Karantinas fiziškai uždarė teatrus, bet kartu ir sugriovė jų sienas – tad žiūrovai iš bet kur dabar gali stebėti ir kituose miestuose įsikūrusių kolektyvų sukurtus spektaklius. Jaunimo teatras gruodį rengia keturias gyvai filmuojamų savo spektaklių transliacijas.

Spektakliai bus filmuojami be žiūrovų, siekiant sukurti ekranines jų versijas. Anot teatro pranešimo, spektakliai transliacijoms parinkti ne tik galvojant apie jų pritaikymą ekranams, bet ir juose gvildenamas temas, artimas šiandieniniam žmogui.

Transliacijų ciklą gruodžio 4 d., 18.30 val. pradės spektaklis „Žmogus iš žuvies“. Jaunos režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis pagal jos bendraamžės rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę buvo vienas sėkmingiausių Jaunimo teatro praėjusio sezono darbų. Šią vasarą sukurtas specialus virtualus jo pristatymas įvyko garsiajame Berlyno Volksbühne teatre.

Lauros Vansevičienės nuotr.

„Nenoriu kalbėti apie vieną atvejį, noriu kalbėti apie Rusijos mirtį ir metafizinius dalykus, keisčiausias hipotezes ir apie tai, kiek tai gali tęstis“, – taip viena ryškiausių Rusijos jaunosios kartos dramaturgė A.Vološina apibūdina savo kūrybą.

Jos pjesė „Žmogus iš žuvies“ – apie šiandieninės Rusijos jaunimo jauseną, kurią galima nusakyti vieno iš personažų fraze: „Mūsų tėvynė žuvo iki mūsų gimimo“. Lieka prarastos tėvynės, kaip to „sniego Karvannaja gatvėje“, atkeliavusio iš Michailo Bulgakovo kūrybos, ilgesys…

„Režisierė E. Švedkauskaitė kviečia žiūrovą „į išsitempusį laiką, kurio rėmuose skleidžiasi nerimas. Dėl savęs, dėl savo kūno, dėl savo vaiko, dėl šalies ir ateities“. Režisierė kuria anaiptol ne niūrų, o nuotaikingą kūrybinio polėkio ir laisvės ilgesio persmelktą pasaulį. Jo gyventojai nors ir pripažįsta, kad „turi reikalą su mirusia šalimi, kurios kūnas atšalo dar iki jiems gimstant“, bet nepasiduoda ir iš paskutiniųjų priešinasi absurdiškai represyviai kasdienybei. „Žmogus iš žuvies“ metaforiškai tiksliai perteikia laisvės ištroškusių Rusijos ir Baltarusijos žmonių jauseną, pasipriešinimo poreikį ir pokyčių viltį”, – rašoma teatro pranešime.

Marko Aurelijaus tekstų įkvėptas aktorės Viktorijos Kuodytės monospektaklis „Sau pačiam“ gimė Jaunimo teatre pirmojo pavasarinio karantino metu. Jo video versijos transliacija planuojama gruodžio 9 d.

„Sau pačiam” – tai intymus pokalbis su savimi akistatoje su fatališka gyvenimo tikrove. Tai apmąstymai apie žmogaus gyvenimo prasmę, ieškant jos per pareigą kitam žmogui, ir susitaikymą su neišvengiamu išėjimu. Nedidelėje knygelėje dienoraščio forma Markui Aurelijui pavyko įvardinti virš kasdienybės rūpesčių pakylantį žmogaus santykį su pasauliu, jo gyvenimo kryptingumo ir kantrybės susidūrus su sunkumais svarbą. Vadovaudamas tuometinei milžiniškai Romos imperijai, Aurelijus vengė šlovinimo, save patį mokė santūrumo ir kuklumo, nuolat primindamas sau apie visa ko laikinumą. Tuo Marko Aurelijaus tekstai, parašyti prieš daugiau kaip du tūkstantmečius, rezonuoja su mūsų gyvenimu ir gali tapti moraliniu palaikymu baimių ir netikrumo dėl rytdienos persmelktoje kasdienybėje.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Pasak aktorės V. Kuodytės, Marko Aurelijaus mintis galima pajusti pojūčiais, jos atpažįstamos per juos.

„Jo mintys lengvos, bet esminės. Būtent tą lengvumo jausmą žmogus galėtų išsinešti, ir paskui ramiai užmigti…“, – sako V. Kuodytė.

Gruodžio 13 d. 15 val. teatras transliuosime ne vienos kartos vaikų pamėgtą spektaklį „Arklio Dominyko meilė”.

Žinomo vaikų rašytojo Vytauto V. Landsbergio sukurto personažo Arklio Dominyko istorijų pagrindu net prieš penkiolika metų gimęs spektaklis gyvuoja iki šiol. Režisierius Albertas Vidžiūnas kartu su aktoriais Gediminu Storpirščiu ir Neringa Varnelyte sceninėje „Arklio Dominyko“ versijoje rado būdą perteikti rašytojo kūrybai būdingą žanrų ir nuotaikų kaitą, kai dvasinės, sakralinės temos persipina su melodrama ir anekdotu, o siužeto posūkiai įgauna detektyvo ir mistikos elementų. Šis, vienas ilgaamžiškiausių Jaunimo teatro spektaklių, skatina vaikus kūrybiškai mąstyti ir ieškoti savo santykio su Lietuvos istorija, kultūra, religija.

Transliacijų ciklą gruodžio 20 d. užbaigs garsios danų režisierės Kirsten Dehlholm spektaklis pagal Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“.

Rašydama vieną labiausiai ją išgarsinusių knygų, Lindgren sprendė ypatingai sunkią užduotį: kaip vaikui papasakoti apie karą ir mirtį? Daugelį metų sėkmingai eksperimentuojanti vizualaus meno ir teatro sandūroje, režisierė ir vaizdo menininkė Dehlholm pabandė atsakyti į šį klausimą, perkeldama „Brolius Liūtaširdžius“ į vaizduotės ir fantazijos sferas, kuriose gali susitikti vaikai ir suaugusieji.

Lauros Vansevičienės nuotr.

„Man atrodė, kad apie karą neįmanoma kalbėti, neįmanoma to papasakoti scenoje. Bet kuo daugiau galvojau vaiko ir karo tema, tuo dažniau
prisimindavau švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą „Broliai Liūtaširdžiai“. Nors knyga parašyta jaunesnei auditorijai, man ji – nuostabi knyga, talpinanti daug svarbių temų. Sužavėjo ir pats knygos tekstas, kuris, mano manymu, labai geras, stiprus ir prasmingas. Spektaklyje mums pasirodė svarbu papasakoti pagrindinę istoriją“, – sako režisierė K. Dehlholm.

Ji kartu su kompozitoriumi Kristianu Hverringu „Brolių Liūtaširdžių“ istoriją perkėlė į įstabų vaizdų ir garsų pasaulį, žadinantį vaikų ir suaugusiųjų vaizduotę.

Visi keturi spektakliai bus transliuojami puslapyje tiketa.lt. Jame platinami bilietai į transliacijas.