Lietuvos Jūrų muziejus gruodžio 11 dieną kviečia į nuotolinį ekorenginį „14m3 2050 Baltijos / Distopija ar realybė?“, kurio metu bus pristatytas vėžlių, ruonių, menkių, ežiažuvių, jūrų kiaulių ir kitų jūros gyvūnų pasaulis 2050-aisiais.

„Kaip turime pakeisti kasdienį savo elgesį, kad vėžlys būtų mažiau paveiktas radiacijos ir galėtų normaliai maitintis 2050-aisiais?”, – kviesdami į šį renginį klausia jo organizatoriai.

„Jūrinius vėžlius atpažinsite pirmiausia iš to, kad vietoj kojų jie turi plaukmenis. Pasaulyje yra žinomos septynios jūrinių vėžlių rūšys. Beveik visos jos – nykstančios. Odinis vėžlys yra pats didžiausias iš visų jūrų vėžlių, taip pat labiausiai paplitęs geografiškai – jis namus randa tiek tropiniuose, tiek šaltuose vandenyse, į kuriuos patenka su šiltomis srovėmis. Jų galima sutikti tiek prie Australijos, tiek prie Kanados krantų. Nuo kitų vėžlių jis skiriasi ir savo kiautu – jį dengia plona, tvirta, prisilietus gumą primenanti oda. Odinis vėžlys gali užaugti daugiau nei dviejų metrų ūgio ir sverti daugiau nei 900 kilogramų. Šis vėžlys maitinasi beveik vien medūzomis. Jo pasirinkimą riboja subtilios sandaros žandikauliai, bent kiek kietesnis maistas juos kaipmat sugadintų. Dėl savo mitybos pasirinkimų odiniai vėžliai patiria nemažai sunkumų – visi tie panaudoti balionai ir plastmasiniai maišeliai, kurie atsiduria vandenynuose… Medžiojantys odiniai vėžliai juos dažnai supainioja su medūzomis”, – rašo Kristina Sadauskienė Lietuvos jūrų muziejaus gide „Jūros istorijos“.

Didžiąją savo gyvenimo dalį odiniai vėžliai praleidžia klajodami po vandenyną sekdami medūzas keliauja didžiules distancijas. Iš kitų jūrinių vėžlių jie išsiskiria ir geriausiomis hidrodinaminėmis savybėmis –  jie yra puikūs plaukikai ir gali išvystyti net 35 kilometrų per valandą greitį. Nardo jie taip pat gerai – panyra iki 1280 m gylio, kartais po vandeniu užtrunka net iki 70 minučių.

„Žalieji jūrų vėžliai yra vieninteliai vegetarai jūrų vėžlių tarpe. Jaunystėje gali kramsnoti įvairius kirminus ar vėžiagyvius, bet suaugę pereina vien prie jūros dumblių ir įvairių jūros žolių dietos. Šiaip nėra daug jūros gyvūnų, kurie valgytų jūržoles, o pastarąsias, kaip ir bet kokį žolyną sausumoje, reikia prižiūrėti. Reguliariai nukramtydami jūržoles žalieji vėžliai padeda palaikyti sveikas augimvietes. Žalieji jūrų vėžliai yra mažesni nei kietaodžiai – didžiausi individai gali užaugti iki pusantro metro ūgio ir 350 kilogramų svorio. Nepaisant to, kad kai kuriose vietovėse žaliųjų vėžlių mėsa gali būti net ir nuodinga, jų mėsa ir kiaušinai naudojami maistui. Jei kietaodžiai yra tikri kosmopolitai, galintys puikiausiai jaustis net labai šaltame vandenyje, žalieji jūrų vėžliai renkasi tropinius ir subtropinius vandenis, taip pat nesileidžia į tokias ilgas keliones. Abi minėtos vėžlių rūšys palikuonių susilaukia iš kiaušinių, kuriuos patelės deda pakrantėse”, – rašo K. Sadauskienė