango Amadeaus Mozarto kūrinių fragmentai. Mano, kaip muzikos vadovo, pareiga – atrinkti kūrinius, o kaip dirigento – kad tie kūriniai darniai susilietų į vientisą spektaklio muzikinį audinį, kuriame išnyksta ribos tarp laikmečių ir atskirų kūrėjų braižų. Viskas susilydo šokio spektaklio „Faustas“ muzikoje.

W. A. Mozartas, Fryderykas Chopinas ir A. Pärtas: kodėl pasirinkote būtent juos? 

Muziką kiekvienas žmogus supranta savaip: tai labai individualu ir priklauso nuo žmogaus pojūčio, pasaulėžiūros, patirčių. Nesistengiu, kad muzika pabrėžtų spektaklio siužetiškumą: tam daugiau dėmesio skiria choreografas. A. Pärto muzika paryškina Fausto emocijas: tiek vaizduojant jį kaip mokslininką, tiek iliustruojant jo gyvenimo finalą. Šio personažo išgyvenimai puikiai dera prie A. Pärto muzikos mistikos, jo paslaptingojo „tintinnabuli“ stiliaus. A. Pärtas – bene garsiausias šių dienų kompozitorius. Sakoma, kad jis pirmasis muzikoje prakalbino tylą.

Spektaklyje išgirsite ne tik įprastų F. Chopino kūrinių: greta originalių kompozicijų fortepijonui, dalis jų adaptuoti, pritaikyti atlikimui su orkestru arba perinstrumentuoti keturių muzikantų džiazo ansambliui, grojančiame rūsio vakarėlyje, kuriame lėbaujant studentams bendrauja Faustas su Mefistofeliu. Muzika tarsi fragmentuota, jos stilistika labai įvairi, suteikianti klausytojui nemažai progų nustebti.

W. A. Mozartas pasirinktas neatsitiktinai, nes Johannas Wolfgangas von Goethe pradėjo rašyti „Faustą“ prabėgus keleriems metams po šio muzikos genijaus mirties. Tai tarsi tuometinių Europos įvykių tąsa, tradicijų įamžinimas.

Svarbiausia, kad visų kompozitorių kūrinių fragmentai suskambėtų kaip vieninga „Fausto“ muzikinė linija: klausytojas neturi jausti perėjimų iš W. A. Mozarto į F. Chopiną ar į A. Pärtą. Turime įtikinti klausytoją, kad kitaip ir būti negali.

Puikiai žinau Muzikinio teatro orkestro galimybes, nes ne kartą su juo dirigavau spektaklius ir stačiau naujus veikalus. Šiam kolektyvui nėra neįveikiamų užduočių. Tai tik proga išbandyti naują žanrą, naują muzikinę stilistiką. Manau, muzikantams tai buvo labai įdomu.

Ar pirmą kartą prisilietėte prie „Fausto“ siužeto? Kokias mintis jums kelia šio kūrinio fabula? 

Tai pirmasis man toks šokio spektaklis, bet esu dirigavęs nemažai fragmentų iš Charles‘io Gounod operos „Faustas“. Visgi šiame šokio spektaklyje nėra nė vieno epizodo, kurį galėtum gretinti su Ch. Gounod muzika.

„Faustas“, mano manymu – tai žmogaus transformacija, jo perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Noras suvaldyti nežemiškus dalykus kyla iš žmogaus būties trapumo ir jo žemiškosios egzistencijos laikinumo. Tai tik patvirtina supratimą, kad nieko nėra amžina.

Ar tai pirmasis jūsų bendras darbas su choreografu R. Bondara? 

Taip. Tačiau yra tekę matyti R. Bondaros Vilniuje pastatytą baletą „Čiurlionis“, tad jo stilistiką žinojau. O bendradarbiavome pirmą kartą.

Esate ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų žinomas batutos meistras. Ar vis dar jaudinatės prieš pasirodymus? 

Jaudulį jauti kaskart lipdamas į sceną. Tai disciplinuoja, verčia susikaupti. Truputis jaudulio tik į naudą!

Kaip jūsų veiklą paveikė pandemija? Džiaugiuosi, kad iki šiol pokalbyje jos nė nepaminėjote. 

Tokie dalykai dirigentui nepavaldūs. Bet kada gali sulaukti žinutės ar skambučio, kad turi atsitraukti, saviizoliuotis, stabdyti planuotus darbus. Gyvename tokioje realybėje, kai kiekvienas koncertas gali būti paskutinis, tad juos labai branginame. Ir kiekvieną repeticiją taip pat.

Kas, be muzikos, gyvenime jums teikia džiaugsmo? 

Šeima. Turiu nuostabią šeimą, tris puikius vaikus, su kuriais visada smagu būti ir įvairių užsiėmimų kupinos dienos praskrieja nepastebimai. Svarbiausia buvimas kartu: be jo šis laikmetis būtų žymiai sunkiau pakeliamas.