Klaipėdą sunku įsivaizduoti be uosto, be laivų, be paplūdimių. Per paskutinius du dešimtmečius siekiant pagerinti miesto bendruomenės
rekreacinių teritorijų – paplūdimių – kokybę, Klaipėdos miesto savivaldybė rengė visą eilę programų, projektų, konkursų. Vienas iš jų – ir „Sveikas miestas“, kuris taip pat nugulė kažkur į stalčius. Rezultatų nėra iki šiol.

Nėra ilgalaikės kokybiškos poilsinės infrastruktūros. Vėl diskusijos TIK apie mėlynos vėliavos būtinybę, o ne paplūdimių infrastruktūros kokybę.

Miesto valdžiai, bendruomenei buvo siūloma visoje pajūrio atkarpoje nuo 1-os Melnragės iki Girulių įrengti pėsčiųjų-dviračių taką su vandens, nuotekų, elektros inžinerine infrastruktūra. Šalia šio tako išnuomoti (parduoti) verslui nedidelius rekreacinės paskirties tikslinius žemės sklypus (tako „salas“) – stacionariems, ilgalaikiams (gal surenkamiems) statiniams statyti.

Jau bendrajame miesto plane numatome galimybę, gerokai po Girulių plento ir parkavimo aikštelių statybos praretėjusiame miške, statyti naujus SPA ar kitus „poilsio centrus“. Galiausiai jau net rimtais veidais girdisi ir norinčių papuošti Klaipėdą jūriniu kvapu – gėlyčių valtimis idant įplauktų į jūrinį miestą jūriškumas ir išplauktų korupcija. Tokį mat REIKALĄ svarstys JŪRINIŲ reikalų taryba. Bus posėdis!!! Svarstys klausimą apie gėlių laivelio transforminimą į MEDINĘ VALTĮ.

Vis dejuojama, kaltas ir sezoniškumas. Įvairiausi gamtosauginiai apribojimai draudžia daryti ilgalaikes investicijas, o politikų sezoniškumo (4 metai) trumparegiškumas suponuoja transliuojamą deklaraciją – verslui, miestui neapsimoka.

Ir kaip visada, kalčiausi nieko nesugalvojantys miesto architektai. Tik ar tikrai?

Priminsiu. Klaipėdos architektai nuogąstavo dėl miško retinimo, abejotinų naujų apkrovų miško paklotei, šalia kopų dar tebestovinčio miško likučiams. Na tam, tuojau už kopos ir iki kelio, naujos dabar jau gatvės. Prieštaravo minimos teritorijos (miško) vilniečių planuotojų numatyto „įsisavinimo” ir tai išreiškė raštu. Ypač dėl to, kad 2-os Melnragės („invalidų pliažas”) parkavimo aikštėje senai numatytas stambus rekreacinis -pramogų-poilsio objektas.

Niekas nieko nedaro.

Buvo siūloma ne kartą, bet iki šiol prieškopyje neįrengta jokia poilsinė infrastruktūra – daiktų saugyklos, dušinės, WC, kavinukės, pėsčiųjų dviračių
takai ir t.t Tai – koncepcija „Pajūrio takas”.

Pradėjus realizuoti/planuoti dar naujus projektus, tuo pat ir neišvengiamai kirtimus, greičiausiai, kad „Pajūrio tako” įdėjai arba miškui vietos nebeliks. Juolab kad tai jau 10 metų buvo galima daryti (1-os Melnragės pernai realizuoto parko kopose pavyzdys).

Jeigu per 10 metų ir to nesugebam, tai kam dabar planuoti/pradėti nuo pušų kirtimo naujiems objektams?

Kol kas dar nepatvirtintas miesto BP privalo būti pakartotinai viešinamas, tad ir šiuo klausimu pasisakyti miesto bendruomenei (teikti motyvuotus pasiūlymus) turėtų būti gera proga. Kitaip ir kitu laiku bus tik eilinis burbuliavimas.

Architektai teikia tik profesines rekomendacijas (tokia galiojanti teisė ir miesto valdžios valia) ir negali atstovauti visos miesto bendruomenės (viešo intereso), bet jei miestiečiams patiems nerūpi, jei jie nesidomi savo miesto ateitimi…

Ir jei miestiečiai nenori, nesugeba, nemoka įsiklausyti ir išsireikalauti to kas jiems patariama, siūloma – jokie pasaulio architektai nepadės. „Plauks” tik floravaltelės ir plevėsuos Mėlynos vėliavos.

O Klaipėdos architektai siūlė ir daug kartų, ir daug ką, ir dykai, bet jei miestui, miesto bendruomenei nieko nereikia…

Taip pat priminsiu, miesto valdžiai, politikams, bendruomenei buvo siūloma visoje pajūrio atkarpoje nuo 1-os Melnragės iki Girulių įrengti pėsčiųjų-dviračių taką su vandens, nuotekų, elektros inžinerine infrastruktūra. Šalia šio tako išnuomoti (parduoti) verslui nedidelius rekreacinės paskirties tikslinius žemės sklypus (tako „salas“) – stacionariems, ilgalaikiams (gal surenkamiems) statiniams statyti. Taip būtų sukurtos prielaidos verslui ilgalaikėms investicijoms. Rezultatas – miesto bendruomenė turėtų prie jūros nuostabų sportinį – sveikatos taką – bėgiojimui, mankštai, pasivaikščiojimams, pasivažinėjimui dviračiu, pagaliau turėtume kur nuvažiuoti prie jūros atsigerti kavos, palydėti, sutikti saulės, pasikaitinti pirtelėse ir t.t. Tuo pačiu taip būtų išspręsta viešo maitinimo, WC, dušinių, daiktų saugyklų, paplūdimių įrangos, dviračių nuomos, paplūdimių valymo ir visa eilė kitų klausimų.

O kad verslui apsimokėtų – prasminga, kol nevėlu, panaudojus europinę paramą sukurti „žalią“ inžinerinę infrastruktūrą ir verslui (gal nemokamai) pasiūlyti žemę ir vieningą užstatymo struktūros modelį (ne vėliavos ar vienos BŪDOS). Už tai verslas įsipareigotų pastatyti ir teikti paslaugas visus metus (ne tik sezono metu). Tokia problema kaip gamtosaugininkų požiūris – tai tik politinės valios stoka.

Ir gal tada nebereikėtų į miestą tempti medinių valčių ir sodinti jose tris kartus per sezoną našlaičių ir taip pamažu ateitų į miestą tas nesuprantamas biesas JŪRINIS IDENTITETAS ir ta išnykusi jūrinė dvasia.

Tokių ir aibe kitokių sprendimų pasaulyje galybė ir gal nebūtina iš Lenkijos tempti pačių primityviausių?

Ir šiaip, o kodėl gi KVJUD neinicijavus ir kartu su savivaldybe, jūrinėmis kompanijomis tokio projekto nerealizavus vietoje pasakų apie Žalią uostą, Mėlynąjį miesto proveržį ar įsiamžinimą undinėlėmis? Per dvejus ateinančius metus? Pažadu, sugalvosiu kaip paminėti visus prisidėjusius ir daug žmonių kasdien geru žodžiu minės Jus. Mere?