Prasidedant penktajam mėnesiui griežtame karantine, akivaizdžiai matome, kad judėjimo ribojimai tarp savivaldybių nebėra efektyvūs ir pradeda išsigimti. Be pateisinamos priežasties negalima nuvykti automagistrale iš Vilniaus į Kauną, bet užtat įmanoma iš Vilniaus nuskristi pailsėti į užsienio kurortus ir grįžti į Kauno oro uostą.

Tuo tarpu mūsų kurortai jau nuo gruodžio mėnesio negali priimti jokių lankytojų. Tai reiškia, jog pajūrio viešbučiai, kavinės ir restoranai praranda dideles pajamas, o ką jau kalbėti apie sveikatingumo centrus Birštone ar Druskininkuose. Kol išmokos nukentėjusioms įmonėms vėluoja, tai – ne tik nepakeliamos išlaidos verslui, bet ir didesnės atostogų kainos kiekvienam lankytojui ateinančią vasarą.

Štai Neringos miesto savivaldybėje sergančiųjų COVID-19 – vos keletas, tačiau savivaldybė patenka į raudonąją zoną ir negali priimti poilsiautojų. Palanga buvo atverta lankytojams vos porai savaičių, o dabar verslininkams vėl tenka užverti duris ir laukti pokyčių.

Galiojantys apribojimai taip pat išryškina ir nelygybės grimasas – turtingiausieji gali sau leisti išvykti atostogų į Maldyvus ar nusipirkti nekilnojamojo turto pajūrio kurortuose ir taip apeiti judėjimo ribojimus. Be to, pinigai, kuriuos šie poilsiautojai galėtų išleisti Lietuvoje, nukeliauja užsienio ekonomikoms.

O štai vidutines ir mažesnes pajamas uždirbantiems žmonėms nelieka galimybės išvažiuoti pailsėti karantino metu.

Kaip tai spręsti? Taikykime kelionėms į Lietuvos kurortus tokią pačią tvarką, kaip ir vykstantiems ilsėtis į užsienį.

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, norintys keliauti į turistams atvirus užsienio kurortus, turi turėti neigiamą COVID-19 testą. Grįžus po atostogų, reikia karantinuotis dvi savaites arba vėl pasidaryti testą ir saviizoliacijoje praleisti 10 dienų.

Kadangi epidemiologinė situacija išlieka rimta, tokią pačią tvarką galėtume taikyti ir vykstantiems į Lietuvos kurortus. Prieš kelionę į pajūrį – neigiamas COVID-19 testas, o grįžus – karantinas.

Neabejoju, kad tokios priemonės neišgąsdintų dalies visuomenės ir atsirastų norinčių saugiai pailsėti už gyvenamosios savivaldybės ribų. Taip ne tik padėtume kurortinių savivaldybių verslams atsigauti po ilgų mėnesių nuostolių, bet ir suteiktume galimybę įvairias pajamas gaunantiems žmonėms saugiai pailsėti Lietuvoje.

Nors ir siekiame užtikrinti maksimalų žmonių saugumą, net didžiausi skeptikai pripažįsta, kad pervargusi visuomenė jau nebepaiso dalies draudimų. Tuo galėjome įsitikinti ir plačiai nuskambėjusiu M.A.M.A apdovanojimų pavyzdžiu. Deja, tačiau tokių atvejų gali tik daugėti, jei nebus priimti atitinkami sprendimai dėl karantino laisvinimo. Todėl turime iš naujo aptarti taikomus ribojimus – jų naudą, o kartu ir žalą.

Netaikykime tokio griežto judėjimo tarp savivaldybių ribojimo – sudarydami galimybę išvykti pailsėti iš gyvenamosios savivaldybės, ne tik išsklaidytume minias didžiųjų miestų parkuose, bet ir prisidėtume prie mūsų žmonių emocinės būsenos gerinimo.

Šv. Velykų savaitgalį likime namie, susitelkime, kad jau po švenčių galėtume laukti pozityvių pokyčių. Tikiu, kad Vyriausybė įsiklausys į visuomenės balsą ir atvers Lietuvos kurortus lankytojams.