Kelias naujos bibliotekos statyboms buvo tarsi atvertas – įvyko konkursas, skirtas išrinkti generalinį rangovą. Generalinis rangovas – AB „Klaipėdos restauratorius“, vadovaujamas Aldo Kliuko, buvo patikimas.
1998 m. gegužės 15 d. pasirašyta statybos rangos sutartis Nr. 20. Joje numatyta: […] sutarties objekto kaina, nustatyta sąmatiniu skaičiavimu yra 13 237 234 Lt (trylika milijonų du šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai du šimtai trisdešimt keturi litai). Rangovas darbus pradeda 1998 m. birželio mėn. ir baigia per 25 mėnesius, esant tolygiam, šalių suderintam finansavimui. Statybos pradžios sąlyga yra sutarties pasirašymo data bei leidimo statybai pateikimas.
Tačiau būtina pastebėti, jog nuo 1996 m. finansavimas buvo trikdomas: vietoje suplanuotų ir pažadėtų 1 200 tūkst. Lt siūloma palikti (be abejo, taupumo sumetimais, nes lengviausia taupyti – kultūroje) 500 tūkst., iš jų 300 tūkst. už brėžinius.
Beliko formalumai – iššauti starto šūvį. Tai įvyko 1998 m. lapkričio 20 d., kai paveldinio pastato kieme buvo įkasta kapsulė su tekstu ateities kartoms.
Kapsulės tekstą skaito Juozas Šikšnelis. Juozo Gečo nuotr.
Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka.
Biblioteka įkurta 1950 metais.
1979 metais pavadinta Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės vardu.
1998 metais Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės biblioteka buvo stambiausia biblioteka Vakarų Lietuvoje.
Jos fondais (1 005 000 egz.) naudojosi kas dešimtas klaipėdietis (22 565 skaitytojų).
Veikė 10 įvairiose miesto vietose įsikūrusių skyrių, kuriuose dirbo 65 kvalifikuoti bibliotekininkai.
Naujasis bibliotekos pastatas, kurio autorė – architektė Neringa Blaževičienė, pradėtas statyti 1998 metų spalio mėn.
1998 metų lapkričio 20 dieną, padėdami kertinį akmenį ateities kartoms, primename: KNYGA YRA PASAULĮ GIRDANTI IŠMINTIES UPĖ.
Saulius Šaltenis – Lietuvos Respublikos kultūros ministras
Laisvūnas Kavaliauskas – Klaipėdos apskrities viršininkas
Eugenijus Gentvilas – Klaipėdos miesto meras
Neringa Blaževičienė – projekto autorė
Stasys Songinas – bibliotekos direktorius
Aladinas Kliukas – AB „Klaipėdos restauratorius“ generalinis direktorius
Iškilmėse dalyvavo: kultūros ministras S. Šaltenis, Klaipėdos apskrities viršininkas L. Kavaliauskas, miesto meras E. Gentvilas, projekto autorė N. Blaževičienė, generalinis rangovas A. Kliukas, bibliotekos direktorius S. Songinas.
Kapsulę įmūrija projekto autorė Neringa Blaževičienė. Juozo Gečo nuotr.
Rašydamas „iššauti starto šūvį“, autorius net nenujautė, kokie išbandymai laukia naujos bibliotekos gimimo. Teoriškai viskas atrodė sureguliuota tobulai: sukurtas projektas, atlikti darbo brėžiniai, organizuoti konkursai, pasirašytos sutartys ir, svarbiausia – įvairių lygių valdžios deklaravimas, jog bibliotekos statyba yra prioritetinė. Tokia situacija ir migdo, ir ramina. Bet realybė pasirodė daug sudėtingesnė.
Dabar nesunku nubrėžti, kaip viskas vystėsi. Pirmiausia – netolygus finansavimas jau sėkmingai pradėtoms statyboms priminė trūkčiojantį automobilį. Atrodo, pradžioje nebuvo metų, kad statyboms būtų skiriama tiek, kiek metų pabaigoje sudarinėjant biudžetą būdavo įrašoma į tą eilutę. Antra – statybos buvo padalintos į du etapus: priestato statyba ir jungiamosios dalies bei paveldinio pastato pritaikymas bibliotekos reikmėms. Tad jei pirmasis etapas daugiau mažiau buvo įspraustas į valstybinių planų rėmus, tai antrasis etapas skendėjo ūkuose. O laikas nelaukė: paveldinio pastato stogas kiauras, sienos trūkinėja, perdangos laikosi ant Dievo žodžio, nuo intensyvaus transporto srauto pagrindine Herkaus Manto gatve didelio tūrio pastatas mediniais, gerokai papuvusiais perdengimais vos laikosi.
Sudaromos ekspertų komisijos, jos pateikia savo išvadas – per jėgą, vaizdžiai kalbant, sukandus dantis, centrinė valdžia skiria finansavimą paveldinio stogo perklojimui. Bet paaiškėja, kad pinigų užtenka pakeisti tik vieną stogo pusę. Taip ir daroma, kita pusė uždengiama apsaugine plėvele, kol audra neužverčia ant jos medžio ir nesuplėšo plėvelės. Su rangovais sutariama, kad stogas bus pabaigtas remontuoti avansu. Taip ir įvyksta.
Šioje vietoje derėtų paminėti, jog bibliotekai pasisekė, nes visus kryžiaus žygio metus, statant naująją biblioteką, Kultūros ministerijoje turėjome „angelą sargą“ – kapitalinės statybos vyr. specialistę Nijolę Babeckienę, kuri ne tik vertingais patarimais, bet ir ryžtingais veiksmais padėjo įveikti kelyje pasitaikančius barjerus. Supratimu ir geraširdišku požiūriu pasižymėjo ir generalinio rangovo „Pamario restauratorius“ vadovas Aldas Kliukas.
Rūpinantis pradėtų pirmojo etapo statybų tolygiu finansavimu, neperdedant buvo parašyta ir išsiųsta keli kilogramai (kitoks mato vienetas čia nelabai tinka) raštų įvairiausioms valdžios institucijoms. Pradedant nuo apskrities bei miesto, baigiant Kultūros ministerija. Ypatingą vietą tarp adresatų užėmė Seimo nariai, kurie, žinia, noriai prisiimdavo rinkėjų priesakus ir sėkmės atveju mėgdavo sau prisipaišyti nuopelnus. Paprastai buvo rašoma Klaipėdoje rinktiems parlamentarams. Jų būdavo 8–9, priklausomai nuo metų.
Štai viename 2002 m. rugsėjo 9 d. rašte direktorius S. Songinas pateikia tokią statybos finansavimo eigą:
Iki 2002 09 01 projekto įgyvendinimui skirta:
1995 m. – 171 tūkst. Lt
1996 m. – 300 tūkst. Lt
1997 m. – 150 tūkst. Lt
1998 m. – 2 000 tūkst. Lt
1999 m. – 960 tūkst. Lt
2000 m. – 840 tūkst. Lt
2001 m. – 1 100 tūkst. Lt
2002 m. – 1 202 tūkst. Lt
Viso: 6 723 tūkst. Lt
Kurie iš Seimo narių pajudino bent pirštą bibliotekos naudai, nespėliosime, bet vieno iš jų – Klaipėdos garbės piliečio ir Seimo nario Valentino Greičiūno pagalbą netrukome pajusti. Šiuo atveju suveikė asmeninė parlamentaro draugystė su velioniu prezidentu A. M. Brazausku.
Apie bibliotekos statybas, virstančias amžiaus statybomis, tauta net kūrė eiles, cituoju:
Čia pat netoliese – Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka
Su savo sunkių darbo sąlygų bėda.
40 metų „projektuota“ ir „statyta“ naujoji biblioteka:
Net ir šiandien neaišku, kada ji bus baigta?
Nemažai daliai pastatytų kultūros objektų,
Kaip ir kitų panašių įgyvendintų projektų,
Užteko valdžios dėmesio, limitų ir pinigų,
O bibliotekos statybai vis pritrūkdavo jų.
Tik paskutinio dešimtmečio pabaigoje
Senosios bibliotekos kiemo gilumoje
Buvo pašventinta kertinė pamatų atrama –
Naujos bibliotekos statybos pradžia.
Praėjo keleri metai nuo statybos pradžios,
Bet ir dabar nesimato jos pabaigos.
Sustingusios strėlės statybinių kranų
Tarsi byloja: čia matyt vėl trūksta pinigų.
M. Pužauskas. Darbas saulę palydėdavo. – Klaipėda, 2001.
Tada iš niekur atsiranda nauja problema, kuri virto beveik tarptautine afera.
O buvo taip: rengiant projektą buvo išlaikytos visos tuomet galiojančios ir privalomos procedūros; sklype atlikti archeologiniai tyrimai bei žvalgymai, paveldiniuose pastatuose užfiksuotos visos saugotinos, restauruotinos bei atstatomos architektūrinės bei kitokios vertybės. Žinia, be šių procedūrinių veiksmų suinteresuotos institucijos ir atsakingi vykdytojai neleistų pradėti darbų. Tad iš kalno pastebėkime, kad projekto vykdytojai klaidų nepadarė. Juo labiau kad tyrimus atliko ne bedarbiai iš darbo biržos, o aukštos kvalifikacijos ekspertai, turintys reikalingus sertifikatus. Bet taip atrodė ne visiems.
Pačioje bibliotekoje atsirado „specialistė“, be kabučių kitaip įvardinti neįmanoma, kuri „atliko“ savo nepriklausomą tyrimą ir „atrado“, kad patys vertingiausi paveldosauginiai objektai bibliotekoje yra arba sunaikinti, arba… išvogti. Antrasis variantas skamba intriguojančiai, nes „sunaikinti“ galima neišmanant, nesuvokiant, trūkstant išsilavinimo, kitaip sakant, nesąmoningai, o vogimas – sąmoningas, kriminalinis veiksmas, baudžiamas įstatymu. Ir jis kelia aktyvesnį susidomėjimą.
Taigi minėta „specialistė“ pradėjo paprastai: žiniasklaidai pranešė, jog bibliotekos kieme yra unikalus paveldo objektas, kurį statybininkai rengiasi sunaikinti. Tai buvo pirmoji gniūžtė sniego griūtyje. Nes prieš TV kameras bibliotekos atstovas, šių eilučių autorius, nevyniodamas žodžių į vatą, pareiškė, jog minėtas objektas neturi jokių paveldo objekto savybių ir nėra pripažintas tokiu. Juo labiau kad statant priestatą pusę jo buvo nugriauta.
Tai buvo tarsi raudonas skuduras prieš buliaus nosį. Prasidėjo masinis puolimas prieš statybininkus bei bibliotekininkus. Neaiškios paskirties tunelis virto unikaliausiu ne tik mieste, bet kone Europoje statiniu, tik sunku buvo sutarti, kam jis skirtas: paveldo specialistas vieną kartą tvirtino, kad civiliams slėptis nuo bombardavimo, kitą kartą – kariams pasitraukti.
Tunelio gynėjams buvo visai nesvarbu, jog abu pasiūlyti panaudojimo variantai yra naivūs, nes įėjimas į tunelį yra vos už kelių metrų nuo trijų bei dviejų aukštų pastatų ir bombardavimo atveju ne tik būtų užblokuotas įėjimas į jį, bet ir pats statinys būtų sugriautas. Argumentų niekas negirdėjo – tunelis skubos tvarka buvo įrašytas į kultūros paveldo registrą. Reikšmingumo lygmuo – vietinis.
Tai buvo tik žiedeliai – kompromituojančią medžiagą, kaip naikinamas paveldas, kiek jo jau sunaikinta ir, svarbiausia, kas dar rengiamasi sunaikinti, teikė „specialistė“. Visi už bibliotekos statybą atsakingi asmenys visuomenininkų vieningai buvo ne tik pasmerkti, bet ir paskelbti už įstatymo ribų. Išgyvenus tų laikų atmosferą, galima atsakingai teigti, jog iki fizinio susidorojimo buvo visai netoli.
Peticijų rašymu visuomenininkai neapsiribojo, jie klampojo po statybvietės purvą nešini plakatais, smerkiančiais „niokotojus“ bei „vagis“, kurie išvogė lipdinius, duris, langus, medines žaliuzes, unikalias durų rankenas, bet svarbiausia carinės Rusijos laikus menančią krosnį – unikalių unikaliausią technikos stebuklą.
Keista, o gal kaip tik ne, bet tarp protestuotojų nebuvo benamių, bemokslių ar šiaip nežinančių ką daro. Ne, tarp jų retas neturėjo mokslinio laipsnio, nebuvo aukštosios mokyklos dėstytojas ar kultūros veikėjas, kaip antai, knygų leidėjas, menininkas. Ir tarp jų neatsirado nė vieno, kuris stabtelėtų ir pasakytų: lukterėkit, pasigilinkime į problemą, negi aplink mus vien melo ir apgavysčių liūnas, negi to, kuo kaltiname atsakingus projekto vykdytojus, nepastebėjo, neužfiksavo sertifikuoti ekspertai, kurie už tai ne tik gauna pinigus, bet ir privalo saugoti savo profesinį prestižą? Ne, visus buvo apėmusi masinė psichozė ir į chorą įsijungė net žinoma paveldo specialistė iš sostinės, nei buvusi, nei mačiusi, apie ką yra kalbama.
Buvo grasinama prisirakinti prie tunelio, jei projekto vykdytojai sumanytų jį griauti. Bet viskas pasisuko netikėta linkme.
Tarsi dar neužtektų viešojoje erdvėje kunkuliuojančio triukšmo, atmiešto neapykanta, netoleravimu, nesitaikstymu, buku užsispyrimu, nenoru atsimerkti ir panašiai, vieną rytą į statybvietę buvo iškviesta policija. Tai padarė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas Naglis Puteikis. Jo nurodymu policijos patrulis sulaikė ir išsivežė apklausai darbų vykdytoją Laimoną Burbą, kuris, neva, neturėdamas leidimo, griovė kultūros paveldą.
Rašomi raštai, Klaipėdos apskrities viršininkas Vytautas Rinkevičius, nuo pat pirmųjų konflikto akimirkų aktyviai stojantis bibliotekininkų ir restauratorių pusėn, Vilniuje susitikinėja su atitinkamų institucijų vadovais, aiškindamas tikrąją padėtį.
Šių eilučių autoriaus rašte KPD direktoriui A. Kuncevičiui teigiama, kad N. Puteikis savo veiksmais bei pareiškimais ne tik trukdo pabaigti I. Simonaitytės bibliotekos statybas, bet ir dezinformuoja visuomenę, šmeižia nekaltus žmones, diskredituoja paveldosauginę veiklą. Kaltindamas bibliotekos vadovybę griovimu, grasina, jog tapęs bibliotekos pastato priėmimo komisijos pirmininku niekada nepasirašys priėmimo akto – panašu, kad jeigu kas duotų šiam veikėjui valią, nė vienas pastatas Klaipėdoje nebūtų priimtas ir visiems tektų grįžti gyventi į tunelius. Svarbiausia, N. Puteikis nesibodi atviro melo teigdamas, jog dėl tunelio ateities bibliotekos projekto autorė nesiteikia pateikti alternatyvių pasiūlymų, nors pasiūlymai pritaikyti tunelį kelis mėnesius guli ant pono darbo stalo, o architektės bandymai susitikti gyvai yra bergždi. Daug triukšmo sukėlusi „carinė krosnis“ tėra 1936 m. gamybos sukiužusią krosnį pakeitusi aštuntojo dešimtmečio tarybinės gamybos „Universal-1“. Akiplėšiškai meluoja teigdamas, jog restauratoriai neturėjo leidimo griauti pastato „prielipą“ – kuro sandėlį, ir dar kviečia policiją, kad sustabdytų darbus, atliekamus turint visus reikalingus leidimus. Esame įsitikinę, teigiama rašte, kad žmonės, pagal pareigas besirūpinantys kultūros paveldu, turi remtis istoriniais tyrinėjimais, moksliškai ar šaltiniais pagrįstais faktais, o ne nuogirdomis, nuojautomis, emocijomis, prielaidomis ar dar kitokiais jausmais, kurie, užuot prisidėję prie visuomenės tikslo išsaugoti paveldą, diskredituoja idėją ir trukdo valstybės investicijomis. Prašome Kultūros paveldo departamento vadovybę deramai įvertinti Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjo N. Puteikio šiuos ir kitus veiksmus.
Buvo kreiptasi į Seimo pirmininką bei Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirminką dėl isterišku tonu pasižymėjusios Paveldo komisijos narės Gražinos Drėmaitės pasisakymo. Kaip ten sakoma: kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui, tad aukštą postą paminklosaugoje užimančiai personai nederėjo leistis iki turginių oratorių lygio ir kartoti išpūstus bei melagingus kaltinimus, įžeidinėjant restauratorius bei bibliotekininkus. Jeigu šis išpuolis nėra atsitiktinis, teigiama rašte, tai kyla pagrįstas klausimas – ar G. Drėmaitė turi teisę, prisidengdama komisijos narės pareigomis, kalbėti apie moralę ir dvasingumą.
Bet visuomenininkai nenuleidžia rankų ir toliau pila vandenį ant melo malūno sparnų, šį kartą atvirą laišką, kuriame tos pačios natos, tos pačios gaidos, tie patys žodžiai. Viskas unikalu, saugotina, N. Puteikis – šventasis, restauratoriai ir bibliotekos vadovybė – nelabieji, niokiotojai ir teriotojai.
Veltui pastangos, nes atsirado blaivių galvų, gebančių skirti grūdus nuo pelų.
„Be abejo, mums jau nusibodo jo /N. Puteikio/ istorijos. Jis provokuoja skandalą, net politikuoja. Čia ne šiaip betvarkė, o absoliuti betvarkė, kažkoks absurdas. Vietoje to, kad problemas spręstų civilizuotais būdais, jis kelia ažiotažą. Mums tai nepriimtina“, – vakar „Vakarų ekspresui“ sakė KPD direktorius Albinas Kuncevičius, kuris savo verdiktą dėl N. Puteikio turėtų paskelbti kitą savaitę.
Dar A. Kuncevičius teigė N. Puteikio, kuris yra ir uostamiesčio tarybos narys, veiksmuose įžvelgiantis politikavimą prieš artėjančius Seimo rinkimus, save vaizduojant kaip amžiną kovotoją ir biurokratų auką.
[…] Nemanau, kad klaipėdiečiai yra piktybiniai kenkėjai, restauruojant tokį svarbų objektą. Man kelia įtarimų jo veikla. Jis dar kartą patvirtino, kad I. Simonaitytės restauravimui yra visi leidimai, priestato griovimui – taip pat.
„Žinote, kai nori mušti šunį, bus ir lazda. Taip ir šiuo atveju – skandalas išprovokuotas. Man labai nepatinka tai, kas darosi. Lauksiu komisijos išvadų, tačiau mano nuomonė apie N. Puteikio veiklos metodus – neigiama“, – neslėpė KPD direktorius.
Kadangi N. Puteikis jau turi griežtą papeikimą dėl skandalo, kuomet girtutėlis ryte pateko į areštinę ir išplūdo policijos pareigūnus, dar vienas griežtas papeikimas gali kainuoti jam tarnybą.
D. Nikitenka. N. Puteikio karjera – ant siūlelio. – Vakarų ekspresas, 2007 m. rugpjūčio 4 d., p. 3
Tapti įkaitu interesų bei ambicijų kovoje – net priešui nelinkėtina dalia. Ypač jei kovoje vyrauja beatodairiškas veržimasis pirmyn, nesiskaitymas su priemonėmis, begėdiškas melas, sąmoningas faktų painiojimas, žūtbūtinis noras pigiomis sensacijomis pritraukti žiniasklaidos dėmesį, o ji, reikia pastebėti, tam lengvai pasiduoda. Įkaitu tapo I. Simonaitytės biblioteka.
Valstybė, matydama varganą bibliotekos būklę, skyrė pinigų naujos bibliotekos statyboms. Ilgus trejus metus vyko projekto derinimai, parašų rinkimai, kol buvo pasiektas visų suinteresuotų pusių bendras sutarimas: kas vertinga iš senojo pastato, kas neturi vertės, ką atstatyti, ką restauruoti, ką nugriauti. Būtina pabrėžti, kad tą sprendė ne bibliotekos vadovai, ne projekto autorė, ne statybininkai, bet įvairių instancijų paminklosaugos valdininkai. Aktyvūs visuomenės atstovai, besirūpinantys paveldo išsaugojimu, šiame procese nedalyvavo. Tiesa, fragmentiškai, nenuosekliai ir atsainiai buvo domimasi senuoju bibliotekos pastatu, bet ne norint pateikti pasiūlymus architektūros istorikams ar architektams, rengiantiems senojo pastato restauracijos projektą, o tam, kad atėjus tinkamam momentui, turėtų „kompromatą“. Tebūna atleista už šį nelietuvišką žodį. Tinkamas momentas išmesti į viešumą „kompromatą“ subrendo, kai bibliotekos statybos darbai pasiekė finišo tiesiąją.
O kad efektas būtų dar didesnis, palaukta, kol statybininkai, turėdami visus reikiamus leidimus, nugriaus menkavertį prielipą – kuro sandėlį, kuris bjaurojo Klaipėdos neorenesanso perliuką – senąjį bibliotekos pastatą. Tada buvo sukeltas neregėtas triukšmas. Kaip veiksmo filme, su specialiomis pajėgomis. Su apklausomis, areštais.
„Neteisėtai griauna.“ Kai buvo atsitokėta, kad griauna teisėtai, tada pasigirdo naujas šūkis: „Vagia.“ Ir tada paskubomis ištraukė „kompromatą“: dingo krosnis, žaliuzės, keltuvas, švino vamzdžiai ir rankenos. Visi vienetiniai egzemplioriai. Lietuvoje, o jei reikės, pasaulyje.
Vadovaujantis tokia logika, galima būtų paklausti: 1921 m., kai pastate rezidavo prancūzai, jis buvo aptvertas kaltinio metalo tvora, o balkono piliastrai laikė puošnias vazas, neužtenka to, galima tik įsivaizduoti, kokios vertės ir grožio baldai tada ir anksčiau stovėjo rūmuose. Kur visa tai? Suprantama, kad į šį klausimą privalo atsakyti bibliotekos vadovai ir statybininkai.
Tiek paveldo saugotojai pagal pareigas, tiek visuomenės atstovai, užuot graudenę tautą, turėtų objektyviai ir labai blaiviai pamąstyti: ar daiktai neturi patvarumo ribų? Kiek vidutiniškai galėtų tarnauti ketaus krosnis, kuri nestovėjo muziejuje po stiklu, ištepta konservuojančiais skysčiais, bet buvo nuolatos, intensyviai kūrenama? Kiek galėjo tverti švininis vamzdynas, jei per pusšimtį metų kasmet reikėdavo keisti sprogusias šildymo baterijas ir prakiurusius vamzdžius, jau nekalbant apie durų rankenas, kurias nuolatos vogdavo lankytojai. Patyliukais sudarant tokio pobūdžio kompromituojančius „dosjė“, pravartu būtų įsigilinti į viską, o jei jų sudarytojai siekia keršto ar yra kitų žemų instinktų bei paskatų vedini, tai tie, kurie bando jais pasinaudoti, prieš mesdami kaltinimus turėtų bent akimirką pagalvoti: ar neskelbiu absurdo?
Bet viešieji ryšiai turi savo dėsnius, o pagrindinis skelbia: norint užtušuoti vieną skandalą, reikia sukelti kitą. Kas gali paneigti faktą, kad skandalas dėl neteisėto griovimo, virtęs skandalu dėl vertybių neišsaugojimo, nebuvo sukeltas tyčia, norint užtušuoti savo darbo trūkumus, aplaidumą ar tiesiog imituoti audringą veiklą?
Labai panašu, kad Klaipėdoje paminklosauga tiek pareiginė, tiek visuomeninė neturi ateities: ir toliau bus griaunami vertingi pastatai, statomi dangoraižiai ar stikliniai kubai, nes paminklai saugomi skandalais, akcijomis, viešais pareiškimais, kaltinimais – viskas griežtai pagal pijaro (viešųjų ryšių) taisykles. O blogiausia yra tai, kad visi saugotojai puikiai moka pasirinkti puolimo objektus – eidami lengviausiu keliu jie nepuola verslininkų, bet biudžetines įstaigas, manydami, kad čia pasieks lengvą pergalę ir išgarsės.
Valstybė skyrė pinigų Klaipėdoje taip reikalingos bibliotekos statybai. Projekte vykusiai numatyta atskleisti XIX a. pastatų grožį, organiškai jungiant juos su XXI a. pradžios madingu architektūros stiliumi. Visa tai galima būtų įvykdyti, bet atrodo, kad trukdantys tam procesui nei patys skaito, nei jų vaikams reikės bibliotekos.
Kaip ir visi teisesnių už teisiuosius pučiami skandalų burbulai sprogo.
Kryžiaus žygių iniciatorius KPD Klaipėdos teritorinio paveldo skyriaus vedėjas N. Puteikis prarado darbą ir galimybę boikotuoti naujosios bibliotekos pastato pridavimą (jei prisimenate, jis tuo visus gąsdino), jo pasekėjai ir gerbėjai susirado kitą objektą ir toliau švaistė savo energiją bei gadino kitiems nervus.
Ar buvo teisūs „tiesos“ gynėjai? Bandykim pasvarstyti dabar, po įvykių praėjus beveik dviem dešimtmečiams. Bet pirmiausia norisi užbėgti skeptikams už akių ir pateisinti bei pasiteisinti, kodėl šiai istorijai skiriame tiek daug vietos.
Visų pirma, mes, kaip puolamųjų atstovai, neturime dėl ko teisintis, nes viskas, ką galėjome išsaugoti ir fragmentuotai integruoti į naujai restauruotą pastatą, buvo atlikta be priekaištų, o jei „gynėjams“ neegzistuoja jokie suvaržymai – nei laiko, nei medžiagų patvarumo, nei finansinių galimybių, tada pirmyn. Blogiausia šioje ir panašiose istorijose yra tai, kad žmonės, neva ginantys paveldą ar kertamus medžius, ar beglobius gyvūnus, visiškai nesirūpina savo tolimesnėmis audringos veiklos pasekmėmis. Panašu, kad jie pasitenkina tik sukeltu triukšmu – kuo jo daugiau, tuo maloniau.
Beje, daugelis iš „gynėjų“ dažnai užsuka į biblioteką ir noriai naudojasi jos paslaugomis, lyg niekur nieko. Dar yra tokių, kurie nuolatos pabrėžia: mano (ar mano vyro) dėka nuo vandališko sugriovimo išgelbėtas statinys (galvoje turima tunelį bibliotekos kieme). Ir jiems atrodo, jog tai ordino vertas žygdarbis.
Tunelis bibliotekos kieme. Martyno Vainoriaus nuotr.
O šios istorijos pabaigai knieti prisiminti tuomet sklandžiusį anekdotą. Visuomenininkai ir paveldo „saugotojai“ kaltino bibliotekos direktorių S. Songiną ir jo pavaduotoją J. Šikšnelį, „Pamario restauratoriaus“ vadovą A. Kliuką, kad ant bibliotekos kieme augančio ąžuolo jie nukryžiavo Kristų.
Medžiagos apie šį apgailėtiną bibliotekos statybos etapą yra prikaupta nemažai, bet, tikriausiai, laikas būtų nusišluostyti prakaitą, ašaras, nusiplauti purvą bei nuoskaudas ir pasidžiaugti tuo, ką per kančias, vargus ir nereikalingą energijos švaistymą pavyko sukurti. Drįstu teigti, jog net didžiausi projekto stabdytojai užsimiršę tuo pasidžiaugia.
Sukurtas jaukus ir funkcionalus bibliotekos kompleksas. Čia miela ir užeiti, ir skaityti, ir pasidairyti. Norėtųsi, kad ši pastatų prikėlimas istorija turėtų tęsinį ir senamiestyje, ir istoriniame Naujamiestyje. Gal galima išleisti bibliotekos rekonstrukciją menančios knygą – dėkui.