P0

Veidai

Aivaras Tarvydas apsigyveno teatre, bet neišsižadėjo šeimos

Žaneta Skersytė
2020-12-05


Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Pastatymų tarnybos vedėjas Aivaras Tarvydas – ne tik šios įstaigos, bet ir Klaipėdos miesto patriotas.

„Džiaugiuosi, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras vis labiau traukia profesionalius pasaulio atlikėjus, režisierius, scenografus. Pats esu klaipėdietis, myliu savo miestą ir man labai svarbu, kad jo kultūrinės įstaigos klestėtų ir turėtų kuo pasidalinti su visos Lietuvos auditorijomis“, – sako A. Tarvydas.

„Noriu, kad apie mūsų teatrą kalbėtų su susižavėjimu, noriu, kad klaipėdiečiai didžiuotųsi savo teatru ir kviestų visus jame apsilankyti. Noriu, kad mes rodytume aukščiausio meninio lygio pasirodymus. Ir jei aš galiu prie to bent truputį prisidėti, tai taip ir darau”, – sako Aivaras Tarvydas. 
Pristatykite savo komandą: kiek joje dirba žmonių, kokios jų pareigos? Repertuariniai spektakliai ir pasiruošimas premjeroms – kuo skiriasi komandos darbas?

Teatro pastatymų tarnyba – tai pagrindas, ant kurio režisierius lipdo žinutę žiūrovams. Dekoracijos, apšvietimas, kostiumai, grimas vos prasidėjus spektakliui teatro artistus ir kartu žiūrovus nukelia į kitus laikus, šalis, situacijas ar emocines būsenas.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymų tarnybos komandą sudaro 33 savo srities profesionalai, atsakingi už kostiumų siuvimą, dekoracijų gamybą ir priežiūrą, jų montavimą ir judėjimą scenoje, įgarsinimą, apšvietimą, rekvizitą, grimą, artistų aprengimą. Šis kolektyvas nuolat įgyvendina pačias sudėtingiausias režisierių ir scenografų idėjas.

Ryškiausiai profesionalumas atsiskleidžia naujų pastatymų kūrimo laikotarpiu. Tuomet kiekvienas komandos narys išeina iš savo komforto zonos, susikurtos sustygavus repertuarinius spektaklius. Naujas pastatymas visų pirma yra galimybė: galimybė geriau pažinti režisierių, scenografą, pasinerti į jų idėjas ir vizualiai jas perteikti scenoje. Tai galimybė prisidėti prie naujo spektaklio gimimo, kuris po premjeros vieniems išspaus ašarą, kitus prajuokins, sutrikdys, sužavės, išgąsdins, o gal privers susimąstyti?

Į Klaipėdą atvyksta vis garsesni kūrėjai, kuriami vis ambicingesni projektai, tokie kaip „Spragtukas“ ar „Skrajojantis olandas“. Jūsų vadovaujamai komandai tenka įgyvendinti kūrėjų užmojus. Kaip tai pavyksta?

Labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras vis labiau traukia ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio profesionalius atlikėjus, režisierius, scenografus. Pats esu klaipėdietis, myliu savo miestą ir man labai svarbu, kad šio miesto kultūrinės įstaigos klestėtų ir turėtų kuo pasidalinti su visos Lietuvos auditorijomis. Iš tiesų mūsų teatro spektakliai tampa vis didingesni, ambicingesni ir labai džiaugiuosi, kad galiu prie šio progreso prisidėti asmeniškai. Tai motyvuoja ir skatina mane domėtis viskuo, kas galimai galėtų pagelbėti įgyvendinant kūrėjų užmojus.

Sėkmė įgyvendinant kūrėjų viziją neatsiejama nuo bendro tikslo, supratingumo. Todėl prieš būsimo spektaklio idėjos pristatymą stengiuosi perskaityti, peržiūrėti kiek įmanoma daugiau medžiagos ta tema. Tai padeda aiškiau suvokti scenarijaus, scenografijos niuansus, išgirsti, kokią žinutę siekia perteikti režisierius. Po kelių diskusijų dažniausiai kūrėjų užmojai tampa mano užmojais, ir bendras tikslas mus veda iki pat premjeros. Ta kelionė nėra paprasta, nes joje būnu ne tik bendrakeleivis. Mano atsakomybėje – žemiški dalykai, kurie dažnai priverčia koreguoti, siūlyti naujus sprendimus idėjų įgyvendinimui. Kalbu apie pastatymui skirto biudžeto ribas, apie teatro fizinius pajėgumus, apie scenos technines galimybes ir t. t. Šiuo atveju gelbėja kūrybiškumas, vadybos ir derybinės žinios.

Teatrų techninės galimybės sparčiai žengia į priekį. Kiek scenos įrangos turime Klaipėdoje, o gal tenka vežtis arba nuomotis?

Kol teatras statomas ir neturime savo namų, savos scenos, tol esame priversti didžiąją dalį įrangos nuomotis. Techninės galimybės tobulėja ir keičiasi beprotišku tempu, bet garso ir šviesų atžvilgiu madų nesivaikome. Kalbant apie scenos apipavidalinimą šviesomis, įrangos poreikį pateikia šviesų dailininkas. Jis spektakliuose naudoja tai, kas geriausiai suformuoja norimą efektą, ir visai nesvarbu, ar tai įranga iš naujausio katalogo, ar Antrojo pasaulinio karo vokiečių sandėlių šviestuvas. Garso įranga parenkama atsižvelgus, kur rodysime spektaklį ar koncertą, nes svarbu įvertinti patalpų dydį, akustiką, žmonių skaičių ir t. t. Galiu pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra profesionalių įmonių, kurios gali parūpinti reikalingos įrangos. Kalbant apie scenos dangas, konstrukcijas ir audinius Lietuvoje galinčių mums pagelbėti yra mažai, o dažniausiai išvis neatsiranda. Todėl tokius dalykus užsakinėjame ir siunčiamės iš kitų šalių.

Ar tikrai turite senovinių daiktų, kuriuos vis dar naudojate, kaip minimas Antrojo pasaulinio karo vokiečių sandėlių šviestuvas?

Patys neturime, bet „Skrajojančiam olandui“ nuomavome senovinius šviestuvus, kuriems originalių lempų Lietuvoje nebeįmanoma gauti. Negaliu pasakyti, ar jie buvo naudojami per Antrąjį pasaulinį karą, bet kad labai senoviniai, tai tikrai (juokiasi).

Kiek scenoje būna butaforijos, specialiųjų efektų ir kiek autentikos?

Mūsų spektakliuose netrūksta ir butaforijos, ir tikrumo. Kokio pobūdžio dekoracijas ar rekvizitą nusprendžiame pasirinkti, dažniausiai priklauso nuo gaminio praktiškumo, lengvumo, saugumo ir daugelio kitų kriterijų. Kaip specialiuosius efektus, kurių galima išvysti mūsų spektakliuose, taip ir butaforiją taikome apsvarstydami, ar ji suteiks mums reikalingą emociją, ar tiesiog trukdys, ar tai saugu, ar turėsime kaip transportuoti, sandėliuoti ir t. t.

Pastaruoju metu daugelis teatrų visame pasaulyje naudoja vaizdo projekcijas. Turiu pripažinti, kad jomis galima sukurti išties stebuklingą efektą. Tačiau aš asmeniškai į jas žiūriu labai atsargiai. Teatras ypatingas būtent savo tikrumu ir visai nesinorėtų, kad muzikinis ar dramos teatras pavirstų kino teatru.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras daug gastroliuoja, jo spektakliai pristatomi tiek didelėse šalies arenose, tiek mažose provincijos salėse. Kaip pavyksta pritaikyti dekoracijas?

Dažniausiai pradedant svarstyti naują pastatymą yra apgalvojama, kur jis bus rodomas. Spektaklio pristatymai arenoje, teatre ar miestelio kultūros centre labai skiriasi. Dekoracijų, apšvietimo, garso pritaikymas skirtingo dydžio patalpoms visada reikalauja papildomo visos komandos dėmesio ir, žinoma, režisieriaus įsitraukimo. Tai procesas, kai iš naujo pergalvojamos dekoracijų pozicijos atsižvelgiant į šokėjų, choristų, solistų, orkestrantų judėjimą scenoje ir už jos ribų.

Kiekvienas pastatymų tarnybos kolektyvo narys yra atsakingas už tam tikrus spektakliams reikalingus daiktus. Išvykdami gastrolių, kiekvienas žinome, ką turime paimti ir ką parsivežti.

Ar pasitaiko, kad technika sustreikuoja spektaklio metu? Kaip sukatės iš situacijos?

Pasitaiko, pasitaiko. Jau, atrodo, viskas patikrinta, išbandyta, o tik prasideda spektaklio veiksmas ir užstringa kas nors: tai nepasikelia dekoracija, tai lempos ne visos įsižiebia, tai mikrofonas tyli… Būna visko. Tokios situacijos išbando šaltakraujiškumą ir profesionalumą. Jei matome, kad galime probleminę vietą uždengti – uždengiame, jei galime pakeisti, suremontuoti – tą ir darome, jei yra alternatyva – renkamės alternatyvą. Tuo metu tartis nebūna nei laiko, nei su kuo. Sprendimai priimami per sekundę. Tokiose situacijose gelbėja ir mūsų teatro artistų profesionalumas, gebėjimas netikėtumus meistriškai išnaudoti kaip privalumus.

Kiekvienas spektaklis turi daugybę rekvizito. Kur jis saugomas, sandėliuojamas, kaip transportuojamas?

Mūsų teatro rekvizito karalienė yra Ekaterina Novikienė. Rekvizito sandėliavimo subtilybes žino tik ji. Ji kaip burtininkė, kuri iš nedidelės skrybėlės be perstojo traukia protu nesuvokiamo dydžio daiktus. Apsilankius jos nedidelėse valdose, kur rekvizitas kruopščiai sandėliuojamas mistinio algoritmo būdu, susimąstai, kur, po galais, ji viską sutalpina.

Transportavimui naudojame dideles medines dėžes su ratukais. Ten taip pat sava sistema. Jei Ekaterina viską sutalpina vienoje dėžėje, tai eiliniams žemės gyventojams prireiktų mažiausiai dviejų.

Ne kiekviena dama sugebėtų nepasimesti tarp gausybės batų, rūbų ir aksesuarų. Visa tai laiku paruošti, išlyginti ir pateikti naujam spektakliui sugeba kostiumininkių komanda…

Manau, ne vieną moterį tektų jėga išprašyti iš mūsų kostiumininkių rezidencijos, kuri prilygsta didžiausiai ir prabangiausiai rūbų spintai Klaipėdos mieste (juokiasi). Ten ir prašmatnios rūmų suknelės, ir įvairių laikotarpių seksualūs sijonėliai, o dar batų ir skrybėlių gausa… Viskas kvepia švara, išlyginta, sukabinta arba sudėta į lentynas. Šios rūbų spintos valdovės – teatro kostiumininkės: Paulina Arlauskienė, Reda Gudinaitė, Eglė Vareikaitė. Jos pasirūpina, kad kiekviename spektaklyje artistai būtų nepriekaištingai aprengti ir kvepiantys švara.

Grimo meistrėms teatre prireikia ne tik profesionalumo, bet ir greičio: juk kartais tenka nugrimuoti daugiau nei šimtą į sceną lipančių žmonių…

Kiek moteris užtrunka grožio salone darydamasi makiažą? Amžinybę (juokiasi). Ir tai makiažas, kuris tik išryškina gražiausius veido bruožus ir paslepia tai, ko neturi matytis. Teatro grimerės be to, kad žavingus artistus paverčia pasakiškai žaviais, turi ir kitų užduočių. Jos grimo pagalba pabrėžia personažo charakterį, sukuria emociją, perteikia epochą ir t. t. Būna, kai žmones reikia pasendinti ar paversti fabriko darbininkais. Tai sudėtingas darbas, reikalaujantis kruopštaus pasiruošimo, žinių, įgūdžių ir specialių priemonių. Grimo dailininkė Aira Braždienė su savo komanda visa tai atlieka nepriekaištingai tiksliai ir greitai, kad artistams neprailgtų laukimas ir jie laiku spėtų į sceną.

Scenos darbininkams, stumdantiems dekoracijas spektaklio metu, kartais tenka pabūti ir masinių scenų dalyviais. Gal ir jūs tai išbandėte?

Scenos darbuotojų svarba bendroje teatro sistemoje yra milžiniška. Tai žmonės, kurių žiūrovai nemato, negirdi, bet tik jų dėka viskas scenoje atsiranda, juda, krenta, išnyksta ir t. t. Raimondo Varnelio ir jo išmintingų vyrų pastangomis žiūrovai mato scenoje tik tai, ką turi matyti, o visi dėmesį blaškantys objektai lieka kruopščiai paslėpti.

Tikra tiesa, kad mūsų teatro scenos darbininkams tenka ir vaidinti. Ir jiems tai puikiai sekasi. Man kol kas to išbandyti neteko, ir tam yra svari priežastis. Bijau, kad scenoje nesusivaldysiu, imsiu ir uždainuosiu kokio pagrindinio vaidmens ariją (juokiasi).

Sklinda garsas apie Muzikinio teatro siuvyklą ir čia dirbančias meistres, kurioms lygių nėra Baltijos šalyse. Juk į Klaipėdą atvykstančių garsių dizainerių idėjas įgyvendina klaipėdiečiai?

Galiu patvirtinti, kad mūsų teatro siuvyklos moterų talento, kruopštumo, įgūdžių, žinių ir vaizduotės pavydėtų garsiausi pasaulio dizaineriai ir technologai. Iš audinio skiautės jos sugeba padaryti neįtikėtinus stebuklus. Bendradarbiaudamos su Lietuvos ir užsienio kostiumų dailininkais, jos nuolatos susiduria su netikėtais iššūkiais. Gerai, kai dailininkas pateikia kruopščiai sukurtus eskizus, bet pasitaiko tokių, kurie padeda ant stalo vaikišką piešinuką, kuriame tik siluetą įmanoma įžiūrėti. Bet mūsų siuvėjoms nieko nėra neįmanoma – joms savo gera nuotaika ir kruopštumu nuolat pagelbėja Gamybos skyriaus vedėja Simona Pukinaitė. Iš atrodytų beviltiškos situacijos jos visų pirma pasijuokia, o tada susikaupusios padaro taip, kad visi aikčioja iš susižavėjimo. Bet ką čia kalbėti: geriau ateiti į mūsų spektaklius ir kostiumus įvertinti patiems.

„Puikiai jaučiuosi tiek scenoje kaip atlikėjas, tiek šalia scenos, kai esu atsakingas už spektaklio pastatymą”, – sako Aivaras Tarvydas. 
Apie gerus teatro darbuotojus sakoma: „gyvena teatre“. Ar įmanoma gerai atlikti savo pareigas neapsigyvenus teatre ir pasilikus laiko sau?

Manau, tai priklauso nuo požiūrio, ką reiškia gerai atlikti savo pareigas. Vienas dalykas – tiesiog padaryti darbą, kitas dalykas – atlikti jį maksimaliai gerai ir dar pridėti truputį. Aš stengiuosi žiūrėti į savo darbą iš žiūrovo, kuris ateis mėgautis mūsų spektakliais, pusės. Noriu, kad apie mūsų teatrą kalbėtų su susižavėjimu, noriu, kad klaipėdiečiai didžiuotųsi savo teatru ir kviestų visus jame apsilankyti. Noriu, kad mes rodytume aukščiausio meninio lygio pasirodymus. Ir jei aš galiu prie to bent truputį prisidėti, tai taip ir darau.

Priskirčiau save prie tų, kurie apsigyveno teatre, bet neišsižadėjo šeimos. Stengiuosi balansuoti tarp jos ir teatro, nes toks balansas suteikia energijos ir prasmės judėti į priekį, mėgautis gyvenimu.

Koks Jūsų mėgstamiausias Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas?

Sunku išskirti vieną. Pirmiausiai minėčiau Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“ ir Jacques‘o Offenbacho operetę „Orfėjas pragare“. Statant šiuos spektaklius, turėjau unikalią galimybę bendrauti su tokiais savo srities ekspertais, kaip režisieriai Dalius Abaris, Gediminas Šeduikis, Rūta Bunikytė, scenos dailininkai Sigita Šimkūnaitė, Renata Valčik, kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkai Andrius Stasiulis ir Eugenijus Sabaliauskas. Jie atvėrė akis ir parodė neišsenkančias galimybes. Esu be galo jiems dėkingas.

Ar pats jaudinatės prieš spektaklius, premjeras?

Prieš repertuarinius spektaklius jaudulio kaip ir nebūna. Pasitikiu savo komanda, kuri atsakingai ruošiasi net mažiausiam pasirodymui. Viskas būna sustyguota ir atidirbta. Kalbant apie premjeras, tai jaudulys nepaleidžia ir po spektaklio, nors viskas puikiai praeina. Tik po kelių dienų galiu logiškai apgalvoti ir sudėlioti, ką galima būtų keisti, o kas buvo tiesiog tobula.

Mačiau, kad dainuojate grupėje. Gal kartais norėtumėte būti scenoje, o ne už uždangos?

Tikrai norėčiau. Puikiai jaučiuosi tiek scenoje kaip atlikėjas, tiek šalia scenos, kai esu atsakingas už spektaklio pastatymą. Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokykloje baigiau chorinį dainavimą, dainavau berniukų ir jaunuolių chore „Gintarėlis“. Vėliau S. Šimkaus konservatorijoje baigiau klarneto klasę. Taigi tiek dainavimas, tiek muzikavimas orkestre man nesvetimas. Šiuo metu esu pagrindinis vokalistas grupėje „Memelband“. Asmeninė muzikinė patirtis leidžia vertinti teatrą platesniu kampu, suprasti artistų dalią scenoje.

Kas jus darbe labiausiai motyvuoja?

Aš pats labai mėgstu žiūrėti spektaklius. Manau, labiausiai motyvuoja atmosfera spektaklio metu, kai žinau, kad ir pats prisidėjau prie scenos stebuklo. Dar motyvuoja po spektaklio degančios žiūrovų akys, pašnekesiai. Jei mums pavyko iššaukti žiūrovo emociją, perteikti jam savo žinutę – tai geresnės motyvacijos ir būti negali.


    2020-12-05

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt