„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” toliau pasakoja, kokie įvykiai Klaipėdos krašte nutiko kiekvienų metų pradžioje tarpukariu, kai jis buvo Lietuvos dalimi.

Tarp gausių to laikotarpio nutikimų buvo ir nuogąstavimai dėl pasaulio pabaigos, ir aršios bedarbių demonstracijos, ir nacistinės tvarkos įsigalėjimas, rodęs, kad vis dar Lietuvai priklausančiame krašte prasideda senojo pasaulio pabaiga.

„Jei norima maudytis kraujuose”

1925-aisiais „Klaipėdos žinios” pranešė, kad sausio 23-iąją prie rotušės susirinko apie 200 bedarbių, turėjusių dirbti viešuosius darbus. Čia juos pasitiko Krašto policija, saugojusi rotušę.

1925 m. sausio 23-iąją prie rotušės tokio idiliško vaizdelio tikrai nebuvo. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Iš demonstrantų buvo sudaryta komisija (Žardeninkas, Suhrau, Konstantinas, Joneikis, Jurganas ir Gošys), nuėjusi pas vyr. burmistrą Grabov derėtis. Derybos tęsėsi kelias valandas.

Bedarbiai reikalavo, kad jiems būtų mokama 25 litų pašalpa, kad būtų pridedama 20 centų už išdirbtą viešųjų darbų valandą, kad bedarbės moters gautų tokį pat užmokestį kaip ir vyrai ir kt.

Pasak laikraščio, kokiu tonu minėtoji komisija kalbėjosi su miesto valdyba, matėsi iš šio Joneikio pareiškimo: „Jei norima maudytis kraujuose – tegu. Magistratas neša atsakomybę už tai, kad jis provokuoja darbininkus.“ O Konstantinas pridūręs: „Tai dar įvyksią. Mes jums įrodysim mūsų įsigalėjimą. Tai leiskite, jei norite, į darbininkus šauti.“

Anot „Klaipėdos žinių”, miesto valdyba demonstrantų reikalavimų nepriėmė „ir tik dėl kelių pažadėjo ištirti”, o Žardeninkas dėl to išpravardžiavo Magistratą nykštukais, velniais ir dar bjauriau.

Galbūt dėl šios patirties po metų krašto valdžia nusprendė suteikti darbo 150 bedarbių. Į viešųjų darbų sąrašą tada buvo įtrauktas turgaus palapinės praplėtimas Klaipėdoje, naujų namų statybų tęsimas Kanto gatvėje.

Tačiau bedarbiai, matyt, tarpukariu buvo itin sunkiai sukalbami žmonės, nes 1930 m. „Lietuvos aidas” irgi skelbė, kad sausio 20-ąją ties Krašto direktorijos rūmais susirinko apie 250 demonstrantų, iš kurių šešis policijai teko sulaikyti, nes anie priešinosi ir kėlė triukšmą. Šįkart keturių asmenų delegacija, nuėjusi pas direktorijos pirmininką, reikalavo, kad pašalpa jiems būtų padidinta nuo 18 iki 40 litų per savaitę, o už kiekvieną vaiką papildomai pridedama po 5 litus. Taip reikalauta grąžinti pašalpų korteles tiems bedarbiams, kurie nesiėmė jiems Kretingoje pasiūlyto darbo. Pirmininkui pažadėjus apsvarstyti reikalavimus demonstracija išsiskirstė.

Neramumus Klaipėdos bedarbiai sukėlė ir 1933-iųjų pradžioje. „Lietuvos aidas” rašė, kad sausio 28-ąją po susirinkimo miesto sporto salėje bedarbiai pasipylė į gatves ir dviem kryptimis traukė prie direktorijos pastato. Jau pakeliui juos policija bandė išklaidyti arba sulaikyti, tačiau to padaryti nepavyko. Policininkams ėmus mušti demonstrantus, kai kurie pareigūnūs puolė peiliais ir akmenimis – du policijos vachnistrai buvo sunkiai sužeisti peilių dūriais, dar du lengviau nukentėjo nuo smūgių akmenimis. Į susirėmimo vietą atvykusios gausesnės policijos pajėgos įspėjamaisiais šūviais išvaikė agresyvius bedarbius.

„Jie mažesniais pulkais atsitraukdami užpuolė turguje ūkininkų vežimus ir poros krautuvių išmušė langus”, – rašė laikraštis.

Vėliau demonstrantams vėl susirinkus miesto sporto salėje į ją sugrįžo ir delegacija, kuri dar prieš riaušes derėjosi direktorijoje. Delegatai informavo, kad valdžia nutarė jauniems bedarbiams parūpinti darbo, o 14-16 metų amžiaus dar ir duoti po 3 litus pašalpos savaitei.

Laikraštis taip pat informavo, kad buvo suimta 10 bedarbių, puolusių pareigūnūs. Taro suimtųjų buvo ir viena moteris, policijai žinoma iš senesnių demonstracijų.

Pasaulio galo svaigulys

1925-ųjų sausio pabaigoje ne tik bedarbiai drebino uostamiestį. „Klaipėdos žinios” pranešė, kad tūkstančiai žmonių sausio 26-osios vakarą veržėsi į paskaitą apie pasaulio galą, keli tūkstančiai liko gatvėje.

„Biblijos tyrinėtojų sąjungos (International Bible Students Association) įgaliotiniai buvo surengę 7 val. vak. prakalbas (vok. kalba) Klaipėdos Šaulių Name. Prakalbų tema: „1925 m. pasaulio galas – pasaulio keitimosi. Milijonai dabar gyvenančių nebemirs”. Nors tema daugeliui jau pažįstama, nors panašių prakalbų Klaipėdoje yra buvę jau daug kartų, nors (ir tai galima pridurti) klaipėdiškiai vokiečiai iki šiol būdavo laikomi ne tokiais susirūpinusiais dėl pasaulio galo – šisai vakaras rodė stebėtiną faktą, kad tūkstančiai ir dar kart tūkstančiai veržėsi į prakalbų salę ir išsižioję klausėsi, ką praneš pasaulio galo apaštalai. Ilgai prieš prakalbų pradžią didžiulė Šaulių Namo salė prisikimšo iki paskutinės vietos. Tvarkadariai vos stengė užverti ir užrakinti duris. Tuomet nepatekusi į salę publika pradėjo pavojingai spausti duris ir kai kurios durys ištikrųjų liko beveik išspaustos. Žingeidė publika, nebepatekusi į salę, veržėsi prie gretimų sienų ir pridėjusi prie mūro ausį mėgino išgirsti ką nors iš vidaus. Prisikimšo ir čia pat esąs restoranas. Kada viduje kalbėtojas publiką rimtai rengė pasitikti didyjį pasaulio perversmą, čia, restorane, skambėjo stikleliai ir stiklai ir pasigirdo: „Prosit kitiems pasauliams ir amžiams”. Bet tai buvo tik sodomitiškos išimtys. Visa kita publika restorane nieko kito nelaukė kaip to, kad tik dar būtų atidaromos durys į salę. Laukė to ir krūvos žmonių gatvėje po tamsum, žvaigzdžiuotu dangum. Visose gatvėse, einančiose link Šaulių Namo, matėsi net dar 8 val. ilgos eilės ir tirštos krūvos žmonių, skubančių į prakalbų vietą”, – rašė laikraštis.

O pačių Šaulių namų, kurie dabar yra tapę Klaipėdos koncertų sale, pasaulio pabaiga vos neištiko 1937-ųjų sausį. Laikraštis „Vakarai” rašė, kad sausio 25-ąją čia netikėtai kilo gaisras, galėjęs virsti visiška katastrofa, jeigu nebūtų buvęs laiku pastebėtas.

„Apie 12 val. 40 m. spaustuvininkas Gelžatis, eidamas pro Šaulių Namą, pastebėjo, kad iš stogo tarp čerpių veržiasi dūmai. Šis tuojau pranešė apie tai Šaulių Namo valdytojui, kuris čia pat iššaukė miesto gaisrininkus. Gaisrininkai atvyko po kelių minučių su viena motorine gesinimo mašina. Atvykus gaisrininkams pasirodė, kad Šaulių Namo viršuje, stoge, pietų gale, iš vidaus smarkiai degė. Buvo tuojau iš lauko pastatytos kopėčios, kurios siekė net stogo viršų, ir kadangi vanduo buvo arti, ugniagesiai tuojau galėjo ugnį apkariauti. Taip pat tuojau buvo įvestos žarnos vandens per namo vidų laiptais į pat viršų, ir ten sėkmingai ugnis gesinama. Pasirodė, kad bus sunku su viena motorine mašina ugnį įveikti, todėl buvo iššaukta antroji gaisrininkų motorinė mašina, kuri irgi greitai atvykusi padėjo gesinti. Tuo tarpu gaisras paplito beveik per visą Šaulių Namo stogą ir vietomis pro stogą išsiveržė liepsnos kartu su milžiniškais dūmų rutuliais. Gaisrininkai gavo vietomis stogą išardyti, po dviejų valandų darbo pavyko ugnį užgesinti”, – rašė „Vakarai”.

Anot laikrščio, išdegė pietinis namo stogas, nemažai nuostolių padarė vanduo. Preliminariai vertinta, kad nuostoliai gali siekti 10-12 tūkst. Litų.

Gaisro priežastimi įvardinta tai, kad esant šalčiams kai kurie Šaulių namų tarnautojai taip smarkiai buvo savo kambarių pečius buvo įsikūrenę, kad nuo jų kaminų užsidegė viena sija.

Senojo pasaulio pabaiga

1938 m. rudenį Lietuvoje atšaukus karo padėtį prasidėjo senojo pasaulio pabaiga Klaipėdos krašte, kurios ženklų po gruodį įvykusių Seimelio rinkimų vis labiau daugėjo.

1939 m. sausio pradžioje „Vakarai” informavo, kad iki tol krašto policininkai, prie kepurės nešiodavę kokardą, kurios viršuje buvo valstybinis Vyties ženklas, o apačioje – Klaipėdos krašto ženklas, nuo naujųjų Direktorijos parėdymu benešios tik Klaipėdos krašto ženklą.

Sausio 7-ąją „ Klaipėdos krašto valdžios žinios“ jau išleistos vokiečių kalbai suteikiant pirmenybę – iki tol įstatymai ir įsakymai čia buvo skelbiami pirmiau lietuviškai (kairėje pusėje). O Vytį šio laikraščio pirmame puslapyje irgi pakeitė Klaipėdos herbas.

Sausio 10-ąją vykusio Klaipėdos miesto seimelio posėdžio metu jau buvo matyti, kad salėje, kur anksčiau kabojo Vytis, liko tuščia vieta. O vietoje valstybės prezidento Antano Smetonos paveikslo, anot „Vakarų”, atsirado kažkoks viduramžiškos pilies paveikslas.

Tomis dienomis Direktorija panaikino dar 1935 m. išleistas taisykles, pagal kurias visi krašto mokytojai iki tam tikro termino turėjo įrodyti pakankamai moką lietuvių kalbą.

„Direktorija mano, kad tos taisyklės daugiau nebereikalingos, nes visi naujai skiriamieji jauni mokytojai ir taip abi krašto kalbas gerai moką. <…> Mokyklų išduodamieji mokyklų baigimo liudijimai iki šiol buvo rašomi dviem kalbom. Nuo šiol jie bus rašomi tik viena kalba, būtent, ta kalba, kuri bus tos mokyklos dėstomoji, kalba”, – informavo „Vakarai”.

26-osios Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metinės irgi akivaizdžiai rodė, kur krypsta reikalai krašte – „Lietuvos aidas” pranešė, kad sausio 15-ąją „jokių viešų iškilmių Klaipėdoje šiandien nerengiama, išskyrus vienos kitos organizacijos uždarus susirinkimus”. „Gražiai ir iškilmingai” ši sukaktis buvo atšvęsta tik Kaune, kuris nuo ankstaus ryto pasipuošė tautinėmis vėliavomis, o kai kuriose bažnyčiose buvo pasakyti tai dienai pritaikyti pamokslai ir atlaikytos pamaldos.

Netrukus „Lietuvos aidas” pranešė, kad Klaipėdoje steigiama į SA panaši organizacija.

„Kulturverbando” vado Dr. Neumano įsakymu steigiama vadinama Klaipėdos vokiečių saugumo dalis (Memeldeutsche Sicherheitsabteilung). Įsteigimo akte jos tikslas yra taip nusakytas: nacionalsocialistinio judėjimo pažangai ir organizavimui užtikrinti”, – rašė laikraštis.

Anot jo, pirmajame naujosios organizacijos susirinkime dalyvavo apie 170 asmenų.

„Jau anksčiau buvo girdėti, kad šitai formacijai esančios parengtos rudos spalvos uniformos”, – rašė laikraštis.

Po keleto dienų „Lietuvos žinios” pranešė, kad per vieną dieną į šią organizaciją įstojo 1500 vyrų.

O sausio 20-ąją „Vakarai” citavo dienraštį „Memeler Dampfboot“, kad jau gauta 2500 pareiškimų įstoti į SA. Priimti SA nariai du kartus per savaitę atlieka pratimus, mėnesio gale organizacijos nariai jau turėtų būti uniformuoti.

„Į SA taip pat priimami nariais rėmėjais asmenys, kurie dėl savo, pareigų ar dėl sveikatos negali atlikti pratimų. Jie iki šiol inkorporuojami į esamus būrius, tačiau ateityje manomai kad tokiems būsią sudaryti atskiri būriai, kurių būsią taip pat 12. Nariais rėmėjais gali būti ir firmos bei įmonės. Nariai rėmėjai turės mokėti kas mėnesį po 5 litus nario mokesčio. Taip pat bus įvestos ir aukų knygelės, į kurias bus lipinamos SA išleistos aukojamos markutės. Šiuo metu krašte dar vyksta SA formavimasis”, – rašė laikraštis.

Tą pačią sausio 20-ąją paskutiniosios, 18-osios direktorijos vadovu gubernatorius Viktoras Gailius paskyrė dešiniąją Klaipėdos nacių vado Ernsto Noimano ranką klaipėdietį bankininką Vilių Bertuleitą (Willy Bertuleit). Tą patį, kurį Lietuvos kariuomenės teismas Kaune 1935 m. buvo nuteisęs 12 metų kalėti, bet po Vokietijos spaudimo 1938 m. prezidento Antano Smetonos malonės aktu jis kaip ir kiti Klaipėdos krašto naciai buvo amnestuoti grąžinant pilietines teises.

Pirmininkas tą pačią dieną direktorijos nariais paskyrė advokatą ir notarą iš Pagėgių dr. Herbert Bottcher, klaipėdietį metalo darbininką Adolf Monien ir ūkininką Otto Sziegaud iš Trakininkų.

Kai sausio 23-iąją naujoji Direktoriją perėmė pareigas, V. Bertuleitas pažadėjo „ginti autonomiją ir veikti nacionalsocialistinės pasaulėžiūros dvasioje”.

Kitą dieną V. Bertuleitas (Narodowe Archiwum Cyfrowe nuotr.) susitiko su Direktorijos valdininkais ir paaiškino, kad jo pareiškimas apie nacionalsocialistinę pasaulėžvalgą „liečia ir valdininkus”.

„Tačiau tatai nereiškia, kad kas yra lietuvis, turi atitinkamai pasikeisti. Lietuviškumas bus toleruojamas. Kiekvienas gali būti lietuviu ar vokiečiu. Vieno Direktorija nepakęs, tai to kas pasireikšdamas lietuviu varys propagandą prieš nacionalsocializmą. Nebus pakenčiama taip pat, kad kuris nors priklausąs vokiečių kultūriniams sluoksniams ar „Kulturverbandui“ laikytųsi liberališkos pasaulėžvalgos ir veiktų prieš nacionalsocializmą. Direktorijos pirmininkas tikina, kad jis ras būdų ir kelių priešnacionalsocialistinei propagandai sunaikinti. Kiekvienas valdininkas laisvai gali įstoti į naujas organizacijas. Nuo šiol visi, kas save laiko vokiečiu, laikosi naujojo klaipėdiškių vokiečių sveikinimosi būdo. Tie, kurie nesijaučia vokiečiai, gali sveikintis taip, kaip ir iki šiol. Šiuo atveju jiems paliekama laisvė. Direktorijos pirmininkas dar pabrėžė, kad visi tie, kurie reiškiasi esą vokiečių tautybės, turės atsakyti į klausimą, ar jie išpažįsta nacionalsocializmą”, – rašė „Vakarai”.

Laikraštis taip pat informavo, kad krašto tarnybų viršininkams buvo įsakyta pasirūpinti, jog kad visuose įstaigų kambariuose būtų iškabintas E. Noimano paveikslas.

„Kalbėdamas apie save Direktorijos pirmininkas pareiškė, kad jis algos iš Direktorijos neimsiąs, nes jis pasiliekąs ir banko direktoriumi ir vienos algos jam pakanka”, – informavo laikraštis apie pirmininko, kuriam po keleto metų teko žūti Rytų fronte, nusiteikimą.

Priešpaskutiniame sausio numeryje „Vakarai” informavo, kad sausio 29 d. Klaipėdoje įvyko vokiečių organizacijų, tarp kurių buvo ir neseniai įsteigta SA, vyrų paradas.

„Paradas įvyko sporto rūmų perdavimo Dr. Neumannui, kaip vokiečių sportininkų vadui, proga. Bet iš tikrųjų vakarykštis paradas buvo suorganizuotas paminėti 1933 m. sausio 30 d., tai yra tą dieną, kada Adolfas Hitleris Vokietijoje paėmė valdžią ir prasidėjo Vokietijoje nacionalsocialistinė epocha”, – rašė laikraštis.

Anot jo, iš pat ryto miesto namai buvo pasipuošę Mažosios Lietuvos vėliavomis. Gatvėse matėsi daug iš visos apskrities suvažiavusių vyrų juodose ordnungsdiensto uniformose su raudonais raiščiais ant rankovių ir SA rudose uniformose – tai buvo pirmos šios organizacijos viešas pasirodymas Klaipėdoje.

13 val. prie Kanto mokyklos (dabar – Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla) įvyko ordnungsdiensto narių priesaika, kurią priėmė E. Noimanas.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

„Ištikimybė yra mūsų garbė. Mūsų kaip nacionalsocialistų, ištikimybė yra skinama visų vokiečių vadui Adolfui Hitleriui. Jam Sieg Heil”, – citavo Klaipėdos nacių vadą laikraštis.

Pasak jo, po priesaikos ties Kanto mokykla apie 14 val. visi parado dalyviai ėmė rinktis į Turgaus aikštę (dabar – Teatro aikštė).

„Pirmiausia atžygiavo dviejų orkestrų vedami ordnungsdiensto vyrai, viso 1500, toliau įvairūs sportininkai ir jaunimas apie 4000, po to atžygiavo SA vyrai apie 500 ir gale atjojo ordnungsdiensto 180 raitelių. Sporto rūmų balkone besirikiuojančius parado dalyvius stebėjo Dr Neumanas juodoje ordnungsdiensto uniformoje, Direktorijos pirmininkas Beruleitis su Direktorijos nariu Dr Boettcheriu SA rudoje uniformoje ir vokiečių gen. konsulas von Sauchen SS juodoje uniformoje. Parado dalyvių prisirinko pilna Turgaus aikštė. Aplinkinėse gatvėse ir Turgaus aikštės pakraščiais prisirinko didelė, minia klaipėdiškių. Dalinių vadams sukomandavus ir atraportavus Dr Neumannui, kalbą pasakė vokiečių jaunimo vadas Walgahn, kuris papasakojo šito namo istoriją, kur iki 1923 m. buvo prancūzai, paskiau guberantūra, o dabar šitas namas per duodamas Klaipėdos vokiečių jaunimo organizacijoms. Baigdamas paprašė Dr. Neumanną priimti šio namo raktus ir toliau vesti, o Klaipėdos vokiečių jaunimas pažada ištikimai sekti”, – rašė „Vakarai”.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Pakeliant Sportbundo vėliavą visi susirinkusieji pakėlė rankas. Po vėliavos pakėlimo E. Noimanas rėžė kalbą.

„Draugai, tautiečiai, 1923 metais sausio 15 d. į šiuos namus įėjo lietuvių kareiviai, kurie buvo aprengti skarmalais. Be to, sekė dalys su nagaikomis. Sausio 15 dieną revolveris atstojo leidimą. Tatai simbolizuoja sausio 15 dienos reikšmę, kurią mes pergyvenome. Mūsų vokišką apsiaustą norėta paversti skarmalu. Ir nagaika turėjo tarnauti tam, kad žmogų paverstų driskiu. 1923 m. sausio 15 d. garbus prancūzų Šaulių batalijonas bėgo nuo tos gaujos, metė ginklus gatvėse, kad tik save išgelbėtų. Jie, didžiojo karo nugalėtojai, jie, atstovai taip garbingos tautos, mūsų akivaizdoje turėjo kęsti, gėdą ir barnius. Su fanfarais ir trimitais jie įtraukė, nakties tamsoje ir migloje jie dingo. Tada pradėta apgavystė apie mus. Ir mes, mes likome valdžioje bizūno ir sauvalės. Ir mūsų naujųjų ponų liudymas buvo revolveris. Tatai visa vadinosi Tautų Sąjungos politika. Tačiau Visagalio ranka į šį reikalą įsikišo. Šiandien, 1939 metais sausio 29 d., mes Klaipėdos vokiečiai stovime išvakarėse didžiosios Vokietijos šventės, stovime susiorganizavę į sporto sąjungą, uniformuoti, tvarkos tarnyboje, susijungę į „Sicherheitsabteilungą“, stovime be ginklų, bet švariuose vokiškuose švarkuose, šios organizacijos yra mums garantija, kad mūsų krašto likimas yra mūsų rankose. Jūs esate pasiruošę visada ir be sąlygų, net ir savo gyvybe stoti už jūsų tėviškę. Jums, tautiečiai, kurie dar nestovite šiose eilėse, mes šiuo žygiu nenorime patiekti spektaklio. Savo laiku mes buvome pastatyta toli net nuo minties surengti politinę demonstraciją. Artimiausias tikslas yra šio namo perdavimas sporto sąjungos, saugumo dalies (SA) ir tvarkos tarnybos organizacijoms, šiame name audžiamas Klaipėdos krašto likimas. Jums, tautiečiai, šiuo pasirodymu mes drauge norime sustiprinti saugumo ir laisvės jausmą. Mes norime jus sustiprinti prieš bet kokius šnibždėjimus iš šalies apie tai, kad akcija iš kur nors galėtų sulaikyti mūsų žygi į laisvę. Iš kur tie gandai ateitų, mums vis tiek. Mes galime visiems tiems apkvaišėliams ir sąmoningai piktos valios elementams, kurie dar nesuprato koks dabar yra laikas, šiandien drąsiai pareikšti: „Šalin pirštus nuo visų tokių planų. Mes esame pakankamai stiprūs. Ir už kiekvieną trukdantį bandymą jums tektų atsiskaityti“. Mes tikime, kad lietuvis ūkininkas ir lietuvis kareivis nėra mūsų priešas. Mes tikime, kad ūkiniai interesai tos valstybės teritorijos, kuri vadinasi D. Lietuva ir mūsų laisvės troškimas yra visai išsprendžiama problema. Bet mes taip pat tvirtai pasitikime, kad mūsų teisė ir mūsų kumštis yra pakankamai stiprūs, kad mes sutrukdytume kiekvieną įsikišimą į reikalavimus. Mūsų ištikimybė priklauso gimtinei, mūsų gyvenimas laisvei, o mūsų viltys ir tikėjimas – visų vokiečių vadui Adolfui Hitleriui. Jam Sieg Heil!”, – citavo Klaipėdos nacių kalbą laikraštis.

Perėmus simbolinę reikšmę turėjusį namą visi parado dalyviai dar pražygiavo miesto gatvėmis.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

O kitą dieną, kai buvo sakoma dar reikšmingesnė naciams kalba – šeštųjų valdžios paėmimo metinių proga Berlyne reichstago atstovams daugiau nei dvi valandas kalbėjo Hitleris – jos transliacija per radiją Klaipėdoje, anot „Vakarų”, buvo sulaukusi labai didelio susidomėjimo.

„Nuo 20 val. gatvėse beveik žmonių nebuvo – visi tuo laiku sėdėjo prie radio aparatų ir klausėsi. Kas tik turėjo radio aparatą, pas tą susirinko kaimynai ir pažįstami. Kavinės ir restoranai, buvo pilni, nors bufetams nedaug tebuvo iš to pelno, nes klientai ne valgė ir gėrė, o klausėsi ir tylėjo. Klaipėdoje gyvenančių Vokietijos vokiečių kolonija buvo susirinkusi į šaulių gildijos namus, kur Hitlerio kalbos transliacijai buvo įtaisytas specialus garsiakalbis. Ordnungsdiensto ir SA grupės organizuotai atvyko į vokiškas kavines bei restoranus. Hitlerio kalbos kai kurias vietas klausytojai pertraukė plojimais ir šūkiais. Klausytojus erzino iš kažkur leidžiami radio trukdymai. Vokiečiu stotys taip pat buvo trukdomos visokiais cypimais, traškėjimais, kad nebuvo galima klausyti. Geriau buvo galima girdėti kitų valstybių stotis”, – rašė laikraštis.