P0

Svarbu, Temos

1991-ųjų sausio 13-oji: kodėl tada raudonavo Klaipėda? (1)

Avatar

Martynas Vainorius
2021-01-13


Šį trečiadienį sukanka lygiai 30 metų nuo kruvinos Sovietų sąjungos atakos prieš beginklius, taikius Lietuvos nepriklausomybės gynėjus, tapusius laisvės bastionu, prieš kurį krito kruviniausia visų laikų imperija.

Tomis dienomis prieš tris dešimtmečius Klaipėdoje pavyko išvengti kraujo praliejimo, tačiau uostamiesčio gatvės vis tiek raudonavo taip, kad dėl to netgi buvo rodomos sovietinėje žinių laidoje „Vremia”. Prisiminimais apie tai, kaip gi tai nutiko, su „Atvira Klaipėda” pasidalino dizaineris, profesorius Alvydas Klimas – vienas iš šio įvykio „kaltininkų”. Keli naktiniai jo ir kolegų darbai ateities kartoms išliko tik entuziastingo istoriko, muziejininko Sauliaus Karaliaus dėka, kuris nepabijojo tada būti palaikytas jedinstvininku.

„Dirbdami mažame „Šilelio” ekrane stebėjome klaikius įvykius prie TV bokšto, Seimo rūmų, Nacionalinės televizijos užėmimą”, – apie plakatų, iš kurių ateities kartoms išliko tik keletas, gimimą pasakojo dizaineris Alvydas Klimas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Šios jubiliejinės sukakties proga „Atviros Klaipėdos” skaitytojams – ir Nepriklausomybės Akto signataro, Krašto apsaugos departamento vadovo, o vėliau – pirmojo krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus prisiminimai apie 1991-ųjų sausio 13-ąją, kuriais jis su šių eilučių autoriumi pasidalino dar prieš aštuonerius metus.

„Padarėme, ką galėjome padaryti tik mes”

Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos filialui vadovaujantis prof. A. Klimas prisimena, kad tuo neramiu metu kiekvieną dieną stebėdavo įvykius Vilniuje.

„Sausio 12-osios vakare man paskambino kolega dizaineris Kęstutis Mickevičius ir pakvietė skubiai vykti į mūsų turėtas kolektyvines dizainerių dirbtuves, kurios buvo Šilutės plente 70. Sovietinė miesto valdžia su vyriausiuoju architektu Ričardu Valatka priešakyje buvo parodžiusi iniciatyvą ir Statybos tresto darbuotojams skirtą bendrabutį specialiai pakėlė apie 30 centimetrų bei jo rūsyje suprojektavo dirbtuves jauniems dizaineriams. Matant, kas vyksta prie Seimo rūmų, supratome, kad bręsta dramatiški ir skaudūs įvykiai, supratome, kad kažką daryti turi kiekvienas iš mūsų. Pasirinkimas, ką daryti buvo: likti namuose, vykti prie miesto Tarybos pastato, bandyti apsaugoti jį nuo Raudonosios armijos užgrobimo, kaip buvo Vilniuje, ar daryti tai, ko negali padaryti kiti patriotiškai nusiteikę piliečiai”, – pasakojo A. Klimas.

Į dirbtuves, anot pašnekovo, tada susirinko devyniese: kartu su juo buvo dizaineriai Romualdas Martinkus (dabar Klaipėdos laikrodžių muziejaus direktorius), Kęstutis Mickevičius (dabar laisvai samdomas dizaineris), Valdas Mickevičius (dabar vienas iš Klaipėdos dizaino centro vadovų), Vakaris Bernotas (dabar VDA Klaipėdos fakulteto dėstytojas, profesorius), Eglė Aleknavičiūtė-Dučinskienė (dabar E. Balsio menų gimnazijos dėstytoja), šilkografai broliai Lemturis ir Vytenis Simanaičiai, bibliotekininkas Audrius Skaisgiris.

„Visi buvome sutrikę, bet pilni noro padaryti tiek, kiek leidžia mūsų patriotizmas ir užsispyrimas. Nusprendėme prispausdinti tiek plakatų su drąsiais ir aktualiais šūkiais, kad visas miestas raudonuotų nuo jų. Darbas virė: vieni pjaustė popierių, kiti maišė dažus, ruošė šilkografinius tinklus spaudai, dar kiti pjaustė trafaretus su šūkiais. Pjaustėme A1 formato ploną popierių išilgai, į tris dalis. Gavosi ilgos, patogios parašyti šūkį, juostos. Lenktyniavome, kas sugalvos aštresnį lozungą. „RED ARMY GO HOME” – per paprasta. Gal „KRASNAJA – KROVAVAJA” (raudonoji – kruvinoji)? Tinka. Ir taip toliau. Dirbdami mažame „Šilelio” ekrane stebėjome klaikius įvykius prie TV bokšto, Seimo rūmų, Nacionalinės televizijos užėmimą. Buvome susikaupę, įsivaizdavome, kad ir mes esame kartu su tais, kurie buvo ten, Vilniuje. Žinia apie pirmuosius žuvusius kėlė pasipiktinimą, o žinojimas, kad dirbame už tai, apie ką kalbėdavo mūsų tėvai, varė į priekį. Dirbome per visą naktį, iki paryčių”, – pasakojo pašnekovas.

Pasak jo, prispausdinus plakatų, reikėjo padaryti likusį darbą – juos išklijuoti mieste taip, kad nė vienas neliktų nepastebėtas.

Gynėjų štabas Klaipėdoje sausio 13-osios naktį laukia žinių. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Išaušus visas miestas buvo keistai tylus, tuščias, nesuprantantis, kas įvyko. Pasiskirstėme į grupeles po tris ir pirmyn. Sėdome į tuo metu turėtus išklerusius automobilius ir nulėkėme į miesto centrą. Vienas nešė susuktus plakatus, kitas tepė iš kibirėlio klijus, trečias klijavo. Reikėjo dirbti greitai, kol neprisistatė milicija ar kareiviai. Šioks toks baimės jausmas kėlė adrenalino audras, juk tai darėme pirmą kartą, kaip kokiame nors filme. Bet viskas vyko sparčiai ir po gero pusvalandžio visas miesto centras raudonavo nuo plakatų. Išėję iš savo namų į gatves besižvalgantys miestiečiai buvo nustebę, kad taip operatyviai buvo sureaguota į kruvinus nakties įvykius Vilniuje. O vakare, po to, kai per sovietinę žinių laidą „Vremia”, transliuojamą iš Maskvos, pranešė apie sovietinės kariuomenės veiksmus, „ginant” Lietuvos gyventojus nuo nacionalistų, kitas siužetas buvo, kaip tie „baisieji” nacionalistai išklijavo plakatus su antisovietiniais šūkiais Klaipėdoje. Jautėmės padarę tai, ką galėjome padaryti tik mes”, – pasakojo A. Klimas.

Barikados, suformuotos iš sunkiosios technikos Vilties ir Vytauto gatvėse. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Išsaugoti reikėjo kuo greičiau

A. Klimas sakė pats neišsaugoję nė vieno plakato. Tačiau tuo pasirūpino Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus muziejininkas istorikas Saulius Karalius.

Mitingas Teatro aikštėje po sausio 13-osios įvykių. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Plakatai pasirodė tą naktį, pakabėjo kelias dienas ir aš supratau, kad jie pasmerkti, nes nuo lietaus ir vėjo tuojau pat nuplyš – labai jau plonas popierius buvo. Nuėjau prie vitrinos, ant Liepų gatvių pradžios kampo, lygtai tada ten parfumerijos parduotuvė buvo. Atsargiai nulupau izoliacijas, nuplėšiau tuos plakatus ir parsinešiau namo, nes mačiau, kad tuos dalykus reikia išsaugoti. Kiek įmanoma stengiausi išsaugoti visus tuos dalykus. Ko gero, tai yra vieninteliai išsaugoti tie plakatai, nes ir dizaineriai, Vakaris Bernotas man buvo sakęs, kad nieko neišsisaugojo”, – pasakojo S. Karalius.

Istoriko, muziejininko Sauliaus Karaliaus dėka meninė Klaipėdos dizainerių reakcija į tragiškus įvykius išliko ir ateities kartoms. Kita dalis plakatų dabar yra dėl karantino neveikiančiose muziejaus saugyklose. Martyno Vainoriaus nuotr.

Jis prisiminė, kad plėšti tuos plakatus nors ir dėl svarbaus reikalo nebuvo labai jauku – maža kas būtų pagalvojęs, kad čia koks nors jedinstvininkas (Jedinstvo – Lietuvos prosovietinė organizacija, veikusi 1988–1991 m.).

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotraukoje matyti ir parduotuvės vitrininiai langai su dizainerių priklijuotais plakatais.

Istorikas sako dabar apgailestaujantis, kad pavyko surinkti ne visus plakatus. Pavyzdžiui, plakatas su užrašu „KAN13ALAI” taip ir liko tik nuotraukoje.

Plaktai vitrinoje ties dabartine Turgaus ir Tiltų gatvės sankryža, kur dabar veikia kavinė „10 tiltų”. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus leidinys
Televizijos kameros – galingiausi ginklai

2013-aisiais su šių eilučių autoriumi, tuo metu dirbusiu dienraštyje „Vakarų ekspresas”, kalbėdamas Nepriklausomybės Akto signataras, Krašto apsaugos departamento vadovas Audrius Butkevičius pasakojo, kad nuo 1990-ųjų liepos buvo pradėta gauti informacija, jog Maskva prieš Lietuvą ruošiasi panaudoti karinę jėgą. Tuo metu jis sakė priėmęs „svarbiausią savo gyvenime strateginį sprendimą”, kad maža valstybė neturi teisės naudoti didelės valstybės gynybos strategijos.

„Gindamiesi ginklu mes būtume būtinai pralaimėję. Pasipriešinimas ginklu mus būtų pavertęs teroristais Europos akyse. Kad taip negalime laimėti, parodė jau pokario laikotarpis, nors tada buvo masė žmonių, kuriems naudoti ginklą buvo tas pats, kas valgyti. Tada mes būtume buvę sutriuškinti ir Europa būtų buvusi prieš mus”, – pasakojo A. Butkevičius.

Audrius Butkevičius Lietuvos parlamente naktį į 1991 m. sausio 13-ąją. Romualdo Požerskio (Lietuvos fotomenininkų sąjunga) nuotr.

Pasak jo, lemtingu tapo susitikimas parlamento kavinėje su Gražina Miniotaite ir jos vyru, Lietuvos liberalizmo tėvu vadinamu Algirdu Degučiu, kurie jam davė Džino Šarpo (Gene Sharp) knygas. Jose A. Butkevičius teigė gavęs atsakymą, kaip veikti.

„Mes ruošėme ir nedidelę ginkluotą grupę, kuri pasipriešintų tuo atveju, jei prieš mus būtų nukreipta jėga. Tiesiog kad nepasikartotų 1940 metai. Tada itin aiškiai jaučiau savo senelį. Puikiai suvokiau, kad jei jau teks nukeliauti pas Abraomą ir nebūsiu iššovęs nė šūvio, tai man bus gėda susitikti su seneliu. Reikėjo viską pakelti į kitą lygį, kad mūsų nepriklausomybės paskelbimas nebūtų paverstas keleto šunsnukių, išdavusių TSRS idėjas, veikla. Specifinių, valstybei svarbių objektų gynimas ginklu tapo vienu iš mano politikos komponentų. Specialiai rinkau tokius žmones, kurie galėjo iššauti. Tokius, kaip vienas iš mano senelio draugų, kuris 1940-ųjų birželį rusams įžengus į Kauną išėjo į gatvę ir stovėdamas po liepomis iš „parabelumo“ šaudė į koloną. Žinoma, jį nušovė”, – pasakojo A. Butkevičius.

Pasak jo, visa Europa tuo metu buvo už Michailą Gorbačiovą – europiečiai bijojo, kad lietuviai jiems sugadins tą taikos ir gerovės iliuziją, kurią sukūrė M. Gorbačiovas – esą šaltasis karas baigėsi, Lietuvai buvo siūlomas „finliandizacijos“ variantas.

„Žmogus, kuriam buvo deleguotos teisės čia tvarkytis, buvo oro desanto kariuomenės vadas generolas Vladislavas Ačalovas. Michailas Gorbačiovas tikrai viską žinojo ir viską laimino, tik kartu bandė išsaugoti gražų savo Nobelio premijos laureato veidą ir numesdavo visą juodą darbą padaryti kitiems – vidaus reikalų ministrui Borisui Pugo, KGB vadovui Vladimirui Kriučkovui, Saugumo tarybos nariui Dmitrijui Jazovui. Komunistai Maskvoje turėjo labai paprastą scenarijų – įsivaizdavo, kad užsienio žurnalistai, sukviesti į Lietuvą, turi parodyti, kad kyla lietuvių ir rusakalbių konfliktas, Vilniaus kraštas reikalauja autonomijos, lietuviai pjauna lenkus, vyksta nacionalinė nesantaika, o SSRS, siekdama išvengti civilių aukų, įveda karines pajėgas. Į Seimą įvedama apsauga, kad nepatenkinta liaudis nesumuštų šitų nacionalistų. Vyksta nauji rinkimai, naujas Seimas pripažįsta buvusios valdžios padarytus nusikaltimus, keliamos bylos. Ant sienų stovėjo gausi KGB kariuomenė, tad kiekvienas žurnalistas į Lietuvą galėjo patekti tik su jos leidimu. Viskas buvo kaip viešųjų ryšių vadovėlyje – amerikonai ruošėsi pradėti karą Persijos įlankoje, tad visas pasaulis ir Europa turėjo žiūrėti karą ir niekam neturėjo rūpėti Vilnius. Maskva į tariamą nacionalinį konfliktą turėjo mesti karinių gamyklų darbininkus. Mes aplankėme šitų gamyklų direktorius. Praktiškai grasinti nereikėjo, užteko paklausti, ar jie nori susitepti savo rankas krauju, ar mano, kad tokie poelgiai juos išgelbėtų, kai pasikeis padėtis Rusijoje – jau buvo matyti, ką gali padaryti Jelcinas. Dar mes pasikvietėme masę Rusijos demokratų, kurie lankėsi vietinių rusų organizacijose, susitikinėjo su darbininkais. Jeigu Maskvos komunistams iki to laiko pavyko užauginti „Jedinstvo“, tai per mėnesį, kai mes suvokėme, kas vyks, ją ištirpdėme ir jos, kaip masės, jau nebebuvo galima panaudoti. Jų rankose liko tik apie 150 vadinamųjų raudonųjų draugovininkų – buvusių specialiųjų tarnybų, specialiųjų karinių dalinių darbuotojų, kurie buvo ginkluojami. Su lenkais Vilniaus krašte irgi ėjo labai tiesi kalba – atsivežėme žmones iš „Solidarumo“, kovinio jų flango. Seniems buvusiems Armijos Krajovos „chebrantams“ jie pasakė, kad apsiramintų. „Solidarumo“ žmonės suvokė, kad čia yra komunistai, KGB aktyvuoti žmonės. Aš iki šiol dėkingas jiems. Man buvo daugiau darbo mūsų karštakošius valdyti. Tada man liko surinkti visus žmones, kurie kalbėjo angliškai, ir mesti juos prie tų užsienio žurnalistų”, – apie pasiruošimą lemtingiems įvykiams pasakojo A. Butkevičius.

Pasak jo, prie televizijos bokšto buvo nusiųsta apie 120 instruktuotų žmonių, daugiausiai – pasieniečių. Jiems buvo duotas nurodymas suformuoti žiedus apie bokštą – tiek, kiek pavyks.

„Suformavo tris, nors reikėjo kad ir vieno. Taigi, ne šiaip sau ten būriavosi žmonės, o buvo siena, pro kurią jau reikėjo veržtis. Kodėl tie vyrukai kapojo buožėmis? Todėl, kad paprastai nepraėjo. Praėjo vienus, o už jų – kiti. Tai, kas įvyko prie bokšto, davė visus reikiamus vaizdus. Tačiau buvo ir laimingų atsitiktinumų – Kuro komponentų gamykla ir dar kelios visgi ketino išsiųsti savo žmones, kad būtų imituotas vadinamasis nacionalinis konfliktas. Turbūt Dievas padėjo – visos karinės operacijos vyko Maskvos laiku ir jie susipainiojo, nors paskui keletas mūsų žmonių tikino, jog būtent jie sulaikė šį žygį. Aš nežinau, ar taip ir buvo. Bet faktas, kad kariškiai išvažiavo valandą anksčiau ir visos tos užsienio kameros filmavo, kaip į ramų miestą važiuoja tankai. Žmones daužė „Alfa“ dalinys. Jie netgi nesugebėjo rasti pakankamai žmonių iš Lietuvoje tarnavusių kariškių, prie karinių mašinų sodino iš Pskovo permestus desanto karininkus. Dėl to jie klaidžiojo po miestą. O tanke ryšys nuolat dar gedo, nebuvo vedančių mašinų. Taigi jiems tai tikrai buvo ištisas košmaras. Atvažiuoji ten, o prieš tave minia. Ką daryti? Važiuoti ant jos? Didžiulis psichologinis išbandymas. Pradėjo gąsdinti žmones šaudydami. Jie šaudė tuščiais šoviniais, o garsinė trauma yra gana rimtas dalykas, bet žmonės nesitraukė. Tai buvo susidūrimas mitologiniame lygyje. Anot rumunų religijotyrininko ir filosofo Mirčos Elijadės, vienas iš seniausių žmonijos mitų yra miesto gynimo mitas. Tai, kas buvo Vilniuje, buvo to mito realizacija. Aš pats netikėjau, kad tai suveiks. Nors netikėjau ir tuo, kad tie komunistai veršis. O jie padarė visas didžiausias nesąmones, kokias tik buvo galima padaryti. Jie pademonstravo savo idiotizmą. Nuo 1968-ųjų Čekoslovakijos ir 1956 metų Vengrijos įvykių buvo prabėgę nemažai laiko, jau nebebuvo galima veikti tokiais pačiais būdais. O šita „chebra“ labai primityviai perkėlė viską per kalkinį popierių. Nebūčiau galėjęs nieko daugiau paprašyti. Kiek dabar žinoma, visos kameros veikė tiesioginiu režimu, tad reakcija į įvykius buvo labai staigi – Maskvą užgriuvo lavina užsienio diplomatų pareiškimų. Buvo tiesioginiai skambučiai iš Vašingtono, ir jie buvo labai tiesūs. Tada sužinojome, kad televizijos kameros yra kur kas galingesnis ginklas nei kalašnikovo automatas ir atominė bomba”, – pasakojo A. Butkevičius.


    2021-01-13

    Vienas komentaras apie “1991-ųjų sausio 13-oji: kodėl tada raudonavo Klaipėda?”

    1. Ačiū ,Martynai už teisingą ir nuoširdžiai parengtą straipsnį. Dabar dažnas šalinasi tikrų faktų ir tiesos.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt