Sakoma, kad istorija kartojasi, nes žmonijos istorija vystosi pagal spiralės principą. Kad šis teiginys teisingas, dar kartą įsitikini, kai realiame gyvenime susiduri su tokiu reiškiniu kaip baudžiava. Vergovė, baudžiava, maras, raupai – lyg ir ne šių dienų aktualijos. Visuotinai priimta manyti, kad tai praeities reliktai. Pasirodo ne. Gal dėl to kaltas spiralės principas?

Keistai pasijunti susidūręs su tokiu senoviniu, prieš kelis šimtus metų išnykusiu reiškiniu, gal tiksliau darbo santykių forma – BAUDŽIAVA. Papudruota, pagrimuota, bet vis tiek lengvai atpažįstama darbo santykių forma. Nėra kito tokio tikslaus termino, kuris vienu žodžiu apibūdintų prievartinį, neatlygintiną darbą, už kurio nevykdymą darbuotojui taikomos sankcijos.

Ypatingą pikantiškumą situacijai suteikia faktas, kad baudžiaviniai darbo santykiai diegiami įstaigoje, kurios pačiame pavadinime deklaruojama kokių kilnių tikslų ši įstaiga siekia. „Klaipėdos miesto socialinės paramos centras“ – ir baudžiava. Ar tokie dalykai įmanomi?

Jei jau susiduri, tai akivaizdu kad įmanomi. Bet kodėl ir vėl Klaipėdoje? Ar klaipėdiečiams negana protu nesuvokiamų istorijų su GRIGEO, kuris dvidešimt metų leidžia nevalytas nuotekas į Kuršių marias ir niekas to nepastebi, ar istorijų su VIENVIEČIU HOSPISU, kuriame Covid-19 užsikrečia ir dešimtimis miršta senukai ir niekas negali paaiškinti, kaip „vienviečiame“ hospise telpa tiek daug „klientų“, o kur dar Klaipėdos universitetinė ligoninė su savo amžinuoju vadovu.

Kad tokia darbo santykių forma nėra labai šiuolaikiška, Klaipėdos miesto socialinės paramos centro vadovybė greičiausiai supranta – centro raštvedyboje nerasite termino LAŽAS („Lažas – feodališkai priklausomo valstiečio darbas senjorui, baudžiavos apraiška“), beje kaip ir termino BAUDŽIAVA. Bet tikrai rasite terminą SAVANORYSTĖ. Šioje įstaigoje savanorystė, tiksliau prievartinė savanorystė, yra „populiari“.

Lietuvių tautosakoje yra toks pasakymas – „vadink mane kad ir puodu, tik ant ugnies nestatyk“. Suprask – ne pavadinime esmė.

„Vakarų Europoje laisvų žmonių neatlygintino darbo tradicija žinoma nuo antikos laikų <…> tokio darbo būdavo imamasi, kai mokamos darbo jėgos nepakakdavo. Nemokamas darbas skyrėsi nuo priverstinio vergų darbo pirmiausiai tuo, kad buvo neilgalaikis, periodinis. <…> Teisiškai tai buvo PAPROTYS arba VALSTYBĖS sankcionuota teisinė norma“. Tai – citata iš „Vikipedijos“.

Gal paramos centro direktorė, aptikus „Vikipedijoje“ šią informaciją, nutarė įdiegti tokį, švelniai tariant, senstelėjusį darbo santykių europinį paprotį savo vadovaujamoje įstaigoje, siekdama įstaigos darbo organizavimo metodus labiau priartinti prie Europinių standartų? O gal vis dėlto tai savanorystė? Truputėlį prievartinė, bet savanorystė? Taip sakant, pritaikyta vietos sąlygoms.

„Savanorystė – tai savo noru pasirinkta veikla, už kurią paprastai negaunamas finansinis atlygis ir kuri yra naudinga visuomenei. <…> Asmeninė iniciatyva, kylanti iš paties žmogaus pastangų, yra vertintina labiau už veiklą, kuri yra primetama kitų asmenų arba kuri yra prisiimama verčiant išorės veiksniams (įkalbinėjimams, esant psichologiniam spaudimui ar kt.)“. Tai vėl citata iš „Vikipedijos“. Žinoma, tai ne pats solidžiausias šaltinis, bet akyvaizdu, kad šis savanorytstės apibūdinimas pakankamai tikslus ir nei kiek nepanašus į tas prievartinės savanorystės formas, kurios įteisintos socialinės paramos centre.

O štai čia kelios citatos iš Biudžetinės ųįstaigos Klaipėdos miesto socialinės paramos centro lankomosios priežiūros darbuotojų veiklos vertinimo dokumentų, patvirtintų LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1 – 158. Čia savanorystė vertinama, kaip privaloma darbuotojų veikla, kurios neįvykdžius, darbuotojo metinės darbo veiklos rezultatai negali būti įvertinti kaip „labai geri“ ir todėl darbuotojo darbo užmokesčio kintamosios dalies koeficientas yra mažinamas trigubai ar net visai naikinamas. Tuo pačiu darbuotojas netenka teisės į metinę premiją, kuri priklausytų pasiekus „labai gerus metinius darbo rezultatus“.

Ištrauka iš „darbuotojų kasmetinio veiklos vertinimo“ dokumento: „Savanorystė, padedant KLIENTAMS poilsio ar švenčių dienomis: paslaugų teikimas, lydėjimas į renginius, teatrus, muziejus, ir pan. ne mažiau kaip 45 val. per metus. Darbuotojai ir kiti savanoriai, pateikia prašymą – įsipareigojimą dėl savanorystės ir su savanoriais sudaromos savanoriškos veiklos sutartys.” (Neturėjusiems reikalų su socialinės paramos centru reikėtų paaiškinti, kad šioje įstaigoje klientais vadinami klaipėdiečiai, kuriems socialinių paslaugų centras teikia mokamas paslaugas.) Ši metinė veiklos užduotis darbuotojams, pateikiama kaip dalyvavimas projekte „Per savanorystę į geresnę gyvenimo kokybę”.

Klausimas – kokių tikslų siekia centro vadovybė reikalaudama prievartinės savanorystės?

Vienas iš tikslų yra įvardintas: „…. užtikrinti padalinio darbuotojų kompetencijų tobulinimą (LR SADM įsakyme punktas 20.3)“. Taigi paramos centro darbuotojai privalo dirbti savo darbą, teikti pagalbą centro klientams ne darbo metu, be atlygio, kad patobulintų savo profesines kompetencijas”.

BINGO! Rastas universalus  sprendimas.

Tokią „savanorystės“ formą nedelsiant reikia pradėti taikyti visose biudžetinėse įstaigose, o taip pat ministerijose, gal net Seime.

Jei jau tokia „savanorystės“ forma teisėta, tai ši „geroji praktika“ turi būti įdiegta ir privačiame sektoriuje. Kiek būtų sutaupyta valstybės biudžeto lėšų, kaip būtų patobulintos kompetencijos, kaip išaugtų verslo įmonių pelningumo rodikliai. Samdomi darbuotojai savaitgaliais dirbtu nemokamai, „norėdami“ tobulinti savo profesines kompetencijas.

Žinoma, šią „naujovę“ dar reikėtų tobulinti. Manau, darbuotojai turėtų susimokėti už jiems suteiktą galimybę tobulinti profesines kompetencijas, tuo labiau, kad Klaipėdos miesto socialinių paslaugų centre jau seniai įdiegta „ geroji praktika‘ ir centro darbuotojai privalo prisidėti apmokant pačius įvairiausius centro administrcijos suorganizuotus mokymus. (O jų per metus suorganizuojama laaabai nemažai ).

Kaip rodo praktika, darbuotojai tai daro su „didžiuliu entuziazmu“. Yra iš ko imti pavyzdį. Taip būtų žengtas septinmylis žingsnis į GEROVĖS VALSTYBĘ.

Tikslumo dėlei reikėtų pastebėti, kad šis LAŽAS, kurio oficialus pavadinimas „Per savanorystę į geresnę gyvenimo kokybę” nėra visuotinis. Pagal centro taisykles jis yra privalomas tik „Padalinio darbuotojams, kurių amžius „54+““.

Klausimas – kodėl taikoma tokia akivaizdi darbuotojų diskriminacija pagal amžių? Nesitikiu, kad paramos centro vadovybė įvardins tikrąją darbuotojų diskriminacijos priežastį. Tačiau tikrąją priežastį numanyti nesunku: šio amžiaus darbuotojai yra labiausiai pažeidžiami. Dėl amžiaus jiems sunkiau keisti darbovietę, persikvalifikuoti, galų gale įsidarbinti.

Dėl šių priežaščių mažai tikėtina, kad kuris iš jų pasipriešins centro direktoriaus savivalei. Jie netiki, kad sugebės apsiginti prieš „visagalį“ centro vadovą.

Ir kokiu būdu jiems ginti savo interesus jei centro darbuotojų etikos kodekse, su kuriuo pasirašytinai supažindinti visi centro darbuotojai, yra punktas 4.8.2.: „susilaikyti nuo bet kokios informacijos atskleidimo masinės informacijos priemonių atstovams, išskyrus tuos atvejus, kai yra gautas atitinkamas pavedimas raštu iš centro vadovo.“

Eilinis darbuotojas pasitiki savo vadovu, jis yra tikras, kad kodekso punktai, kuriuos surašė ir patvirtino centro direktorė, atspindi tiek LR Konstitucijos dvasią, tiek atitinka LR įstatymus. Žinoma, blogai kai darbuotojai nėra pakankamai susipažine su LR Konstitucija, nėra pakankamai išstudijave LR įstatymus. Tai įvertinęs paramos centro direktorius ciniškai naudojasi situacija „prievartaudamas“ darbuotojus vykdyti neteisėtus reikalavimus.

Toks vadovo elgesys nėra labai jau išskirtinis ar retai sutinkamas, tik tiek, kad labiau įprastas laukinėje gamtoje – plėšrūnų aukomis dažniausiai tampa silpniausi rūšies atstovai. Taip elgiasi ir parazitai.

Covid-19 viruso aukos taip pat dažniausiai būna vyresnio amžiaus žmonės. Tiesa, virusas labiau taikosi į amžiaus grupę “64+”.

Taip šią situaciją matau aš, eilinis visuomenės narys. Tačiau man įdomu, kaip ją mato paramos centro steigėja – Klaipėdos miesto savivaldybė? Kaip ją mato darbo inspekcija? Kaip ją mato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kurios ministro įsakymu, kaip teigia paramos centro vadovybė, ši savanorystės forma atsirado? Kaip šią situaciją vertina profsąjungos atstovai, kuri mano žiniomis, šioje įstaigoje veikia? Įdomu, ar ši „geroji praktika“ ras platesnį pritaikymą mūsų demokratinėje valstybėje.

P. S. Lietuvoje baudžiava panaikinta 1861 m. kovo 3 d.. Klaipėdos meisto socialinių paslaugų centre – praeitą penktadienį. Truputį vėliau.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. Rubrikoje „Mums rašo“ publikuojamos nuomonės, už kurias redakcija neatsako.