Nevyriausybinės organizacijos „Media for Change“ suburti žurnalistai pirmąsyk nuo COVID-19 pandemijos pradžios (taigi – beveik nuo pernai) atliko išsamų tyrimą apie problemą, kuri ligi šiol visų lygių valdžios žmonių buvo ignoruojama – perteklinį mirtingumą.

Paprastai kalbant, tai rodiklis, kuris parodo, kiek žmonių šalyje mirė, lyginant su ankstesnių dažniausiai penkerių metų vidurkiu ir kokios yra mirčių priežastys. Pandemijos metu toks rodiklis iš dalies parodo, kaip iš tikrųjų veikia sveikatos apsaugos sistema, nes jis atspindi ne tik tiesiogiai COVID-19 pasiglemžtas aukas, bet ir mirštančius nuo labiau tradicinių ligų, kada pacientai laiku nesikreipia arba negauna būtinos medikų pagalbos.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Perteklinį mirtingumą nuo pat pandemijos pradžios skaičiavo diduma Europos šalių. Radosi net specialus angliškas terminas – mortality displacement. Vasarą – pradėjo skaičiuoti net Rusija, kurios oficialiosios statistikos patikimumas – na, kaip čia pasakius… Tik ne Lietuva (šį rodiklį organizacijos EuroMOMO – Europos mirtingumo monitoringo tinklas – nuo 2009 m. skaičiuojančios perteklinį mirtingumą, susijusį su sezoniniu gripu, pandemijomis ir kitomis viešosios sveikatos grėsmėmis, ignoravo ir Latvija).

Ankstyvą rudenį prisimenu mažiausiai vieną nedrąsų Lietuvos žiniasklaidos bandymą ištyrinėti šią problemą (mūsų žurnalistai kai kada paskaito ir tarptautinės spaudos), tačiau, kaip buvo galima suprasti, valdžios institucijų atstovai šias iniciatyvas suniekino ir pasiūlė neieškoti pasturgalyje guzikų tuo metu, kada svarbiausi sisteminiai žmonės įtemptai rengiasi rinkimams į Seimą.

Tačiau radosi keturi jauni lietuvių kilmės mokslininkai Jonas Bačelis, Laimonas Griškevičius, Tumas Beinortas, Aistis Šimaitis, kurie ėmėsi mėžti arklides ir tyrinėti problemą. Gruodžio pradžioje dienos šviesą išvydo jų tyrimo ataskaita. Be to gruodį, prieš pasikeičiant vyriausybėms, pagaliau aliarmą sukėlė ir statistikai: lapkritį šalyje mirė gerokai daugiau žmonių nei buvo įprasta ankstesniais metais.

„Išanalizavę 20 metų Lietuvos mirtingumo statistiką, nustatėme, kad, pavyzdžiui, 48-ąją metų savaitę Lietuvoje turėjo mirti 700, na, galbūt 750
žmonių”, – žurnalistams-tyrėjams pasakojo p. Bačelis, – Tačiau šiemet tada mirė 1100 gyventojų, iš kurių nuo COVID-19 – tik 100. Klausimas, nuo ko mirė likę 300 žmonių?“

Mokslininkai priėjo tokių išvadų:

Tai tiesioginės Covid-19 aukos;

Taip pat nediagnozuotų Covid-19 susirgusių žmonių mirtys, jiems nesikreipus ar nesulaukus pagalbos;

Atidėta planinė pagalba;

Nepakankamas medicinos darbuotojų skaičius planinėms paslaugoms teikti;

Pacientai patys atidėjo ar vengė kreiptis skubios pagalbos;

COVID-19 komplikuotos kitos lėtinės ligos;

Pacientai vengė dalyvauti prevencinėse programose;

Galimai su stresu, nerimu susijusios mirtys, sukeltos vienišumo, izoliacijos, įmanomas dalinis paaiškinimas gali būti ir savižudybės.

Žurnalistų tyrimas atspindi dar vieną įdomybę: net turint tokią ataskaitą buvęs ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga per savo atstovus nerado reikalo pakomentuoti situacijos. Nors kiti ekspertai nurodė, kad ją itin komplikavo konkretus buvusios vyriausybės sprendimas.

Kovo 16 d. Vyriausybės nutarimu buvo stabdomas stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, atidėtos planinės operacijos, išskyrus pagalbą ir sveikatos priežiūros paslaugas, kurių nesuteikus pacientui atsirastų poreikis būtinajai medicinos pagalbai arba reikšmingai pablogėtų paciento būklė, sustabdyta planinė pacientų hospitalizacija dėl kitų diagnostinių ir gydomųjų paslaugų teikimo, taip pat apribotas medicininės reabilitacijos paslaugų teikimas.

Ir nors balandžio 29 d. planines paslaugas ligoninėse vėl leista atnaujinti, apie trečdalis ligoninių šalyje net birželio pradžioje šio sprendimo nesugebėjo įgyvendinti.

Ar apie tai buvę valdančiosios koalicijos lyderiai atsimena, šiandien kiekviena proga šokantys komentuoti, kokie blogi, kvaili ir apgailėtini jų įpėdiniai?