Programą „Lietuva – jūrinė valstybė“ vykdantis Lietuvos jūrų muziejus toliau skelbia publikacijas apie Lietuvos laivyno istoriją.

Šįkart muziejus pristato kapitoną Benediktą Monkevičių (1904–1942).

„Žmonės – kaip laivai. Vieni jų skrodžia vandenį ryžtingai, į šonus ritasi bangos, sūpuoja gretimus laivus, ir dar ilgai lieka link horizonto nusidriekęs pėdsakas, o kiti praplaukia lėtai, tyliai, kartais net kitų kilvateryje, ir apie jų gyvenimą lieka nedaug užrašų eilučių. 1940 m. kapitoną Benediktą Monkevičių, kaip ir visus kitus Lietuvos gyventojus, užklumpa Lietuvos okupacija. Karui įsisiūbuojant ir Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, kapitonas gavo nurodymą vesti laivą „Šiauliai“ iš Liepojos pro Rygą ir Pernu į Taliną. 1941 m. rugpjūtį laivas, evakuojant Taliną, paėmę artilerijos diviziono kareivius, kaip sovietų laivų konvojaus dalis, plaukė į Hoglando salą Suomijos įlankoje. Išmanevravę pro minų laukus, kranto apšaudymus, pateko į vokiečių aviacijos antskrydį – laivą subombardavo, tačiau jis pilnai nenuskendo, tik įstrigo pakrantėje. Jūreiviai buvo išgelbėti ir nugabenti į Leningradą (dab. – Sankt Peterburgas)”, – biografinėje apybraižoje rašo Justinas Žilinskas.

Nesugebėję Leningrado paimti šturmu, vokiečiai pradėjo jo blokadą, kuri paprastiems miesto gyventojams pirmiausia reiškė šaltį, badą ir mirtį, nes pakankamai maisto turėjo tik sovietų funkcionieriai.

„Sovietai daro viską, kad išlaikytų miestą – NKVD ir kitos sovietinės represinės struktūros siautėja, ieškodamos išdavikų, kenkėjų ir visokiausių kitokių priešų blokados žiedo viduje. Lietuviška įgula – puikus taikinys tokiai paieškai. Ir priešų suranda. Mat kažkas įskundžia kapitoną ir dar kelis įgulos narius, jog jie kalbėjo apie sovietų santvarkos blogybes, ir netgi gailėjosi laivą iš Pernu pasukę ne į Taliną, iš kurio pradėtas paskutinis reisas, o į Švediją ir ten sulaukę karo pabaigos. NKVD tokių skundų tik ir laukė – 1942 m. vasarį suimamas ne tik Benediktas Monkevičius, bet ir bocmanas Andrius Daniulaitis bei dar keli lietuvių ir latvių laivų įgulų nariai (Stasys Runča, Teofilis Jurgaitis, Viktoras Puškaitis, Hardis Petersas). Jie apkaltinami, kad rengė „išdavikišką nelegalų kolektyvinį pabėgimą“. Tardymo metu, neatlaikę kankinimų ir mušimų, suimtieji ėmė liudyti vieni prieš kitus. Sovietiniam teismui tik to ir tereikėjo – keturi iš suimtųjų, tarp jų ir kapitonas Benediktas Monkevičius, buvo sušaudyti”, – rašo J. Žilinskas.