Daugelis Mindaugą Jonušą prisimena kaip scenos žmogų, tačiau dabar jis ne vienerius metus dirba laisvuoju žurnalistu, savanoriauja.

Kas jums yra žurnalistika?

Pradėjus veikti žiniasklaidoje supratau,kad trokštu rašyti apie viską, kas degina širdį, kas kutena jausmus ir kas man atrodo aktualu. Kūryba, kaip ir muzika, manau, turi būti išjausta, išnešiota, išpuoselėta jausmų lopšyje. Rašau tada, kai skauda. Kai neskauda, aš gyvenu ir saulę po kojomis ridinėju. Manau, kad žurnalistika – žmogui ir dėl žmogaus. Mano, kaip žurnalisto praktika parodė, kad kasdien galime sutikti daug paprastų, bet labai išmintingų asmenybių, kurių mes dažniausiai nematome, negirdime, nenorime pastebėti, nes jie nėra žvaigždės.Tad pažinti, atrasti ir pristatyti kasdienos herojus, kurie turi imunitetą blogiui, sugeba dirbti, linksmintis, gerbti mūsų krašto tradicijas – man buvo, yra ir bus didžiulė laimė ir atradimas, už kurį aš kiekvienam savo herojui esu labai dėkingas. Jų meilė pasirinktai veiklai man atrodo didžiausia vertybė ir likimo dovana.

Ne skandalai, ne pigios antraštės ar pigus populiarumas, o jautri, mylinti ir atsidavusi žurnalistikai širdis gali atkreipti dėmesį į šiandienos žmogaus poreikius. Žmogus išsiilgęs tikrumo, pasiklydęs tarp amžinųjų, rinkos, globalizmo atneštų vertybių, todėl būtina keistis tiek pačiam žurnalistui, tiek skaitytojui.

Kaip suradote tikėjimą? Ar tai buvo bandymas ieškoti atsvaros po šou versle patirto šurmulio, tuštybės, agresijos?

Mano gyvas sąlytis su Bažnyčia – nuo vaikystės, kokio nors atspirties taško nėra. Labai svarbu turėti asmeninį ryšį su Dievu, dėl to šou versle aš nenuėjau klystkeliais, kaip gana dažnai nutinka. Juk ne paslaptis, kad sulaukusieji pripažinimo dažnai paslysta. Aš ėjau į šou verslą įgyti patirties, smagiai praleisti laiką, tapti savarankišku, įgauti drąsos apginti save. Manau, kad man tai pavyko, dėl to turiu tai, ką dabar turiu, – man padeda ir įgyta patirtis, užmegztos pažintys, žinomumas.

Koks buvote vaikystėje, mokyklos laikais?

Tikrai nenorėjau būti nei kosmonautu, nei virėju, nei policininku. Pamenu, mokykloje, būdamas septintokas, kai visi išeidavo po pamokų namo, padėdavau vesti tikybą ketvirtokams.

Tad juo labiau nesuprantamas tas viražas į popsceną…

Į vieną televizijos laidą buvau pakviestas kurti istorijų. Mane tiesiog vedė smalsumas. Kaip jau sakiau, man ši patirtis padeda ir dabar – kaip kalbėti, su kuo kalbėti, kaip „parduoti“ savo idėjas. Žinoma, ten niekada negrįžčiau. Nors muzika mane visuomet jaudina. Labiausiai mėgstu klasiką, klausausi dainuojamosios poezijos ar grigališkųjų choralų.

Ar žinomumas kartais ir nepakenkia?

Kartais ir padeda, ir pakenkia. Yra įvairiausių žmonių. Tikrai nesiruošiu verstis per galvą ir įrodinėti kitiems, koks esu, piršti savo nuomonės.

Ar pavyko šou versle užmegzti šiltesnių santykių, kurie galbūt išliko iki šiol?

Nė su vienu nesame priešai, tačiau didelėms bičiulystėms ir kavos gėrimams paprasčiausiai neturiu laiko. Mano kelias – kitoks. Noriu visiems palinkėti išmokti kalbėtis ir girdėti kitą žmogų. Šių laikų maras yra gyventi akliems ir kurtiems, todėl ir turime tokį pasaulį, kokį turime. Linkiu visiems širdies atvirumo, tikros draugystės, kuri yra tartum gležna gėlė, kurią reikia nuolatos laistyti, prižiūrėti, saugoti nuo vėjų, kad tik nieko nenutiktų. Ir tada ji taps tvirta uola, į kurią gali vandenys plūsti, ugnys skverbtis. Nieko jai nenutiks.