Klaipėda nuo senų laikų garsėja savo jūrinėmis tradicijomis, o daugumos miestiečių gyvenimas neatskiriamai susijęs su jūra. Šia prasme miestas skiriasi nuo kitų. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva prarado laivyną, tačiau šiandien šalis kaip ir anksčiau garsėja šios srities specialistais — Lietuvos jūrininkai yra vertinami visame pasaulyje. Gali pasirodyti, kad ši specialybė yra labai romantiška, tačiau darbas jūroje labai sunkus. Kiekvienas mokinys šiandien žino, kad Lietuva turi prieigą prie jūros, bet ar daug šalies gyventojų matė mūsų jūrininkus ir bendravo su jais?

Išsamiau apie jūrininkystę ir jūrininkų gyvenimą GPB.lt papasakojo jūrų kapitonas, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos dėstytojas Denis Legenzov.

„Vilnius nesupranta kas yra jūra”, – sako kapitonas Denis Legenzov.

Papasakokite apie savo šeimą, apie tėvus. Kaip jie atsidūrė Klaipėdoje? Ar jų darbas turėjo įtakos tam, kad jūs nusprendėte susieti savo gyvenimą su jūra?

Mūsų šeima labai gausi. Mano mama penktame XX a. dešimtmetyje persikėlė į Klaipėdą iš Vilniaus krašto. Vėliau ji nusprendė susieti savo gyvenimą su jūra, netgi dirbo direktoriaus pavaduotoja neakivaizdinėje jūrininkų mokykloje. Mano dėdė – puikus jūreivis-suvirintojas, o pusbrolis, kaip ir aš, tapo kapitonu. Kitas pusbrolis irgi dirba jūroje. Taip gaunasi, kad beveik visi mano šeimos nariai tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su jūrine veikla – netgi mama, nors tai ir nėra labai moteriška specialybė.

Aš gimiau Klaipėdoje, čia gyvenu visą gyvenimą. Tiesa pasakius, iki 10 klasės norėjau tapti virėju, tačiau per vieną iš šeimos susirinkimų buvo nuspręsta, kad tęsčiau jūrininkų dinastiją. Galų gale aš įstojau į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą, 2007 metais baigiau ją. Nuo to laiko pradėjau dirbti jūroje, o 2017 metais tapau kapitonu.

Jei teisingai supratau, jūs iš sentikių šeimos, kuri karo pradžioje priverstinai repatrijavo į sovietų Lietuvą iš Suvalkų krašto?

Visiškai teisingai. Mano protėviai gyveno netoli Suvalkų, Rytų Lenkijoje, o po to, kai SSRS ir nacistinė Vokietija sudarė sutartį, pagal kurią turėjo apsikeisti gyventojais, juos perkėlė gyventi į Vilniaus kraštą. Penkiasdešimtųjų metų pradžioje tuose kraštuose buvo neramu – mano močiutę ir senelį perspėjo, kad jiems geriau išvažiuoti. Per vieną naktį jie susirinko daiktus ir patraukė į Klaipėdą. Be to, seneliui ten pasiūlė darbą. Panašiai pasielgė ir dešimtys sentikių šeimų.

Ar sunkus buvo jūrininko kelias?

Mūsų darbas neįmanomas be sunkumų. Čia kaip mokslas – arba sudomina, arba ne. Aš įveikiau visus lygius, pradėjau nuo žemiausio: buvau kadetu, upeiviu, šturmanu, vyriausiuoju padėjėju, kol pagaliau tapau jūrų kapitonu. Mano karjera buvo vingiuota. Pradžioje aš atlikau praktiką dirbdamas tanklaiviuose, vėliau pradėjau darbo paieškas, o 2013 metais pasilikau vienoje įmonėje, kur dirbu iki šiol.

Jūs neseniai grįžote iš reiso. Ar žymiai pasikeitė jūrininkų gyvenimas koronaviruso pandemijos metu?

Aš dirbu Namibijoje. Nuo rugsėjo ten viskas atsidarė, jokių apribojimų nėra, o į šalį vėl pradėjo atvažiuoti turistai. Be to, Namibija – viena iš labiausiai civilizuotų ir saugių Afrikos valstybių. Iki tol – ypač pavasarį – ten galiojo griežtas karantinas. Nuo 200 iki 6 valandos buvo įvesta komendanto valanda, o bendravimas apribotas. Pašaliniai žmonės galėjo patekti į laivą tik užsidėjus kaukes ir apsivilkus specialius drabužius. Aš, kaip laivo kapitonas, gavau nurodymų griežtai kontroliuoti situaciją. Atsakingai vykdžiau skirtas man pareigas, todėl mano laive nebuvo nei vieno susirgimo koronavirusu. Kituose laivuose situacija priešinga, kitos įmonės ne taip griežtai laikėsi rekomendacijų, todėl virusu užsikrėtė visas ekipažas. Rezultatas – įmonėms teko stabdyti laivų veiklą, dėl ko jos patyrė labai daug nuostolių.

Pirmos karantino bangos eigoje pasaulis susidūrė su dideliais sunkumais – daugybė miestų ir oro uostų buvo uždaryti, dešimtys tūkstančių jūrininkų negalėjo palikti darbo vietų, o kiti neturėjo galimybės patekti į darbą. Niekada nepamiršiu kaip aš bandžiau nusigauti iki Namibijos užsakomuoju skrydžiu iš Amsterdamo. Mes skridome nedideliu keleiviniu „Boeing” lėktuvu, kuris apskritai negali įveikti tokių ilgų distancijų. Dėl to mūsų lėktuvui dukart teko leistis papildyti degalų: vieną kartą dykumoje šalia kažkokios karinės bazės Alžyre, antrą kartą – Angoloje.

Beje, pavasarį daugumai padėjo Baltarusijos lyderio Aleksandro Lukašenkos požiūris į koronavirusą, kuris skyrėsi nuo kitų Europos valstybių lyderių pozicijos – dėl to Minsko oro uostas tapo svarbiausiu tranzito punktu ir jūrininkams, ir kitų profesijų atstovams. Baltarusijos orlaiviai vykdė skrydžius įprasta tvarka.

Vėliau buvo nuspręsta, kad jūrininkų veikla ypač svarbi pasaulio ekonomikos vystymuisi, todėl mes gauname privilegijų. Net grįžus namo, į Lietuvą, dabar mums nereikia karantinuotis.

Neseniai tapote Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos dėstytoju. Kaip jums toks naujas amplua?

Man ypač svarbu dalintis sukaupta patirtimi ir gautomis žiniomis. Džiaugiuosi galėdamas būti naudingu savo Alma Mater. Svarbu pabrėžti, kad tikrai neplanuoju palikti jūrų kapitono posto, tačiau ir dėstyti man labai patinka. Kol kas pavyksta suderinti šias veiklas. Aš dėstau dalykus, susijusius su laivavedyba – įvadą į specialybę, jūreivystės pagrindus, navigaciją. Artimiausiu metu pasakosiu apie krovinių transportavimo ypatumus bei apie laivų konstrukcijas.

Deja, dėl pandemijos turėjau užtrukti darbe pusantro mėnesio ilgiau ir grįžau namo tik gruodį. Dabar, kai aukštoji mokykla vykdo nuotolinį mokymą, negaliu sakyti, kad esu patenkintas šiuo sprendimu. Kalbant apie humanitarinius mokslus, apie teoriją – čia viskas gerai, bet techniniai mokslai reikalauja gyvo bendravimo per paskaitas. Nelabai įsivaizduoju, kaip nuotoliniu būdu galima parodyti studentams žemėlapyje, kaip taisyklingai pasirinkti maršrutą. Žinoma, naujų technologijų dėka galime dirbti skaitmeninėje erdvėje, tačiau neretai turime naudotis laiko patikrintu inventoriumi – liniuote ir matlankiu. Gerai, kad dėstau būsimiems uostininkams, o ne šturmanams, nes jiems dėstyti būtų sunkiau, kadangi šios profesijos atstovams keliami kiti, rimtesni reikalavimai. Tačiau stengiamės kažkaip valdyti situaciją – čia tikras iššūkis.

Neatsiejama darbo jūroje dalis – štormai. Ar atsimenate, kaip pirmą kartą susidūrėte su šėlstančia stichija?

To nepamirši niekada. Tuomet man labai pasisekė – vėjo stiprumas siekė tik 6 balus, tačiau įspūdžių tikrai netrūko. Man teko susidurti ir su 9-10 balų štormais, slėptis nuo audrų ir uraganų. Be to, Baltijos ir Šiaurės jūrose stichija siaučia nepriklausomai nuo metų laiko. Jūrininkams nuolat tenka kovoti su jūrlige: kiekvienas randa savų būdų, kaip nuo jos gelbėtis. Kai vadovauji laivo ekipažui, negali skųstis bloga savijauta. Mes galime leisti pailsėti jūreiviams, tačiau šturmanas privalo budėti, o kapitonas yra atsakingas už ekipažą ir veiklą laive.

Šiuolaikinės technologijos leidžia stebėti orų sąlygas, tačiau kartais stichijai pavyksta apgauti prietaisus ir mus. 2019  metų rudenį mūsų įmonei priklausantis laivas „Bourbon Rhode” atsidūrė galingos audros kelyje Atlante, vėjo stiprumas siekė 160 km/h. Dauguma laivo darbuotojų tragiškai žuvo, išsigelbėjo tik trys ekipažo nariai.

Nesinori nukentėti nuo nepalankių orų sąlygų, todėl mus moko, kaip elgtis nenuspėjamose situacijose. Kaip sakoma, laivas veikia iki tol, kol veikia jo variklis. Reikia labai pasistengti, kad nuskęstų laivas.

Su kokiomis valstybinio lygio problemomis susiduria Lietuvos jūrininkai?

Svarbiausia problema ta, kad Lietuvos jūrininkai niekam nereikalingi. Valdžia puikiai žino, kad jie egzistuoja, tačiau juos vertina nepakankamai gerai. Dėl ko taip yra? Vilnius nesupranta, kas yra jūra. Daugumai ministrų – tai Palanga, paplūdimys. Viskas, kas lieka už poilsio zonos ribų, jiems neįdomu. Jie nesupranta mūsų darbo sunkumo, galvoja, kad už dyką gauname didelius pinigus. Jie nereaguoja į mūsų skundus, o problemos savaime niekur nedingsta.

Mums kelia nerimą apmokestinimo sistema, kurią, jūrininkų atžvilgiu, reikėtų tobulinti. Kažkas mokesčių nemoka išvis, kažkas – moka 20%. Jūrininkams, plaukiojantiems su ES valstybių vėliavomis, sudarytos vienos darbo sąlygos, o tiems, kas plaukioja su kitų valstybių vėliavomis, o tokių dauguma – kitos.

Kitose valstybėse sistema modernizuota: jei dirbi jūroje daugiau nei pusmetį, esi atleidžiamas nuo visų mokesčių. Jūrininkai grįžta namo ir leidžia čia savo pinigus – investuoja į šalies ekonomiką. Nesąžininga versti juos mokėti kitus papildomus mokesčius. Tokia sistema praktikuojama visame pasaulyje, tačiau Lietuvoje atsisako ją suprasti. Be to, čia gyvena mūsų šeimos, kurias mes finansiškai aprūpiname. Jūrininkai veža į Lietuva didelius pinigus.

Antra problema – visiškas valdžios nekompetentingumas. Pernai vienas deputatas iš kaimo nusprendė paskatinti priimti pataisą, pagal kurią jūrininkus Kaune turi egzaminuoti ir išduoti jiems licencijas buvę Kelių policijos pareigūnai. Tai visiškas absurdas. Tada jūrininkų bendruomenė – Lietuvos jūrininkų sąjunga, Jūrų kapitonu asociacija, Lietuvos aukštosios jūrininkų mokyklos vadovai, uostininkai, žurnalistai marinistai sukilo prieš tokią idėją, todėl pataisos buvo greitai atsisakyta. Tačiau tai vienas iš nedaugelio atvejų.

Trūksta profesionalų?

Lietuvos jūrininkai prašo tik vieno – tarkitės ir klauskite. Kitaip tariant, jei tu vakar vairavai traktorių ir buvai atsakingas už ūkininkavimą, nesikišk į jūrinę veiklą, kuri vadovaujasi tarptautiniais teisiniais aktais ir labai skausmingai reaguoja į bet kuriuos bandymus susilpninti jūrininkų statusą bei pozicijas. Visi įstatymų pokyčiai gali sukelti Lietuvai problemų, o mūsų jūrininkai gali netekti galimybės dirbti, jei kažkas panorės pažeisti nustatytas taisykles.

Taip pat labai kvailas sprendimas – Lietuvos saugios laivybos administracijos funkcijas perduoti Lietuvos transporto saugos administracijai. Visame pasaulyje, įskaitant ir kaimyninę Latviją, jūrinės struktūros veikia savarankiškai, o mes kažkodėl šią veiklą optimizavome. Taip išeina, kad jūrininkus mūsų valstybėje vertina taip pat, kaip sunkvežimio vairuotojus. Pagal įstaigos taisykles transporto inspektorius turi teisę ir privalo mokėti tikrinti ir vilkikus, ir laivus. Betgi tai nesąmonė!

Šiandien, deja, Seime nėra nei vieno jūrinės bendruomenės atstovo. Paskutiniu buvo Vaclav Stankevič, kuris neseniai baigė savo karjerą Užsienio reikalų ministerijoje ir tapo Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos vadovu. Jo darbo ministerijoje metu buvo priimti pagrindiniai teisiniai aktai – jie iki šiol reglamentuoja mūsų darbą.

Valdžios atstovai, užimantys aukštas pozicijas, su mumis tariasi labai retai, nors jūrinės bendruomenės durys visada atviros. Klaipėdoje dar daug talentingu specialistų.

Jei nėra noro pagerinti situacijos, nereikia bent gadinti to, kas yra. Jūrininkystė vadovaujasi tarptautinėmis konvencijomis, kur galioja savos taisyklės. Sunaikinti kažką labai lengva, o atkurti teks ilgai. Galima pateikti nemažai šį faktą patvirtinančių pavyzdžių: kai Gruzijoje prasidėjo nesusipratimai, susiję su dokumentais, šios šalies jūrininkus akimirksniu įtraukė į juodąjį sąrašą, daugybė žmonių neteko darbo. Analogiška situacija dabar vyksta Ukrainoje. Mes nenorime, kad Lietuvoje nutiktų tas pats, kas nutiko minėtose valstybėse, nes jūrininkai susiduria su griežta konkurencija darbo rinkoje.

Kiek Lietuvoje jūrininkų ir ar daug jie uždirba?

Lietuvos registre yra apie 7000 jūrininkų. Dauguma jų dirba užsienyje, bet gyvena Lietuvoje. Jie gauna daug didesnį nei vidutiniu laikomą mūsų šalyje atlyginimą. Net ir jauni jūrininkai, ką tik gavę diplomus, uždirba apie 1500-2000 eurų, o turintys darbo patirties kapitonai gauna nuo 8000 eurų. Yra ir tų, kurių atlyginimas – 15 000-20 000 eurų. Tiek gauna jūrininkai, dirbantys žalios naftos tanklaiviuose.

Visgi baiminamasi, kad ateityje jūrininkų skaičius mažės. Aukštojoje mokykloje sumažėjo studentų srautai. Būtina suprasti, kad tai sunkus darbas tiek fiziška, tiek morališkai, o paskutiniu metu kai kurie specialistai, dirbantys sausumoje, gali gauti beveik tiek pat, kiek ir jūroje. Anksčiau taip nebuvo.

Ar Lietuva – jūrinė valstybė?

Lietuva – šalis prie jūros. Ką mes turime iš jūros atributikos? Laivybos bendrovę „Limarko“, kurios laivai dirba su Lietuvos vėliava? Keltai DFDS? Vienas iš nedaugelio dalykų – Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. Šiandien tai viena geriausių specialiųjų aukštųjų mokyklų regione. Turime puikius treniruoklius, puikią bazę. Už tai reikia padėkoti buvusiam mokyklos direktoriui, profesoriui Viktorui Senčila. Mes ruošiame specialistus, kurie dirba visame pasaulyje. Būtent jie garsina mūsų vėliavą.

Džiugina, kad neseniai Klaipėdoje buvo įsteigta jūrų kadetų mokykla, kuri ruoš būsimus mūsų studentus. Ten vaikus supažindina su darbu jūroje ypatumais bei išmokys mylėti savo specialybę nuo pat vaikystės. Tačiau viso to nepakanka, kad galėtume vadinti Lietuvą jūrine valstybe. Turėtą laivyną ir galią mes praradome. Galbūt kada nors pavyks ištaisyti situaciją, tačiau tai nutiks dar negreitai.