P0

Veidai

Artūras Kozlovskis: „Bosai dažniausiai atlieka senių ar banditų partijas”

Žaneta Skersytė
2021-01-08


Pernai 25-erių metų kūrybinę sukaktį bei gruodį 55-ąjį jubiliejų atšventęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Artūras Kozlovskis interviu pasakoja apie savo kūrybinio kelio pradžią, lemtingus dėstytojus, įvykius scenoje, kurie publikai atrodė labai juokingi, o atlikėjams – tragiški.

Solistas ir amžius: kokią įtaką amžius daro galimybei gauti pagrindinius vaidmenis? Gal jaunam dažniau siūlomi princo vaidmenys, o vyresniam – jau tik dėdės? 
Asmeninio archyvo nuotr.

Tai aktualu tenorams (juokiasi). Bosams – ne. Man buvo 27 metai. Ir mano pirmas rimtas vaidmuo buvo senis. Mane taip nugrimavo, kad žmona nepažino iš išvaizdos, tik iš balso. Bosai dažniausiai atlieka senių, karalių ar banditų partijas. Balso tipas vaidmenų paskirstyme  daro didžiulę įtaką. Bosams dažniau tenka komiškos partijos, kaip ir mano vaidmuo šių metų premjeroje „Tarnaitė ponia“, kur esu toks apgautas vyresnio amžiaus vyriškis. Su amžiumi vaidmenys keičiasi. Natūralu, nes žmogus sensta.

Bet balso „žydėjimas“ prasideda solistui esant virš 30 metų? 

Manau, kad vyresnio solisto geresnė balso valdymo technika, nes jis turi sukaupęs daugiau dainavimo patirties. Retas kuris atlikėjas pradeda dainuoti scenoje nuo 18 metų, dauguma ateina virš dvidešimties ir be muzikinio išsilavinimo. Tarkim, smuikininkas groja nuo 6 metų, o sulaukęs 23 metų baigia akademiją bei pradeda groti orkestre. Kiek metų jis groja? Vos ne dvidešimt. Tuo metu jis jau turi sukaupęs patirties bei yra tobulai įvaldęs instrumentą. Kaip galima tikėtis iš dainininko, kad jis tobulai valdys savo balsą, po septynerių metų studijų akademijoje? Tikėtis, kad jis iš karto bus pasaulinio lygio dainininkas, neverta. Labai retai kas iš gamtos turi tokią dovaną: visi kiti įgyja daug dirbdami.

Prisimenu tenorą Joną Antanavičių, kuris pats konstatavo, kad baigęs akademiją dainavo „šiaip sau“ lygyje, o sulaukęs 50 metų save pakėlė į gerai dainuojančių lygį. Nes dainavimas – nuolatinis tobulėjimas: kuo daugiau dainuoji, tuo geriau gaunasi, nes tobulėja balso technika. Arba atvirkščiai: jei balso technika pasirinkta neteisingai, ilgai ir daug dainuodamas solistas lieka be balso. Balso stygos toks pat raumuo, kaip ir kiti. Gauni traumą ir nebegali dainuoti, nes pažeistos, pertemptos balso stygos. Peršalimo ligos – taip pat neigiamai veikia. Dainininkas priklausomas nuo savo dviejų balso stygų: aš savąsias saugau ir tausoju, bet be fanatizmo.

Kaip saugoti balsą? Ar tiesa, kad solistai su šeima nesišneka ne tik kai supyksta? 

Stengtis mažiau rėkauti, nes tai kenkia. Jei sergi ir neprakalbi, tai kuo mažiau šnabždėti. Gydytoja man visada sakydavo: „tik nešnabždėk“. Mano mokytojas prieš spektaklį visą dieną tylėdavo. Net su žmona nekalbėdavo. Tai senųjų dainininkų metodai. Aš to nesilaikau, nes manau, kad kalbėjimas mini balso paruošimas dainavimui, tarsi apšilimas. Tarsi prasidainavimas.

Esate vyras, kuris nuolat scenoje. Ar niekada nepersistengėte vaidindamas ir nesukėlėte tuo šeimyninio konflikto? 

Jei neduodi preteksto antrai pusei pavydėti, tai ir nebūna problemų. Nesulaukiau jokių užuominų iš gerbėjų. Nebent gatvėje atpažįsta. Turgaus prekeiviai labindavosi ir suprasdavau, kad jie lankosi  spektakliuose. Ir net nuolaidas pritaikydavo (juokiasi). Visų profesijų žmonės ateina į teatrą, o labiausiai atpažįsta gydytojai. Tai man buvo atradimas. Pasirodo, jie dideli teatro gerbėjai, bet pasinaudoti žinomumu medicinos įstaigose neteko. Duok Dieve, kad ir netektų. Atpažįsta ir policininkai, laimei…

Gal linksmą istoriją pabaigai iš jūsų sceninės veiklos?  

Tuo metu, kai tai vyksta, būna visiškai nelinksma. Tai tragedija: stovi, kreti iš juoko scenoje ir negali dainuoti. Orkestras gi kaip traukinys: jis nelaukia! Tai mirtis spektakliui! Yra buvę tokių situacijų, bet man baisu jas prisiminti.

Gal papasakosiu, nutikusią mano karjeros pradžioje, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Dainavau chore. Tik pradėjau. Mane pasodino į mašiną be dugno, su pedalais. Turėjau vaidinti vairuotoją ir išvežti tuo metu garsią primadoną Danutę Dirginčiūtę į sceną. Man visi rėkia: „važiuok, važiuok“, mašina sunki, o aš nepaminu, kojos trumpos. Scenos darbininkai mane išstūmė į sceną: įvažiavau, atidariau damai dureles. Publika miršta iš juoko. Choras negali dainuoti, nes irgi raitosi iš juoko. Aš nesuprantu, kas vyksta. Pasirodo, kai mašiną stumtelėjo, aš ir „išėjau“. Mašina tariamai važiuoja, o publika mato mano batus ir baltas kojines. Tik paskui supratau. Tuo metu visai nebuvo juokinga.

Ar svarbią vietą Jūsų gyvenime užima romansai? 

Tikrai svarbią. Man tai išskirtinis  žanras, kuriame galiu atsiskleisti visai kitaip nei operose. Romansus pamėgau nuo vaikystės, nes juos dainavo mano močiutė ir mama. Daug jų žinojau ir dainuodavau draugų būrelyje. Galiausiai žmona, tuo metu dirbusi renginių organizatore Menininkų namuose Klaipėdoje, neiškentė ir surengė man romansų koncertą. Tai buvo 2000 m. Nuo to ir prasidėjo turas po Lietuvą su romansų koncertais. Anksčiau man talkindavo gitaristas Viktoras Timašovas, dabar – kolega Kęstutis Nevulis. Daug metų dainuojam romansus ir labai džiaugiuosi, kad yra daug žmonių, mylinčių šį žanrą. Nepaisant to, kad dainuoju tik rusų kalba.

Kaip pasirenkate romansų repertuarą? Pataikaujate publikai? 

Dainuoju tik tuos romansus, kurie man arčiau širdies. Jei tu jauti romansą ir gerai jį išpildai, publika tai jaučia. Jos neapgausi. Dainuodamas romansus esi labai arti publikos. Man patinka stebėti žmones ir matyti jų reakcijas, jausmus. Dažnai pasitaiko, kad verkia. Būna, kad dainuoja kartu. Dainuojant Vokietijoje moterys net šoko pagal šią muziką.

Ar šiuolaikiniai muzikos kūrėjai rašo romansų? 

Rašo. Lietuviškų romansų aš nedainuoju, nes ir taip daug juos dainuojančių. Suradau savo nišą – rusiškus romansus, nes dainuojančių šia kalba Lietuvoje mažai. Man labai patinka ispaniški romansai, bet nesulaukiu didelio poreikio juos dainuoti.

Dainuoju rusiškai. Kas artimiau mano sielai. Juo labiau, kad likau vienas iš kelių atlikėjų šalyje. Liuba Nazarenko išėjo Amžinybėn. Gytis Paškevičius romansų nebedainuoja. Liko operos solistas iš Vilniaus Eugenijus Chrebtovas. Tad man čia nearti dirvonai.

Iš tėvų paveldėjote karštą temperamentą? 

Mano pavardė buvo Chananašvili. Aplinkiniams buvo sunku ją ištarti, vaikystėje dėl to labai kompleksavau. Vaikui, augančiam tarp lietuvių, tai buvo nemalonu. Būdamas penkiolikos įkalbėjau, kad leistų pasikeisti. Perėmiau mamos, kuri kilusi iš Ukrainos, pavardę. Ji truputį ukrainietiška, truputį lenkiška.

Vykstant karui, mama Svetlana, dar būdama vaikas, su tėvais atbėgo į Kauną, o tėvas atsikėlė gruzinų invazijos į Lietuvą metais, maždaug 1960-aisiais. Tėvas ilgai mamą „kabino“, kol suviliojo. Abiejų jau nėra tarp gyvųjų. Beje, tarybiniais metais mano tėvas pabėgo į užsienį ir gyvenimą nugyveno Vienoje. Tačiau mes palaikėme ryšį, ten dar gyvena brolis, sesuo.

Kaip atradote dainavimą? 

Mano mama Svetlana Kozlovskaja buvo garsi savamokslė estrados dainininkė, dainavusi Kaune. Tais laikais estrada buvo saviveiklinė. Visgi – ji iš to gyveno. Buvo labai populiari. Ir aš jai padėdavau. Dainavau, dainavau, bet niekada nemaniau tapti dainininku. Grįžęs iš karinės tarnybos įsikalbėjau su buvusia klasioke, kuri dainavo pas Petrą Bingelį Kauno valstybiniame chore ir ji pasiūlė pabandyti.  P. Bingelis mane išklausė ir nukreipė į Kauno valstybinio muzikinio teatro chorą. Taip ir prasidėjo mano kaip dainininko karjera.

Vėliau chormeisteris Ksaveras Plančiūnas pasiūlė: „Gal tu nori pasimokyti dainavimo?“. ‚‚Kas mane priims į tą dainavimą?” – svarsčiau, bet įstojau į J. Gruodžio konservatoriją, kur turėjau galimybę susidurti su žymiu Lietuvos baritonu Gediminu Šmitu. Jis apsiėmė mane mokyti ir tapo man kaip tėvas ir mokytojas. Iš pradžių dainuoti sekėsi sunkiai. Nieko nesupratau, tiesiog rėkiau kaip įmanoma garsiau galvodamas, kad taip bus gerai. Baigęs tris kursus jau žinojau, ką reikia daryti, ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą. Į Vilnių nevažiavau, nes nenorėjau palikti gimtojo miesto. Kai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre man pasiūlė etatą, iškart atsisakiau. Sostinės teatras man niekada nepatiko. Dainavau, dainavau. Ėmė sektis. Taip ir įtraukė dainavimas.

Kaip muzikinis kelias atvedė į Klaipėdą? 

1997 m. gavau žinią ir pasiūlymą – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Stasys Domarkas stato G. Kuprevičiaus operą „Prūsai“ ir trūksta bosų. Atvažiavau į perklausą, padainavau ir likau. Man buvo paskirta Sachsės partija. Ją atlieku ir naujame „Prūsų“ pastatyme.

Kokia jūsų mylimiausia partija? 

Visos mielos, bet sunkiausiai pasidavusi atlikimui – Frolas iš Z. Liepinš „Paryžiaus katedros“ (2005 m.) – pati mieliausia. Pradžioje man ji buvo labai sunki, o kai įsigyvenau pasidarė miela ir artima.

Ši partija Jums atnešė ir didžiausią pripažinimą? 

Už Frolo vaidmenį buvau pristatytas „Padėkos kaukei“ geriausio solisto nominacijai. Apdovanojimas buvo skirtas „Paryžiaus katedros“ režisieriui. Ir tuo labai džiaugiuosi.

Kaip manote, kas solisto karjeroje svarbiau: balsas ar sėkmė? Gal charizma ar išorinis žavesys? 

Pirmoje vietoje – balsas. Antroje – sėkmė. Žinau labai daug gerų dainininkų, kuriems nenusišypsojo sėkmė ir jie nepasiekė tikslų, kuriuos buvo nusimatę. Ir vaidyba, ir sceninė išvaizda svarbi. Pažįstu gerų dainininkų, kurie paniškai bijo scenos. Ir tai stabdo jų karjerą.

O jūsų scenos baimė neaplanko? 

Kažkada karjeros pradžioje teko patirti panikos priepuolį. Taikau tokį metodą: tik pradedu dainuoti ir viską, kas vyksta aplinkui, pamirštu. Gal tai mane nuo baimės ir išgelbėja? (juokiasi)

Kas vyksta salėje jūsų nedomina? 

Mes jos nematome, nes esame apšviesti šviesų. Galiu tik įsivaizduoti…

O Jums artimesni komiški ar tragiški vaidmenys? 

Komiški daug sudėtingesni. Neskirstau vaidmenų. Visų imuosi su vienodu atsidavimu. Svarbu gerai žinoti, ką režisierius tuo vaidmeniu nori parodyti ir ko pasiekti. Spektaklis – tai režisieriaus vizija, o atlikėjai – jo instrumentai, kurie tik dalinai gali improvizuoti režisieriaus improvizacijos rėmuose. Labai daug priklauso nuo režisierių, o jų mačiau daug ir įvairiausių. Ir gerų, ir nelabai.

Kas yra blogas režisierius? 

Sunku įvardinti. Viską nusprendžia žiūrovas. Jei spektaklis eina ne ilgiau, nei tris kartus, tai jį statė labai blogas režisierius. Jei spektaklis pastatytas gerai, tai ir rodomas ilgiau nei dešimt metų. Tokiais pas mus galima įvardinti žiūrovų dėmesio niekad nestokojančius „Paryžiaus katedrą“ (rodomas penkiolika metų), „Smuikininką ant stogo“ (rodomas daugiau nei dvidešimt metų).

Gal yra spektaklis, kurį jums norėtųsi prikelti naujam gyvenimui? 

Nežinau. Man patiko visos Muzikiniame teatre pastatytos operos, nes kituose žanruose, man, kaip bosui, nelabai yra ką veikti. Niekas nerašė partijų žemiems balsams operetėse. Man labai gaila, kad mes kažkada nepastatėme planuoto Sergejaus Rachmaninovo operos „Aleko“, vietoje to buvo pasirinkta irgi išskirtinė bei retai statoma to paties kompozitoriaus opera „Frančeska da Rimini“. „Frančeska da Rimini“ nėra tokia populiari, tad repertuare jos nėra, o gal „Aleko“ būtų sulaukusi daugiau publikos pripažinimo?

O jei pradėtumėt viską iš naujo: ar vėl rinktumėtės solisto karjerą? 

Žinoma. Tik daryčiau viską kitaip: pirmiausia reikia mokytis. Visiems pradedantiems ar svajojantiems dainuoti patarčiau važinėti pas įvairiausius pedagogus, patikrinti save ir savo gebėjimus įvairiuose konkursuose. Nėra stebuklų pasaulyje: tavo pasirinktas vienintelis pedagogas nebūtinai teisus. Verčiau iš daug pedagogų pasiimti tai, kas geriausia. Reikia būti įvairiapusiškiems ir turėti savo išmanymą. Ir būtinai pažinoti „bumbuliukus“: reikia mokėti sau pagroti. Balso jūsų karjeroje nepakaks. Aišku, man lengva kalbėti, kai aš nuo 6 metų mokiausi groti smuiku.

Papasakokite apie savo šeimą. 

Mano žmona Gitana Lapinskaitė taip pat baigė operinio dainavimo studijas, bet nedainuoja. Ji mano artimiausia bendražygė, patarėja ir kritikė, kuri niekada „nevynioja į vatą“. Jei buvo negerai, tai ir išgirstu, kur pasitaisyti.

Abi mūsų dukros baigė Klaipėdos E. Balsio menų gimnaziją: vyresnioji Rugilė grojo smuiku, jaunesnioji Akvilė – fortepijonu. Jos šiuo metu gyvena Londone: Akvilė tęsia fortepijono studijas, o Rugilė pasirinko meninės fotografijos studijas.


    2021-01-08

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt