Lietuvos jūrų muziejus antrojo karantino metu siūlo lankytojams ir gerbėjams neapleisti jo ir lankytis virtualiai tinklalapyje www.muziejus.lt bei socialinėse „Facebook“, „Instagram“ paskyrose. Čia, o kartu ir interneto dienraštyje „Atvira Klaipėda” nuolat publikuojami įdomūs faktai.

Šįkart muziejus dalinasi ištrauka iš Vlado Bakūno teksto, paskelbto 1936-aisias žurnale „Jūra”:

„Su giliu įsitikinimu šiandien galima tvirtinti, kad visa Lietuva su džiaugsmu pasveikins mūsų kariuomenės vadovybės pastangas suorganizuoti Lietuvos jūrinę karo pajėgą. Šiandien jau stovime prieš istorinį Lietuvos gyvenime faktą – Lietuvos vandenyse jau plaukioja pirmasis kariškas-mokomasis laivas „Prezidentas Smetona“. Su šiuo faktu Lietuvos istorijoje prasideda naujas Lietuvos, kaipo jūrinės valstybės, etapas.

Pirmasis žingsnis šioje srityje jau padarytas ir, reikia manyti, kad toje srityje bus padaryta daug daugiau. Mūsų jūrinė karo pajėga vienu karišku-mokomuoju laivu negalės apsiriboti; ji su laiku turės sustiprėti ir didesniu vienetų skaičiumi. Kad visa tai turės įvykti, rodo visos mūsų kariškosios vadovybės padėtos pastangos ir tų pastangų gražūs vaisiai – pirmoji pradžia.

Visai suprantama, kad atsiras žmonių, kurie, vienokiais ar kitokiais argumentais remdamiesi, teigs, kad mums karo laivynas nereikalingas. Ką gi pagaliau mes su savo karo laivynu veiksime? – pastebima. Esą mes, maža valstybė, negalėsime sukurti tokio laivyno, su kuriuo galėtume stoti į atvirą jūrų mūšį prieš kitus laivynus, kurie juk daug kartų už mūsų bus galingesni; tai ar iš viso mums verta šioje srityje ką nors daryti? Bet jeigu taip galvoti, tai reikėtų prisijungti prie tos nedidelės saujelės žmonių, kurie dar ir šiandien tvirtina, kad mums nereikia iš viso laikyti kariuomenė. Mes didelę sausumos kariuomenę išlaikyti nepajėgiame, – tokie prikiša, – tai kam valstybės iždą apsunkinti bent tokios kariuomenės išlaikymu, kokią šiandien turime. Kad taip galvojančių Lietuvoje yra, – faktas, tik laimė, kad jų labai mažai, ir tai yra mūsų tautos gyvybinių reikalų indiferentai. Kad ir neilgas nepriklausomybės gyvenimas mums jau daug kartų primygtinai yra parodęs, kad mes, lietuviai, šiais vadinamos „taikos“ laikais nepriklausomi gyvename ir savo ateitį kuriame vien tik mūsų, kad ir nedidelės, kariuomenės dėka. Sunku būtų įsivaizduoti, ypačiai mums čia, Klaipėdoje, gyvenantiems lietuviams, kokios būtų mūsų ateities perspektyvos, jeigu mūsų kariuomenė šiandien nebūtų tokioje aukštumoje, kaip ji dabar yra. Todėl, rimtai galvojant, visos mūsų vyriausybės pastangos stiprinti karo pajėgas tiek sausumoje, tiek jūroje reikia visu lietuvišku nuoširdumu sveikinti ir kiekvienam lietuviui, kuo kas gali, tų pastangų įgyvendinimui prisidėti.

Įvykęs faktas – pirmojo kariško-mokomojo laivo pastatymas Lietuvos kariškųjų pajėgų tarnybon – rodo, kad čia yra tik pati pradžia Lietuvos jūrinės karo pajėgos organizavimo. Suprantama, mes nesuorganizuosime kažin kokį karo laivyną; tam esame per maža valstybė; tačiau, įsigydami keletą nedidelio tipo kariškų laivų, žymiai sustiprinsime mūsų pajūrio saugumą ir tuo dar labiau sustiprinsime mūsų nepriklausomybės laidą – Lietuvos išėjimą į jūrą.

Atsižvelgiant į mūsų valstybės pajėgumą ir turimą jūros plotą, mums jau daug reikštų turėti keletą nedidelių karo laivų, kad ir žymiai mažesnių negu pirmasis kariškas-mokomasis laivas „Prezidentas Smetona“, plius prie to atitinkamą dalinį hidroaviacijos, gerą pakrančių artileriją, na ir ateityje nebūtų per daug negalimu daiktu įsigyti porą povandeninių laivų. Turint galvoj, kad toks karo laivynas, kokį gali pastatyti valstybės kaip Lietuva, savo funkcijas vykdys tampriame kontakte su sausumos pajėga – be to, glaudžiai bendradarbiaudamas su savo sąjungininkais, jo reališkoji nauda yra per daug aiškiai matoma, kad dar tektų gailėtis tam lėšų ir skeptiškai žiūrėti į šį pradėtą darbą. Nums „Nelsonų“ arba „Strassburgų“ (didieji anglų ir prancūzų linijiniai karo laivai) nereikia; mes į Gibraltarą neplauksime, tačiau visi turime gerai žinoti, kad Klaipėda yra mūsų Gibraltaras miniatiūroj, kad už jį mes atsakome savo kailiu. Klaipėda nėra Sueco kanalas, kurio akcijas būtų pasidalinę galingi akcininkai. Klaipėdos akcijos mūsų vienų rankose ir mes vieni esame kompetentingi tą ar kitą laivą įleisti ar neįleisti. Klaipėda – vienintelis Lietuvos išėjimas į platųjį pasaulį, bet Klaipėda – ir vienintelis įėjimas į Lietuvą, ir kartu į Rytų Europą visokiems „erdvės ieškotojams“. Todėl niekam kitam, kaip tik mums patiems, pirmoj eilėj priklauso to įėjimo uždarymas ar atidarymas. Atsakomybė todėl didelė, ir ji bus daug lengviau nešama, jei mes turėsime nors ir nedidelį mūsų karo laivyną.

Ir ne vien saugumui tarnautų karo laivynas. Karo laivynas praplėstų kelią į naują lietuvių tautos luomą: būtent jis parengtų lietuvių tautos jūrininkų luomą. Mes dar taip neseniai atgavę priėjimą prie jūros, iš jos dar ne visą galimą naudą imame. Mes dar neturime savo prekybos laivyno, nors, tiesa, jo užuomazga taip pat jau šiomis dienomis padaryta. Iš karo laivyno kas metai išeitų atitinkamas skaičius vyrų, paruoštų jūriškam gyvenimui, tikrų jūrininkų. Visa mūsų ateitis – Klaipėdoje, prie jūros. Praeis dar keletas metų, Klaipėdoje mes matysime gal jau ne dešimtį laivų po mūsų tautine trispalve. Šiems visiems laivams reikia parengti vyrus. Tūkstančiai kitų, nei kiek ne didesnių. tautų vyrų šiandien randa gražaus uždarbio kaipo jūrininkai, kodėl gi mes turime atsilikti? Argi mes, buvę kitų laikomi jau žuvusia tauta, tokiomis sunkiomis aplinkybėmis atgavę jūrą, nesugebėsime į ją ir išeiti? Mes, maža tauta, į jūrą turime lygiai tiek pat teisių, kaip ir kitos didelės tautos. Mes tik nuo kitų atsilikome laiku, todėl dabar visa turime daryti, kad išnaudotume turimas galimybes joje įsitvirtinti. O kaip tik šiam reikalui padės mums mūsų kariškoji jūrinė pajėga, jeigu jau imti ir tik tiek, kas iki dabar jau padaryta. Štai kodėl jūriniam Lietuvos laikraščiui ir norisi sveikinti mūsų kariškąją vadovybę ir linkėti, kad visos jos pastangos, dedamos jūrinės karo pajėgos organizavime, būtų be didelių sunkumų įgyvendintos.

Prie jūros grįžome po garbingos kovos, nuo jos be kovos ir nepasitrauksime. Visa, kas pajūrio saugumo reikalu daroma, daroma tam, kad amžinai prie jūros liktume; o jei bus reikalas, nepasiliks abejinga nė civilinė visuomenė, kuri jau ir dabar, susiorganizavusi į sausumos ir jūros šaulius, ruošiasi būti kiek galima naudinga pajėga savo pajūrio gynimo darbe.

Ir juo mūsų pajūrio gynimas bus stipresnis, juo priešų apetitai bus silpnesni, nes imperialistiškoms tautoms tik tuomet kyla pagundos grobti svetimus kraštus, kai mato, kad ten krašto gynimas yra nepaisomas ir nesuorganizuotas. Vadinasi, ir Lietuva, ruošdamasi gynimuisi, stiprina taiką Baltijos pajūryj“