Skaičiuojame trečią mėnesį gyvenimo karantino sąlygomis. Nors iššūkiai sveikatos srityje išlieka svarbiausiu valstybės prioritetu, tai nėra vienintelės pandemijos atneštos problemos. Kasdien vis labiau ryškėja grėsmės ekonomikos ir psichikos sveikatos srityse. Todėl gerbdamas ekspertų argumentus bei Vyriausybės darbą, pasisakau už kai kurių karantino ribojimų laisvinimą.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Pirmiausia, noriu pagirti šios Vyriausybės veiksmus, valdant COVID-19 sukeltą krizę. Per kelis mėnesius padarytas didžiulis progresas – medikai gali atsikvėpti nuo nežmoniškų krūvių, verslams ruošiamas paramos paketas, o svarbiausia – informacija apie realią padėtį šalyje komunikuojama aiškiai bei sąžiningai. Viso to, deja, negalėčiau pasakyti apie praeitos Vyriausybės darbą, dėl kurio rudenį pirmavome pasaulyje pagal susirgimų skaičių. Tačiau dabar, atvejų skalei tendencingai leidžiantis, turime iš naujo aptarti taikomus ribojimus – jų naudą, o kartu ir žalą.

Nors valstybės ekonominiai rodikliai išlieka stabilūs, smulkieji verslininkai susiduria su išgyvenimo dilemomis. Šiuo metu bene labiausiai ekonomiškai pažeista grupė – savarankiškai dirbantieji, kurių veikla visiškai apribota karantino. Šie žmonės gauna viso labo 260 eurų mėnesinę išmoką. Nuomojantis būstą ar mokant paskolą bei auginant vaikus tokia suma nepadengia net būtiniausių išlaidų. Ką daryti? Leisti jiems dirbti, laikantis visų saugumo reikalavimų.

Pasisakau už tai, jog grožio paslaugų sektorius galėtų atnaujinti veiklą.

Ne paslaptis, jog galiojant draudimams, dalis šios srities specialistų renkasi dirbti nelegaliai. Taip ribojimas ne tik neatlieka savo pradinės funkcijos, bet ir į šešėlį stumia valstybės biudžeto lėšas. O juk grožio specialistai dar pavasarį įrodė, kad geba vykdyti veiklą ribodami klientų srautus bei kontaktus.

Kitas sektorius, susiduriantis su išskirtiniais iššūkiais, tačiau nesulaukiantis tiek dėmesio viešojoje erdvėje – kavinės, barai ir klubai. Nemaža dalis tokių įmonių įsikūrusios prestižinėse lokacijose bei moka nuomą už nenaudojamas patalpas. Taip, dalis kavinių ir restoranų tiekia maistą išsinešimui, tačiau pelno tai negeneruoja – tik padeda išlaikyti verslą ir prekinį ženklą. Norint padėti šiems žmonėms, neužteks lengvatinių paskolų – apyvartos kritusios ne 30%, 70%, o visu 100%. Būtina vėl taikyti nuomos mokesčio kompensavimo mechanizmą bei skirti šiam sektoriui efektyvias subsidijas. Juk tai – ne didžiosios tarptautinės įmonės, o jūsų kaimyno baras ar mėgstamiausia pusryčių vieta Vilniaus senamiestyje.

Palaikau Vyriausybės sprendimus valdant pandemiją, tačiau kartu kviečiu labiau pasitikėti visuomene bei savarankiškai dirbančiais.

Juk ši pandemijos banga nuo pirmosios turi vieną esminį skirtumą – žmonės jau tapo sąmoningais ir išmoko gyventi su virusu šešėlyje. Mums netrūksta apsaugos priemonių bei gebame riboti socialinius kontaktus – prisitaikėme.

Vertinu ekspertų tarybos išsakytus argumentus, tačiau kaip Seimo Ekonomikos komiteto narys negaliu likti nuošalyje. Leiskime dirbti tiems, kurie tai gali daryti saugiai bei skirkime efektyvią paramą pamirštiems. Daliai mūsų šis karantinas – viso labo darbas iš namų prie kompiuterio, nepatiriant jokių didesnių išlaidų, tačiau kitiems – didžiulės finansinės dilemos bei psichikos sveikatos iššūkiai.