Artėjant didžiosioms metų šventėms ir Lithuania karalystėje vis dar tebesiaučiant baisiajam marui, dviejų nykštukinių pamario kunigaikštysčių valdovams Vytautui ir Šarūnui stojosi neramios dienos.

Kaip padaryti taip, kad ir karalienei Ingridai, uždraudusiai miestelėnams šventes sutikti miesto aikštėse, įtiktum, ir tuo pačiu metu kunigaikštystės žmonių prieš save nenustatytum, suko galvą anie.

Kad kunigaikštis Vytautas buvo labiau linkęs į apmąstymus ir gražbylystę, tad ir draudimą per šventes žmonėms išeiti į lauką bei sprendimą užpūsti žvakes ant miesto eglės irgi kitas šviesas išjungti apipynė įmantrių žodžių lavina, tradiciškai apeliuodamas į miestelėnų sąžinę bei demonstruodamas savo didžiausią susirūpinimą jųjų sveikata.

O tąjį jo ilgą įsaką šauklys stropiai pagrindinėje miesto aikštėje perskaitė, tiesa, tik keliems drąsesniems miestelėnams girdint.

Tuo metu Vytauto kaimynas kunigaikštis Šarūnas, nuo seno pasižymėjęs itin uoliu karalystės valdovų įsakų vykdymu, pats pirmas, net be šauklių pagalbos, viešai į aikštę su maro kauke ant veido išėjęs miestelėnams pranešė ne tik įsakąs tarnams užpūsti žvakes ant miesto eglės, bet ir etmono kareiviams – užbarikaduoti priėjimą prie marių, tarsi maro bacila iš jūros būtų atėjusi.

Tik va bėda ta, kad niekas to jo garsiai ir iškilmingai skelbiamo įsako negirdėjo, mat mieste ant marių kranto, etmonui jau senokai uždarius visus įvažiavimo į jį vartus, vos keli žmogeliai buvo likę, ir tie patys, Šarūno kunigaikščio iš anksto prigąsdinti, nosies į lauką seniai nebekišo.

O tuo metu Šarūno kaimynas kunigaikštis Antanas tik šypsojosi sau į ūsą, nusprendęs miestelėnams metų pabaigtuvių šventės negadinti, mat anas gerai žinojo, kad maro užkratas labiausiai plinta uždaruose palociuose, o ne gryname lauko ore.

Juk jei žmogeliai lauke per du sieksnius viens nuo kito stovi, tai ir baisioji zaraza neturi jokios galimybės iš vieno kitam persiduoti – tą Antanas ne kartą iš liekarių girdėjęs buvo beigi stropiai savo galvon šiais žinias įsidėjęs laikė.

Todėl įsakė Antanas eglę miesto aikštėje palikti kaip ana stovi – su visais papuošimais ir šviesomis, kad miestelėnus, naujuosius pasitinkančius, ji džiuginti galėtų. 

Bet labiausia iš pamario kunigaikščių Vytauto ir Šarūno stropumo irgi jųjų bailumo kvatojosi, pilvą susiėmęs, tolėliau nuo jų savo kunigaikštystėje įsikūręs Visvaldas, ne veltui, matyt, ir tokį vardą gavęs – Visa Valdantis.

Anas ne tik kad žvakių ant gražiosios miesto rotušės aikštėje papuoštos eglės tarnams užpūsti neįsakė, bet ir 2021-ųjų metų po Kristaus gimimo atėjimą garsiais spalvingais fejerverkais, kaip ir kasmet, pažymėjo.

Ir džiaugėsi Visvaldo kunigaikštystės miestelėnai, ir šventė naujųjų atėjimą drąsiai, be baimės ir linksmai, kitaip, nei savo valdovų Vytauto ir Šarūno prigąsdinti namuose užsidarę pamario gyventojai.

Tad ir aš anoje kunigaikštytės linksmybėje nebuvau ir alaus midaus negėriau, tik burnoj turėjau…