Valstybinis jaunimo teatras sausį parengė dviejų savo spektaklių transliacijas internete.

Nuo sausio 23 d. bus galima matyti spektaklį visai šeimai „Arklio Dominyko meilė” (režisierius A. Vidžiūnas, pagal Vytauto V. Landsbergio kūrinį).

Vytautas V. Landsbergis sukūrė labai savitą, keistą pasaką, kupiną švelnaus humoro, taip pat nuoširdžių draugystės, ištikimybės, meilės jausmų. Knygoje pasakojama, kaip laukinis arklys Dominykas, kuris mėgo žaisti su varlėmis slėpynių, kuklioje lietuviškoje pievelėje sutinka ir pamilsta gražią ir truputį aikštingą rugiagėlę. Artėjant žiemai, arklys paslepia rugiagėlę po akmeniu, nes šalna kėsinasi ją sušaldyti, o pats iškeliauja į Afriką. Jo kelionė įdomi ir sudėtinga. Dominykas susitinka baltąją mešką, krokodilą, kupranugarių, beždžionėlių, begemotuką ir kitokių veikėjų, išklauso jų gyvenimo istorijas, kai ko juos pamoko. Pagaliau Dominykas patenka į rugiagėlių pievą, iš kurios kilusi jo mylimoji. Artėjant pavasariui, Dominykas grįžta į Lietuvą, nes iš po akmens vėl turi išdygti jo rugiagėlė. Gimimo dieną savajai rugiagėlei Dominykas dovanoja vardą – Svajonė.

„Įsiklausydami į unikalų autoriaus tekstą, spektaklio kūrėjai sceninėje „Arklio Dominyko” versijoje išsaugo absurdo stilistiką, kurią netikėtai gali keisti, papildyti dvasinės, sakralinės temos, melodramą – anekdotas, detektyvą – mistiniai siužeto posūkiai ar kelionės į egzotiškus kraštus. Jaunimo teatro spektaklis „Arklio Dominyko meilė“ skatina vaikus žaismingai mąstyti, kūrybiškai ir optimistiškai vertinti pasaulio ir Lietuvos istoriją, kultūrą, religiją”, – rašoma teatro pranešime.

O nuo sausio 27 d. bus galima pamatyti rež. Eglės Švedkauskaitės spektaklį „Žmogus iš žuvies” (pagal A. Vološinos pjesę).

Pjesė buvo parašyta 2016 m. ir įtraukta į debiutinį Asios Vološinos pjesių rinkinį „Miršta choras”. Šiandien A. Vološinos pjesės statomos didžiuosiuose Maskvos, Sankt Peterburgo bei kitų Rusijos miestų teatruose, verčiamos į užsienio kalbas.

„Nenoriu kalbėti apie vieną atvejį, noriu kalbėti apie Rusijos mirtį ir metafizinius dalykus, keisčiausias hipotezes ir galimybes. Noriu kalbėti apie susinaikinimą ir apie tai, kiek tai gali tęstis“, – taip A. Vološina apibūdina savo kūrybą.

Jos pjesėse šiuolaikinės Rusijos realijos persipina su priešrevoliucine istorine atmintimi, o personažų kalboje skamba aliuzijos į Osipo Mandelštamo, Josifo Brodskio kūrybą. Jos herojai – idealistai, besijaučiantys svetimšaliai savo gimtinėje. Jie karštligiškai ieško savęs tarp nebeegzistuojančios praeities ir nepakeliamos dabarties. Jie siekia atrasti ryšį su tėvyne, su kitu žmogumi, bet lieka vieniši su prisiminimais apie prarastą rojų, kaip tą sniegą Karvannaja gatvėje, atkeliavusį iš Michailo Bulgakovo kūrybos.

„Žmogus iš žuvies – lingvistinis labirintas, naktį išsiveržiančių išpažinčių tinklas, iškalbamas moterų lūpomis ir išgirstamas vyrų ausimis. Tai gan retas atvejis dramaturgijoje. Pristatyti Asios Vološinos pjesę man reiškia pakviesti žiūrovą į išsitempusį laiką, kurio rėmuose skleidžiasi nerimas. Dėl savęs, dėl savo kūno, dėl savo vaiko, dėl šalies ir ateities. Tai proga įsigilinti į laisvės sąvoką – kas tai yra nedemokratinėje aplinkoje? Mano nepaklusnumas ar nesipriešinimas? Ar susitaikymas ir cinizmas, nukreiptas į pūvančią santvarką, nėra savęs įkalinimo forma? O priklausomybė nuo iliuzijų ir neišsipildančių troškimų, bejėgystė, nedrąsa imtis veiksmų ir vilties laukimas – visa tai juk irgi apynasris laisvei, galbūt dar ankštesnis nei tas, kurį žmogui uždeda sistemos ir ideologijos. Realybė (ir valstybė) šioje pjesėje – opresyvi, ji ateina į namus, kuriuos pjesės personažai naiviai laiko pakankamai tvirta barikada, ir pasiima tai, ką nori. Bet jei tu atsitveri savo bute nuo kasdienybės, ar nedarai paslaugos pačiai sistemai? Tu atsitrauki. Suvokęs savo stovėjimo mitinge absurdiškumą, skubi į saugų citatų ir svajonių pasaulį namuose. Nevaldomos agresijos, kurią propaguoja šiandieninė Rusija, akivaizdoje įžūlu taip klausti, bet „Žmogus iš žuvies“ leidžia pasvarstyti: kokia prasmė eiti į aikštes, kai eilinio piketo scenarijų žinai atmintinai? Jeigu nuojauta vis garsiau kužda, kad turi reikalą su mirusia šalimi, kurios kūnas atšalo dar iki tau gimstant?“, – teigia spektaklio režisierė Eglė Švedkauskaitė.