Programą „Lietuva – jūrinė valstybė“ vykdantis Lietuvos jūrų muziejus pristato įdomius kapitono Felikso Marcinkaus (1905–1961) gyvenimo faktus.

„Visi mes nujaučiame, kad vesti laivus ir kautis su jūra – sunku. Jūra ir vėjai – įnoringi, laivas – sudėtingas mechanizmas, įgula – sutrikusi ar net maištinga, o koks tad kapitonas? Regis, Felikso Marcinkaus portretas ir atskleidžia tą truputį kitokį kapitoną. 1939 m. Feliksas Marcinkus patyrė būsimos Lietuvos okupacijos skonį. Reiso į Leningradą (dab. Sankt Peterburgas, Rusija) metu, į garlaivį „Panevėžys“ netikėtai prisistatė NKVD (sovietinė represinė struktūros) atstovai ir areštavo laivo kapitoną. Jeigu paklausite „už ką?“, tai toje valstybėje areštuoti žmogų, net ir ne SSRS pilietį, nebuvo kažkas labai ypatingo. Pasirodo, NKVD norėjo paversti Marcinkų savo informatoriumi (juk artėjo didžiosios pasaulio dalybos, Lietuva – irgi ant stalo). Norėdamas atsikratyti saugumiečiais, Feliksas pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, bet, vos grįžęs į Lietuvą, apie tai papasakojo „Lietuvos Baltijos Lloydas“ vadovybei ir pasakė, kad daugiau į Leningradą neplauksiąs. Šio sprendimo laikėsi tvirtai, nes suprato, kad sovietai jam tokio įžūlumo neatleis. Kitą sykį „Panevėžys“ atplaukė į Leningradą jau vadovaujamas kito jūrininko – Rapolo Čemeškos. NKVDistai, tikėjęsi čia sulaukti Marcinkaus, liko it musę kandę. Nežiūrint Leningrade nutikusios istorijos, Feliksas Marcinkus nesiruošė taikstytis su sovietine tvarka. 1940 m. liepą, sovietų tankams jau nužlegsėjus Lietuvos keliais, Marcinkaus vadovaujamame garlaivyje „Marijampolėje“ I šturmanas Liudas Serafimas paskubėjo iškelti raudoną vėliavą. Grįžęs į laivą, kapitonas liepė ją nuleisti, bet jūreiviai nepakluso – nežinia, ar buvo užsikrėtę komunizmo virusu, ar taikėsi įtikti naujajai valdžiai. Kapitonui liko vienintelis kelias – pasitraukti iš laivo”, – biografinėje apybraižoje rašo Justinas Žilinskas.