Ketvirtadienio pavakarę pristatytas klaipėdietės kalbininkės, humanitarinių mokslų daktarės, Klaipėdos universiteto (KU) profesorės Dalios Kiseliūnaitės naujausias darbas „Klaipėdos krašto toponimai. Istorinis ir etimologinis registras“.

Kitaip nei kitiems šiuo metu virtualioje erdvėje vykstantiems renginiams, pastarajam toks pristatymo formatas itin tiko, mat ne tik Klaipėdos kraštui svarbus mokslo veikalas turi tik elektroninę knygos versiją – jis nebus leidžiamas įprasta popierine knyga.

Pasak elektroninės knygos sudarytojos ir redaktorės, autorės kolegės bendravardės Dalios Jakutytės, elektroniniu variantu naudotis kur kas patogiau, juoba kad visi, kam įdomi Klaipėdos krašto vietovardžių kilmė, knygą gali atsisiųsti.

Savo darbą pristačiusi D. Kiseliūnaitė sakė, jog nors pats veikalas išėjo nemažas (per 230 psl. – aut pst.), geografiškai jis apima palyginti nedidelę Klaipėdos krašto teritoriją – dabartinį Klaipėdos rajoną, dalį Kretingos rajono ir dalį Palangos. Knygoje nėra nei Klaipėdos miesto, nei Šilutės rajono vietovardžių (išskyrus tuos objektus, kurie laikui bėgant pateko į dabartinio uostamiesčio teritoriją).

Pasak registro autorės, šiuo veikalu ji siekė dviejų tikslų – mokslinio („inventorizuoti visus identifikuotus šaltiniuose minimus vietovardžius ir pateikti jų kalbinę analizę”) ir taikomojo.

„Šitų vardų mums vis prireikia. Labai neretai žmonės klausia, kas čia buvo, koks anksčiau kaimas, gal norėtų gatvę pavadinti, gal norėtų kokį restoraną ar viešbutį pavadinti senu Klaipėdos krašto vardu”, – pavyzdį, kaip šis mokslinis registras galėtų praktiškai praversti šiomis dienomis, išsaugant dingusius vietovardžius, pateikė profesorė.

Jos nuomone, registras galėtų būti įdomus net tik kalbininkams, bet ir istorikams, geografams, galbūt gidams, kitų specialybių žmonėms.

Kartu ji pažymėjo, jog dabartiniame Klaipėdos rajone dominuoja lietuviški, o ne vokiški tiek gyvenviečių, tiek vandens telkinių, dvarų bei kitų objektų pavadinimai, tačiau iki pat XX a. jie buvo užrašomi vokiška rašyba ir vokiečių kalbos gramatikai pritaikyta forma, o tai esą ypač apsunkina lingvistinį tyrimą. Tam nepadeda ir tas faktas, jog praktiškai nėra likę senųjų krašto gyventojų.

Atkreiptas dėmesys ir į tai, jog daugelis aptariamos geografinės teritorijos vietovardžių kildinami iš asmenvardžių, nemažai yra likę ir prūsiškos kilmės pavadinimų (Svencelė, Dercekliai), keletas – latviškų vardų ir kt.

Knygoje pateikiama nemažai nuotraukų, žemėlapių.

Klaipėdos krašto toponimų registro išleidimą finansavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija, o ją savo svetainėje publikuoja Lietuvių kalbos institutas, iš kur veikalą galima parsisiųsti nemokamai.