Per uostamiestyje, Tiltų gatvėje, įsikūrusios kavinės „10 TILTŲ” langus galima pamatyti Rodiono Petrovo projektą „Tinklas“, kurio autorius pabrėžia, kad tai – ne paroda, o viešasis menas.

„Tiek jų stebėjimo, tiek pačių kūrinių koncepciją sieja aplinkybės – karantino sąlygos. Apleistų pastatų erdves paprastai atsikovoja gamta, transformuodama esamas struktūras. R. Petrovas iškelia klausimą, o kas būtų jei į lankytojų apleistą kavinę įsiveržtų menininkas ir paliktų čia savo pėdsakus? Projekte R. Petrovas nesiima iliustratyviai įkūnyti reiškinių, tęsia savo plėtojamą estetiką, suteikdamas jai naujas reikšmes, pasitelkdamas kitokią raišką. Menininkas jau kurį laiką kuria autorine technika – iš barzdos plaukų sudėliodamas siužetus, atpažįstamų veikėjų portretus, artefaktus. Šį kartą barzdos plaukai išdidinami ir tampa instaliacija palubėje, aidu atsikartojančia mažesne instaliacija ir beveik tapyba. Vamzdeliai liečiasi vienas su kitu, kuria tinklą, mišką. Vizualioji forma ir leksika vėl daro tam tikrą nuorodą į pasaulines aktualijas – užsimena apie privalomus atstumus, draudimus liestis ir aktyvų pasijungimą į internetinius tinklus. Tinklai karštais klijais daro subtilią nuorodą į pollockišką dažų tiškimo momentą, čia jie tarsi sustabdyti ir pakibę, likus momentui iki nutūpimo ant drobės paviršiaus. Kitur plaukas įauga į lako masę. Silikoniniai spygliai atrodo tarsi garso vibracijos – tapybą paverčia reljefine”, – rašoma pranešime.

„Tai yra landšaftas, landšaftui norisi spalvų, daug kas daroma pagal nuojautą, tai yra sąžiningiausiais kūrimo būdas“, – apie iš monochrominės kolekcijos išsiskiriantį kūrinį teigia R. Petrovas.

Jis akcentuoja, kad kūriniai buvo kurti atsižvelgiant į erdvės tūrius, tačiau ne į interjerą.

„Tai neabejotinai nėra dekoratyvinio-taikomojo meno pavyzdžiai. Kitaip tariant, jie įvietinti formaliai, bet ne kontekstualiai. Ir tai suteikia projektui ne konfrontacijos atspalvį, bet autonomiškumo“, – teigia menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

R. Petrovo kūrinių tinklą papildo Rimo Sakalausko projekcijos. Autorius teigia, kad jo kūryba yra ne spontaniška, o techniška. Šį sykį jis atsispyrė nuo R. Petrovo darbų struktūrų ir jas improvizavo judančioje grafikoje (motion-graphics).

„Tai yra atmosferiniai dalykai. Žaidžiu su galimybėmis užsižaisti – pasiimu vieną elementą ir jį vystau iki išprotėjimo“, – teigia R. Sakalauskas.

Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.