Vakar Lietuvos vyskupai nusprendė nuo pirmadienio, sausio 11 d., atnaujinti viešas pamaldas su žmonėmis pagal iki Šv. Kalėdų galiojusią tvarką. Kilus didžiuliam šaršalui ir masiniam nepasitenkinimui, šiandien bažnyčia pakeitė savo nuomonę. Tačiau norisi žvelgti giliau.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Lietuvos Konstitucijoje yra numatyta, kad bažnyčios ir religinės organizacijos laisvai atlieka savo apeigas ir tvarkosi pagal savo kanonus. Katalikų Bažnyčia turi ypatingą teisinį statusą dėl 2000-aisiais pasirašytos Lietuvos ir Šventojo Sosto sutarties.

Šalies prezidento patarėjas Simonas Krėpšta šalies žiniasklaidai teigia, kad bažnyčiai atnaujinti viešas pamaldas leidžia Vyriausybės karantino reikalavimai. Bet, kaip ir minėta buvo anksčiau, šiandien šalies vyskupai savo sprendimą pakeitė.

Tad atsižvelgdami į esamą situaciją, šiandien priėmėme sprendimą dar neatnaujinti viešų pamaldų bažnyčiose, dalyvaujant tikintiesiems. Tai yra, nuo 2020 m. gruodžio 16 d. mūsų bažnyčiose galiojančią tvarką pratęsiame iki 2021 m. sausio 31 d. su galimybe ją švelninti ir anksčiau, jei greičiau būtų sulaukta ryškesnių teigiamų pokyčių – rašoma vyskupų sprendime.

Bet būtų liūdna, jei nebūtų graudu. Nors ir raginama susilaikyti bei lankytis prekybos centruos rečiau, bet minios į juos eina pilnu tempu ir eis kiek tik norės. Kas norėjo, kad ir nelegaliai šventas Kalėdas šventė, kaip kas ir pagal savo sąžinę išmanė, o tie, kurie visada ėjo prieš bažnyčią, šį kartą turėjo galimybę, prisidengdami Lietuvos gelbėjimu, reikšti perteklines emocijas. Ir kalti bažnyčios narius bei vadovus prie kryžiaus pačia žiauriausia forma.

Į bažnyčias tuntais žmonės tikrai nebeina, o pandemijos situacija tai dar labiau išretino pamaldų lankytojus. Bažnyčiose niekur nerasite šventinto vandens naudojimo bendrai, visur dezinfekciniai skysčiai, griežti atstumo laikymosi reikalavimai yra vykdomi (kurių prekybos centruose neįmanoma laikytis ir niekas jų nesilaiko), tad didelės tragedijos leisti ateiti ribotam kiekiui žmonių pasimelsti tikrai nėra pagrindo drausti.

Žmonėms reikia ne tik duonos, bet ir dvasinių dalykų, galų gale nesijausti vienišais, neekraninės komunijos ir pamaldų. Norisi tikėtis, kad bažnyčia išliks su mumis, o virusas netaps amžino įšalo bendrystei priemone.

Vilkimės, kad šie karantino reikalavimai nėra legali priemonė bažnyčios ir tikėjimo genocidui vykdyti.