Šią gruodžio 17-ąją sukanka lygiai dešimt metų, kai į restauruoti pradėto Klaipėdos dramos teatro pastatų komplekso pamatus buvo įleista kapsulė su laišku ateities kartoms.

Tiek pastato rekonstrukcijos projekto rengimui vadovavęs architektas Stanislovas Lukšas, tiek darbus vykdžiusios bendrovės „Pamario restauratorius” vadovas Aldas Kliukas sako, kad šis objektas yra vienas iš labiausiai išsiskiriančių, o gal net ir pats ryškiausias jų profesinėse karjerose.

Tęsdami projektą „30 Nepriklausomybės metų: valstybingumo ženklai Klaipėdoje“, šįkart rašome apie tai, kaip naujam gyvenimui buvo prikeltas seniausiu teatro pastatu Lietuvoje laikomas statinys.

Bėdas užprogramavusi rekonstrukcija

Iki šių dienų išlikęs senasis teatro pastatas buvo pastatytas 1857-aisias vietoje griuvėsių, kurie buvo likę iš prieš tai čia stovėjusio 1819 metų statybos per 1854-ųjų gaisrą sudegusio teatro. 1893 m. miestas nupirko teatrą ir nusprendė jį iš esmės rekonstruoti.

„Įsigyti teatrą ir jį įspūdingai perstatyti miestui padėjo pirklys ir laivininkas Liudwigas Hohorstas. 1893 m. gruodžio 6 d. jis davė 30 000 markių su sąlyga, kad iki mirties naudosis palūkanomis nuo šios sumos, o 1895 m. spalio 8 d. dar padovanojo 5000 markių“, – rašė istorikas Johanas Zembrickis.

„Prie pagrindinio fasado buvo primūrytas rizalitas su trikampiu frontonu, pristatytas vienaukštis priestatas kasai, virš jo įruošti balkonai. Pastato centre palikta įgilinta ir pusapskritime arka dengta lodža. Į frontono timpaną įkomponuotas kartušas su miesto herbu, kurį iš abiejų pusių laiko dvi vaikų figūros. <…> Pastas rekonstruotas pagal neoklasicizmo stilių. <…> Po rekonstrukcijos teatras tapo puošnesnis, didingesnis. Tačiau neišvengta ir architektūrinių alogizmų, pavyzdžiui, trejos paradinės durys reikalingos tik dėl simetrijos (įeinama tik pro vienas). Neaiški ir lodžos paskirtis; vien dekoratyvūs šoniniai išorės balkonai“, – apie atliktą rekonstrukciją rašė architektūros istorikas Jonas Tatoris.

Teatras iš esmės pasikeitė sovietmečiu – šalia jo išaugo du nauji priestatai.

Buvęs miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas knygoje „Iš pirmų lūpų: apie krepšinį, apie Klaipėdą, apie uostą, apie gyvenimą” prisimena, kad tuo metu teatras neturėjo beveik jokių šiuolaikinių technologijų – scenoje tebuvo šeši ar septyni keltuvai dekoracijoms pakelti ir nuleisti, žiūrovams buvo labai mažai vietos, rūbinės suspaustos, fojė irgi labai maža.

„Naujo teatro statyti neketinome, tačiau esamą pastatą rekonstruoti ir jį plėsti pavyko. <…> Valstybinio plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys buvo kultūros gerbėjas. Nors iš pažiūros jis ir atrodė rūstus, bet buvo labai dalykiškas ir sukalbamas. Kultūrai palankus buvo ir finansų ministras Romualdas Sikorskis. Tačiau, manau, svarbiausias veiksnys buvo tas, kad A. Drobnio žmona buvo Lietuvos akademinio dramos teatro aktorė Lidija Kupstaitė. Kartą A. Drobnys su žmona viešėjo Klaipėdoje ir A. Žalys pasiūlė jam susipažinti su Klaipėdos teatru. Pavaikštinėjome, parodėme, kad čia to mažai, to mažai. Turėjome ir eskizų, kaip atrodytų pastatas po rekonstrukcijos, pasiruošę. Ta proga ir sakome, kad ne tiek ir daug pinigų tam prireiktų, gal kokių 2 milijonų rublių. O L. Kupstaitė kumšt jam į šoną: – Tėvai, juk reikia padėti Klaipėdai. Taip ir buvo žengtas žingsnelis. Aišku, tų dviejų milijonų užteko tik pradžiai. Paskui reikėjo ir daugiau”, – rašė V. Greičiūnas.

Architektas Edmundas Benetis sako prisimenantis, jog teatro rekonstrukcijos projektui buvo surengtas konkursas, kurį laimėjo Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto architektų duetas – Saulius Manomaitis ir šilutiškis architektas Izidorius Žilinskas.

„Pastarojo ranka buvo padarytos galingos tiems laikams perspektyvos, 3D vaizdai”, – sakė E. Benetis, mokęsis kartu su amžinybėm jau iškeliavusiu I. Žilinsku toje pačioje grupėje.

Apie 1982-uosius prasidėjusi ir užsitęsusi apie 8 metus rekonstrukcija buvo itin nesėkminga. Naujųjų priestatų konstrukcijų trūkumai netruko išryškėti. Juos buvo bandoma panaikinti 1995-1996 metais sutvirtinant linkstančias lubas, buvo lopomi kiauri stogai, tvirtintos skilusios sienos.

Būsimos dar vienos ilgos rekonstrukcijos pranašu tapo 2005 m. balandį trūkęs vandentiekio vamzdis, užliejęs teatro rūsį.

Po metus vykusių tyrimų Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai nustatė, kad palei Žvejų gatvę iškilęs priestatas buvo avarinės būklės. Didžiausią pavojų kėlė sėdantys priestato pamatai, patalpose, kur įsikūręs aptarnaujantis personalas, buvo suskilinėjusios sienos, dėl to kilo grėsmė įgriūti stogui. Mažojoje salėje dėl itin pavojingos avarinės būklės, spektakliai jau nebevaidinti apie metus. 2006 m. spalio 19 d. surašytu aktu teatro pastatas pripažintas avariniu ir nurodyta uždrausti statinio naudojimą.

Rekonstrukcijos autorius architektas S. Manomaitis tada tikino, kad klaidų projektuojant pastato priestatą buvo pridaręs konstruktorius Jurijus Bachitovas, esą savo padarė ir tarybinių statybų ypatumai, finansavimo suvaržymai.

2007 m. sausio 5 d. Kultūros ministerijos sudaryta komisija pripažino teatro pastatą avarinės būklės. Teatro pastatą buvo nuspręsta uždaryti nuo vasario 1 d.

Iškelti kitur nesvarstė

Teatro renovacijos projektą rengė architektai Kristina Jurkutė, Stanislovas Lukšas bei S. Manomaitis. Sutartis su rekonstrukcijos darbų konkursą laimėjusia bendrovių grupe buvo pasirašyta tik 2010-ųjų balandį.

Apie sutarties pasirašymą rašiusi „Vakarų ekspreso” žurnalistė Valerja Lebedeva citavo tuometinį užsakovo – valstybės įmonės „Lietuvos paminklai“ – direktorių Vydmantą Drumstą, kuris džiaugėsi, jog „po visų diskusijų vis dėlto buvo nuspręsta atnaujinti senuosius istorinius teatro namus, o ne statyti naują pastatą kitoje vietoje”.

Tačiau dabartinis Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys sako nepamentantis, jog būtų buvę svarstoma teatrą perkelti iš jo istorinės į kurią nors kitą vietą.

Tuometinis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius taip pat tikino nepamenantis tokių diskusijų.

„Kažkur atminties kertelėje lyg ir yra prisiminimas, kad kažkas buvo išsakęs mintį, kad galbūt reikia statyti vieną naują pastatą, kuriame galėtų veikti ir dramos, ir muzikinis teatrai, bet tai tikrai nebuvo išsirutulioję į jokią rimtesnę diskusiją”, – sakė R. Taraškevičius.

Jis turi išsaugojęs ir paskutinę 2009-ųjų dieną tuometiniam premjerui Andriui Kubiliui rašyto rašto kopiją, Jame meras priminė, kad dar 2007 m. vasarį buvo parengtas investicinis projektas, 2009 m. parengtas techninis projektas ir gautas statybos leidimas bei prašė suteikti teatro rekonstrukcijos projektui lėšų iš Ūkio ministerijos administruotos europinės paramos priemonių. Taip pat meras prašė sudaryti nacionalinio lygmens darbo grupę, kuri ieškotų ir kitų finansavimo šaltinių bei prižiūrėtų projekto vykdymo darbus.

„Pagal šiuo metu prognozuojamas valstybės biudžeto galimybes, minėto objekto rekonstravimas užtruktų apie 20 metų, todėl Kultūros ministerija pritaria sprendimui, kad šis projektas būtų įtrauktas į Ūkio ministerijos vykdomas priemones: „Viešųjų nekilnojamo kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėm” bei „Viešosios paskirties pastatų renovavimas nacionaliniu lygiu”, – buvo rašoma 2010 m. sausio pabaigoje atsiųstame tuometinio kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio pasirašytame atsakyme, kuriame pritarta ir atitinkamos darbo grupės sudarymui.

Daug inžinerinės minties

2010 m. balandžio 14 d. valstybės įmonės „Lietuvos paminklai“ pasirašyta rangos sutartis su konkursą laimėjusių rangovų grupe – bendrovėmis „Kaminta”, „Pamario restauratorius”, „Virmalda” ir „Cowi Lietuva” – numatė, kad pastato rekonstrukcija vyks ketverius metus ir ji atsieis 20,665 mln. litų. Skaičiuotina šių darbų vertė buvo apie 25 mln. litų.

Visi 65 mln. vertės darbai buvo darbai suskaidyti į tris dalis – statybos, scenos įrangos gamybos bei žiūrovų salių kėdžių gamybos. Kiekvienos dalies rangovai rinkti atskiru konkursu.

„Dabar pradėsime kasti nejudintą gruntą. Statant senąjį pastatą, buvo iškasta apie dviejų metrų gylio duobė. Tiek jau iškasėme. Didesnės duobės prisireikė, kad galėtume sumontuoti naujausias teatrų technologijas. Neišvengsime vandens, nes kasime žemiau Danės lygio“, – tada apie prasidėjusius darbus žurnalistams pasakojo „Pamario restauratoriaus” vadovas Aldas Kliukas.

Liepą buvo nugriautas palei Žvejų gatvę stovėjęs priestatas, rugpjūčio viduryje „Pamario restauratorius“ ir subrangovai UAB „Geotechnikos grupė“ pradėjo polinių pamatų naujam teatro priestatui įrengimą.

Pagal rekonstrukcijos projektą į 14 metrų gylį turėjo būti suleisti 97 betoniniai poliai (apie 250 kub. m betono), laikysiantys naująjį teatro priestatą. Dar 92 poliai 9 metrų gylyje buvo numatyti ir po istoriniu teatro pastatu, kad laikytų visą scenos bei žiūrovinių salių svorį.

Gruodį dalis teatro pradėjo kilti „iš duobės“ – startavo nugriauto priestato atstatymo darbai. Ta proga lygiai prieš dešimtmetį, 2010-ųjų gruodžio 17 dieną, surengta simbolinės kapsulės su laišku ateities klaipėdiškiams įbetonavimo ceremonija. Joje dalyvavo tuometinė kultūros viceministrė Nijolė Laužikienė, A. Kliukas, V. Drumsta, R. Taraškevičius bei teatro vadovas Gediminas Pranckūnas. Kartu su laišku į kapsulę buvo įdėti tos dienos Klaipėdos ir regiono laikraščių numeriai, teatro naujausių spektaklių afiša ir lietuviški pinigai.

2011 m. kovą statybvietėje buvo įsivyravęs priverstinis štilis – darbai strigo dėl tris savaites spaudusio šaltuko, nes vadinamųjų šlapių procesų negalima vykdyti esant žemesnei nei 10 laipsnių šalčio temperatūrai.

Tų metų rugsėjo 13 d. darbininkai ant vieno atstatyto teatro priestato iškėlė simbolinį pabaigtuvių vainiką tradiciškai pademonstruodami, kad pastatas jau paruoštas stogo dengimui.

Dar po metų, 2012-ųjų spalį, buvo baigtos išmontuoti Dramos teatro pastatą iš Pilies, Žvejų ir Teatro gatvių pusių juosusios statybinės tvoros, nuimti apsauginiai uždangalai, lankytojams atverta mažoji scena, kurioje buvo rodoma teatro premjera – spektaklis „Lūšies valanda“. Nuimti uždangalai atskleidė ir faktą, kad senojo teatro pastato fasadas dekoruotas ryškiai raudonos plytos spalva – toks buvo rastas pirmasis autentiškas dažų sluoksnis.

„Spėju, kad ne vieną klaipėdiškį toks vaizdas nustebins, o mums džiugu, jog dar vienoje Klaipėdos vietoje turėjome galimybę atkurti istorinę tiesą“, – tada sakė A. Kliukas.

Teatras oficialiai duris atvėrė 2015-ųjų lapkričio 7-osios vakarą. Ta proga pasveikinti teatro žmonių atvyko ne tik šalies vadovai, bet ir žymiausi šalies aktoriai, režisieriai. Gruodžio 4-ąją rekonstruotame teatre buvo parodytas pirmasis spektaklis – Gyčio Padegimo pagal Arvydo Juozaičio pjesę pastatyta premjera „Karalienė Luizė“.

„Tai – vienas įspūdingiausių, jei net ne pats įstabiausias objektas. Liko kaip ženklas mūsų, etiketė. O ir pats tada galvojau, kad padarius darbus ir jau būsiu padaręs gyvenimo objektą. Bet laikas praėjo ir gyvenimas eina tolyn, o tada jau atrodė, kad gyvenimo objektas. Labai daug apmąstymų, inžinerinės minties reikalavo ši objektas. Ypač dėl vandens suvaldymo, nes čia pat Dangė. Reikėjo naujus polius sukalti, senus panaikinti, senąją sieną paramstyti. Reikėjo sugaudyti kiekvieną vandens lašą. Vieną užtaisai, žiūrėk jau kitur prabėga”, – dabar apie atliktus darbus teatre sako A. Kliukas.

Pasak jo, iššūkis buvo ir sovietinio priestato nugriovimas keliant kuo mažiau dulkių, nes objektas – senamiestyje, apie jį nuolat vaikščiojo turistai.

Pašnekovas sako, jog galima tik dėkoti dievui, kad nei dar veikiant teatrui, nei vykdant jo rekonstrukcijos darbus neįvyko baisi nelaimė.

„Priestate, kur dabar yra kasos, buvo geležbetoninė konstrukcija, kuri linko, nors buvo stiprinta perstiprinta. Mes turėjome ją demontuoti, dalimis išsipjauti ir nukelti, o sienas palikti. Atėjom po vienų pietų ir žiūrim, kad viskas įgriuvę, taip pat ir siena nuo Teatro aikštės nugriuvusi. Klausėme darbų vykdytojo, ką čia darai, juk nereikėjo, tai jis sakė, jog tik pradėjo „kramtyti” ir viskas subiro, ta perdanga kaip su peiliu per sviestą nusikirpo. Tai kiek čia iki nelaimės čia buvo likę aš net neįsivaizduoju. Sunku pasakyti, kodėl ta perdanga buvo tokia, ar sovietmečiu per blogai suskaičiavo, ar armatūros pagailėjo, ar nusuko”, – pasakojo A. Kliukas.

2015 m. duodamas interviu „Statybų naujienoms” jis buvo pasakojęs, kad sudėtinga stūmoklių ir kitų mechanizmų sistema turėjo būti įrengta 2 metrų gylyje žemiau upės lygio ir iki tiek prisikasus teko susidurti su šaltinėliu, tekėjusiu po pastatu.

„Ir ką daryt? Šaltinio tu nepakreipsi. Tuomet statėme šulinį ant šaltinėlio ir aktyviai nusiurbinėjome vandenį. Pastatėme tokius polius, kurie tarnavo, kad pastato kaip kokio kamščio neišstumtų į viršų. Išbetonavome grindis ir šaltinėlį palikome po jomis. Be ką daryti? Jei atjungsi siurbimą, išplaus tą betoną. Palikome metalinį dangtelį, kad nebūtų spaudimo, siurbliai vis dar veikė. Betonui sustingus – viską nupjovėm, na, ir paliko tas šaltinėlis po grindimis, 4 metrų gylyje“, – tada pasakojo A. Kliukas.

Šiandien jis su šypsena prisimena ir situaciją dėl senojo pastato fasado spalvos, kuri buvo sukėlusi viešumoje nemenkas diskusijas.

„Projektas buvo parengtas pagal tyrimus ir Vilniaus polichromijos tyrėjai buvo nustatę tą pirminę spalvą. Man ji iškart patiko, bet galvojau, kad bus čia reikalų, bet toks projektas turėjo būti ir turėjome daryti”, – sakė A. Kliukas.

Išskirtiniai technologiniai sprendimai

Žiniasklaida rašė, kad teatro atidarymo metu tuometinis kultūros ministras Šarūnas Birutis čia sumontuotą sceninę ir garso įrangą apibūdino vienu žodžiu: „Kosmosas“.

Bendrovė „Ogmios Pulsas Pro” savo interneto svetainėje rašo, kad Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcijos metu ji įgyvendino technologinius sprendimus, rūpinosi visais šios projektinės dalies etapais, pradedant projektavimu, įrangos pirkimu, komplektavimu, logistika ir baigiant montavimu bei sistemos paleidimu. Anot jos, teatre įdiegta elektroakustinė garso sistema Lietuvoje neturi analogų.

„Didžiojoje salėje įdiegtos modernios technologijos suteikia galimybę visiškai transformuoti šią erdvę ir pritaikyti ją įvairaus pobūdžio renginiams. Scenos dalis suskirstyta į 15 segmentų, iš kurių kiekvieną atskirai spiraliniai keltuvai gali iškelti virš scenos ir nuleisti žemiau jos lygio. Spiraliniai keltuvai užima gerokai mažiau vietos nei hidrauliniai ir gali užtikrinti didesnę kėlimo amplitudę. Šie keltuvai kiloja ne tik scenos, bet ir žiūrovinės salės dalies grindis. Kėdes parteryje galima sugrupuoti ir aukštėjančia tvarka, ir lygiai, taip pat visiškai paslėpti apvertus jas į apačią, o parteriui ir scenai esant viename lygyje – suformuoti vientisą salės pagrindą. Vieno mygtuko paspaudimu per kelioliką minučių galima transformuoti salę į bet kurią konfigūraciją, pvz. iš tuščios salės lygiomis grindimis į amfiteatrą su prabangiomis kėdėmis”, – apie įdiegtus sprendimus rašo bendrovė.

Mažojoje teatro salės viršutinės mechanizacijos sistemai ji įdiegė 40 plieno lynų keltuvų ir išmanųjį valdymą. Kiekvienas dekoracijų išdėstymo scenarijus čia gali būti suprogramuotas, vienu mygtuko paspaudimu štangos pakeliamos arba nuleidžiamos taip, kaip reikalauja sceninis išpildymas.

Teigiama, kad projektuojant apšvietimo sistemą, ypatingo dėmesio pareikalavo preciziškas apšvietimo taškų išdėstymas, prireikė 400 apšvietimo linijų.

Į Klaipėdą parterio įranga buvo atplukdyta iš Kanados. Sistemą GALA AVENUE Klaipėdos dramos teatras įsidiegė pirmasis Rytų Europoje. Teatre įrengta ir vienintelė Lietuvoje unikali „Constelation“ garso sistema, gaminama Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iki tol arčiausiai tokia elektroakustinė architektūra buvo įrengta Estijoje, Talino „Nokia“ arenoje.

Pasak teatro vadovo Tomo Juočio, užduotis, kokią techninę įrangą įrengti rekonstruojame teatre, gimė po bendro darbo.

„Pagrindinis projekto autorius Stanislovas Lukšas turėjo techninius konsultantus ir vis tarėsi su teatru. Buvo suplanuota dar sudėtingesnė įranga, kurios supratome, kad gal ir nereikia ir, kad, ko gero, neįdiegsime jos. Buvo ir ratas rate, labai sudėtingi darbai, buvo daug kas nuimta, pakeista, suplanuota. Garsą važiavome klausytis ir į kitas sales, buvome Taline. Po truputį viskas atgulė į šį projektą. Buvo samdomi ir konsultantai apšvietimo, garso dalyje. „Constelation“ garso sistema labai džiaugėmės ir nuolat naudojame, tikriausiai nieko geriau ir sugalvoti negalėjome. Iš pradžių buvo kilę abejonių, ar labai jau naudojamas dalykas teatre galimybė transformuoti žiūrovinę dalį kai kėdės nusiverčia, nusileidžia, bet laikas parodė, kad net ir per savo spektakliuose taip darome”, – pasakojo T. Juočys.

Pasak jo, jau pirmasis spektaklis rekonstruotame teatre „Karalienė Luizė” parodė naujos scenos ir įrangos galimybes. Viena iš paskutiniųjų teatro premjerų – spektaklis „Tinklas” – irgi atskleidžia turimų technologijų galimybes: kubas, kuriame veikia aktorius, įrengtas virš žiūrovinės dalies ir jis atrodo lyg kabantis.

KOMENTARAS

Stanislovas Lukšas, UAB „Archko“ architektas

Teatro rekonstrukcija – turbūt svarbiausias darbas. Sudėtingas esamas pastatas, technologijos, paveldas. Dėl to, kad netikėtai griuvo dalis priestato, reikėjo perprojektuoti stogo konstrukcijas, kolonas, sieną.

Atliekant polichrominius tyrimus buvo atidengiami buvusių senojo pastato dažymų sluoksniai. Paprastai restauruojamas pastatas dažomas priminiu atrastu sluoksniu, taip buvo ir šiuo atveju. Man ši spalva atrodo labai gerai – anksčiau žmonės buvo laisvesni, dažydavo gražesnėmis, ryškesnėmis spalvomis, tik sovietmečiu viskas buvo suniveliuota į vieną pilką spalvą.

Dėl teatro įrangos konsultavomės su tos srities specialistais, žiūrėjome analogus, su užsakovu aiškinomės poreikius.

Pastabų ir sau, ir rangovams visada gali surasti, ypač tokiam dideliame objekte, bet galutinis rezultatas džiugina, pasižiūri, kaip kitiems, ar patinka. Jei patinka, reiškiasi gerai.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 nepriklausomybės metų: valstybiniai pėdsakai Klaipėdoje“