Matyt, kad įkvėptas ketvirtadieninių įvykių mūsų miestelyje Spyglio konkurentas išguldė dar vieną pasakėčią:

Išaušo iškilmingoji karaliaus prakalbos diena. Karalystėje kaip ir žadėta gatvės nušluotos, medžiuose čiulba tik lakštingalos. Karaliaus Vytauto nuotaika pakili, visi laukia to lemtingo momento – Jo ekscelencijos didenybės žingsnio į Rotušės balkoną, prakalbos sakymo.

Karalystės būrai ir jų pačios susirinko klausyti karaliaus, riteriūkštis Alvidas, išrikiavęs kariauną, vos matomu galvos linktelėjimu karaliui Vytautui duoda ženklą, kad būrai jau pasiruošę dėmesingai išklausyti didingąją kalbą ir galima pradėti.

Lėtai, įkvėpęs oro karalius Vytautas paskelbia, kad praėję metai buvo sunkūs, daug būrų sirgo pasauline cholera, tačiau tik jis vienas sugebėjo tikrinti visus į uostą atplaukiančius laivus ir savo žvilgsniu rūšiuoti į kurią pusę eiti karalystės svečiams. Sergančius į kairę, į arklininko Arūno arklides ant šieno miegot, sveikus – į karalystės lūšnynus su prievaizdo tūravojimu.

Įpusėjus apžvelgti praėjusio metų derlių – grūdų ir žuvininkystės išteklių gausą, dvi karalystės damos pradėjo muistytis. Pirmoji dama Vaida ištarė: „Karaliau, aš nebegaliu”. Ir nualpo. Antroji – Judita, pamačius, progą gelbėti arbatos draugę, pasakė Jo didenybei: „Aš tuoj, netrukus grįšiu“. Pasipusčiusios suknių padelkas išsmuko iš minios.

Karaliui Vytautui tai nepatiko. Pradėjo trūkčioti kalba, žodžiai tramvajaus studija, Baltijos kelias užstrigo jam gerklėje. Minia nusčiuvo…. Galvojo, kad tuoj karalius Vytautas, kad sprogs, nes taip raudonis išmušė jo veidus. Galiausiai minia pamatė tai, ko nebuvo mačiusi per visą jo karaliavimo istoriją. Karaliaus veide nuriedėjo šalta kaip ledas ašara. Bet tik viena. Tyla truko neilgai.

–  Kariūnai, – sušaukė Karalius. – Klausyt, kai aš kalbu. Nė vienas būras, karžygys ar žemdirbys negali net minčių turėt kitokių, visa esybė turi būti čia dabar.

Tuo metu riteriūkštis Alvidas, kaip ašaką prarijęs, priklaupęs maldavo būrų Arvydo ir Aido, kad tik šie nesugalvotų irgi išeiti.

Patarnaukit dar mūsų karaliui Vytautui, mokėsiu brangiai, – žadėjo jis. – Nugvelbsiu kiek reikės, o jei trūks dar ir pasiskolinsiu.

Apsidžiaugė anie ir pasiliko. Dabar tai praturtėsim, galvojo abu, karalius Vytautas nė nesuos.

Auksiniai turi savo vertę. 

*Šios rubrikos nerekomenduojama skaityti susipykusiems su humoro jausmu ar stokojantiems fantazijos, nes nieko rimto čia tikrai nerasite, Spyglio ir jo draugų humoras iš viso yra sunkiai suprantamas, juodas ir kandus. Rimtų dalykų ieškokite visose kitose „Atviros Klaipėdos” rubrikose.