Prisimenu, žalioje bibliotekinėje jaunystėje buvo madinga ginčytis, lyginant biblioteką su gyvu organizmu ir sprendžiant, kas yra bibliotekos širdis, kas smegenys, kas kraujas ir taip toliau. Visi ginčo dalyviai siekdavo būti vadinami smegenimis, tarsi nežinodami, kad smegenys miršta sutrikus kraujotakai, negavusios reikiamo deguonies kiekio. Tai, apie ką kalbėsime šįkart, yra vadintina bibliotekos kraujotaka, kitaip sakant, tuo, kas užtikrina stabilią smegenų veiklą.

Kur buvo įsikūręs Komplektavimo skyrius bibliotekos veiklos pradžioje, nustatyti nepavyko, užtat vėliau, iki persikėlimo į II rūmus 1994 m. komplektuotojai glaudėsi kambarėlyje pirmame aukšte, kur dabar atverta erdvė vaikų literatūros poskyrio parodoms. Ankštoje patalpoje sutilpo keturi darbuotojai ir naujų knygų siuntos, kurios nuo gavimo iki tvarkymo buvo saugomos dabartinėse tarnybinėse patalpėlėse šalia tualetų, skirtų lankytojams.

Komplektavimo tvarkymo skyrius dirba. Fotografija iš KLAVB archyvo

Kabineto langai žiūrėjo į centrinę Herkaus Manto gatvę ir tai buvo privalumas, nes gražios bibliotekos darbuotojos traukdavo ne tik praeivių žvilgsnius, bet ir tuometinių lovelasų (dažnai apsilankydavo tapytojas marinistas Edvardas Malinauskas) norą užsukti į vidų ir paflirtuoti su bibliotekininkėmis, tarp kurių elegancija ir grožiu išsiskyrė skyriaus vedėja Birutė Vaičienė.

Kabinete nuolatos sukiodavosi ir visų skyrių vedėjos, atsirinkinėdamos savo skyriams reikiamus naujus leidinius. Bet dėl nepakenčiamai sunkių darbo sąlygų niekas nesiskundė ir nepriekaištavo, skyriuje darbas virte virė ir kompletuotojos kone visada būdavo pakilios bei žaismingos nuotaikos. Pasakojama istorija, kad besijuokdama iš anekdoto viena darbuotoja patyrė insultą. Laimei, ne stiprų, po reabilitacijos galėjo tęsti darbą.

Fondo judėjimo knyga pradėta pildyti 1951 m. sausio 1 d. Pirmasis įrašas: gauta 4 617 egz. pagal aktą Nr. 1. Nepavyko nustatyti, ar tai kitų institucijų perdavimai, ar dovanos. Iš jų lietuvių kalba 1 230 egz., rusų – 3 360 egz., kitomis kalbomis – 27 egz. Vyravo grožinė literatūra – 1 852 egz.

Pirmoji lietuviška knyga inventorinėje knygoje Stalino premijos laureato Aujezovo Muchtaro „Abajus“ (V., Valst. Grožinės literatūros leidykla, 1950). Pati pirmoji – V. Ažajev „Daleko ot Moskvy“. Beje, inventorinė knyga pildyta rusų kalba, taigi ir lietuviškos knygos įrašytos rusiškai, pvz.: Antokolskis P. „Stichi i poemy“, Aksakov S. „Izbranyje proizvedenia“, Barbius A. „My obviniajem“, „Volšebnyje kolca“, „Ruskieje narodnyje skazki“, Veresajev „Sočinenieje“, Vasiljev, Gorkiji, Žemaitė „Poimany bes“, „Izbranoje“, P. Cvirka „Taina“, „Rasskazy“, „Zemlia kormilica“, „Izbranyje proizvedenije“. Visi išvardinti leidiniai lietuvių kalba. Tą galima identifikuoti pagal leidyklą, rusiškai įvardintą kaip GICHL (Gosudarstvenoje izdatelstvo chudožestvenoji literatūry, arba Valstybinė grožinės literatūros leidykla).

Dabar, iš laiko perspektyvos, kalbant apie komplektavimą, galima sakyti, jog bibliotekos istorijoje tik retais atvejais lėšų fondo papildymui netrūko.

Autorius prisimena:

Vienoje radijo laidoje esu sakęs: metų pabaiga, į kabinetą įsiveržia vyriausioji buhalterė šaukdama: ministerija pametėjo 19 tūkst. rublių naujiems spaudiniams, reikia iki rytojaus juos išleisti. Dabar bepigu, užsukai į knygyną ir tik spėk rinktis, o tada? Tada lentynos prigrūstos Lenino raštų, Brežnevo trilogijų ir panašių „šedevrų“, kurių bibliotekose ir taip netrūksta. Vos taip pasakius, į radiją paskambino suirzęs patriotas ir ėmė kaltinti mane melu: neva ir tais laikais buvo išleidžiama puikių knygų. Čia situacija: ką noriu, tą girdžiu. Taip ir tam patriotui: viena ausimi išgirdo ir suirzo. O mes tokiais atvejais, netikėtai ministerijos praturtinti, nemėtėme pinigų marksizmo bolševizmo klasikams, bet susisiekdavome su kolekcionieriais ir įsigydavome prieškarinių kraštotyrinių leidinių. Bet tai taikėsi tik kelis kartus, o pinigų naujiems spaudiniams įsigyti trūkumą biblioteka jautė chroniškai.

Tikriausiai žinote nemokamą patarimą tokiems atvejams: trūksta pinigų – mažink poreikius. Šiuo atveju patarimas niekinis, nes sumažinęs tūkstančių bibliotekos lankytojų poreikius juos paprasčiausiai prarasi. Jie neturės kantrybės laukti, jiems tas pats, kad bibliotekai trūksta pinigų, negavę norimų knygų, pasuks į kitą biblioteką. Juokinga ir graudu būdavo girdėti miesto „tėvų“ patarimus dėl patalpų trūkumo, jie net nemirkteldami sakydavo: mažiau užsakykit.

Spragos fonde prilygintinos negyjančiai žaizdai bibliotekos kūne. Bet pasiekti tobulumą užsakant naujus spaudinius yra keblu. Kaip numanyti, kuri knyga bus nepaleidžiama iš rankų, o kuri pastatyta į lentyną ramiai ilsėsis iki sanitarinės dienos, kai bus išiminėjama iš lentynos tik nuvalyti dulkėms? Koks Nostradamas tai gali numatyti?

Nežiūrint į visą puokštę problemų, su kuriomis susidurdavo bibliotekos fondų formuotojai: apgailėtinos darbo sąlygos, pinigų stoka, skurdi pasiūla ir t. t., tam tikra dalis naujai gautų leidinių keliaudavo į „užmaršties kambarius“, jei galima taip pavadinti saugyklas, įrengtas tam nepritaikytose patalpose. Pradžioje jie buvo verčiami į stirtas, vėliau, pastačius lentynas, be jokios tvarkos kraunami tam, kad po dešimtmečių visuotinės talkos metų bibliotekininkas paėmęs į rankas vizualiai įvertintų jų stovį ir vertę. Jei jam pasirodydavo, kad leidinys dar bus paklausus, nuvalydavo jį tamponu, išmirkytu etilo alkoholyje ir dėdavo į dėžę, priešingu atveju – išplėšdavo titulinį lapą, kuriame įrašytas inventorinis numeris, kurį prijungdavo prie nurašymo akto, o leidinys keliavo į makulatūrą. Daugiausia tokį likimą patyrusių spaudinių buvo iš sąjunginio privalomojo egzemplioriaus, kuris buvo įpirštas bibliotekai, siekiant sustiprinti internacionalinį lietuvių tautos auklėjimą.

Vaizdelis iš saugyklų skyriaus. Iš kairės: V. Stankevičienė, B. Rajeckienė. Algio Jankūno nuotr.

Bibliotekos gyvavimą veikė šalyje vykstantys socialiniai ir ekonominiai procesai, štai 1993 m., nors jau praėjus ekonominei Lietuvos blokadai, buvo katastrofiškiausi metai per pastaruosius dešimtmečius. Nuo antrojo pusmečio buvo nutrauktas finansavimas ir nuoseklus fondo kaupimas sustojo. Negana to, nuo liepos mėnesio Vyriausybė panaikino nemokamą spaudos egzempliorių ir biblioteka ėmė gyventi iš labdaros. Į pagalbos šauksmą atsiliepė tik Jūrų prekybos uosto generalinis direktorius Sigitas Šileris, paaukojęs knygų komplektavimui 1 tūkst. Lt.

Metų pabaigoje biblioteka gavo pirmąją, skaičiuojant nuo birželio mėnesio, naujų knygų siuntą. Tikriausiai tai buvo tiesiogiai susiję su pinigų reforma – birželį Lietuva įsivedė litą 1994 m. krizė gilėjo. Nuo antrojo pusmečio kolektorius dėl skolos, kuri siekė 30 tūkst. Lt, nutraukė knygų tiekimą. Gaudavome tik kai kuriuos nemokamo privalomojo egzemplioriaus užsilikusius leidinius.

Šių eilučių autorius, patartas nuoširdžios Lietuvos bibliotekų bičiulės Sofijos Salienės, pateikė paraišką Čikagos lietuvių fondui prašydamas finansinės paramos. Prašymas buvo išgirstas ir metų gale gavome 2 tūkst. dolerių. Už juos nupirkome per 1 000 knygų.

Visokiais būdais ir keliais ieškojome rėmėjų, deja, atsiliepė tik pavieniai asmenys, padovanoję savo asmenines bibliotekas.

Dar vieną finansinę injekciją iš JAV išeivių gavome 1995 m. – 1 000 dolerių. Vėliau prašymai nebuvo patenkinami. Siekiant pagerinti finansinę situaciją, 1995 m. iš skaitytojų pradėtas imti 1 Lt mokestis už perregistravimą. Už surinktus pinigus pirktos naujos knygos.

Nuo 1996 m. birželio 1 d. vėl gavome privalomąjį egzempliorių. Šioje vietoje reikėtų paviešinti, kad gerais Vyriausybės norais yra grįstas pragaras, nes įstatymai dėl privalomojo egzemplioriaus yra be antrosios dalies – poįstatyminio akto, numatančio sankcijas už įstatymo nevykdymą. Tad leidėjui paliekama laisvė: noriu siunčiu, noriu ne ir ką jūs man padarysit. Toks liberalizmas yra galimas tik šalyse su aukšta kultūra ir morale. Mums iki to dar toloka. Ypač verslininkams, drebantiems dėl kapeikos.

Iš likviduojamos susivienijimo „Jūra“ bibliotekos fondus papildėme 3 973 egz. Ši biblioteka, kažkada vadinta profsąjungine, aptarnaudavo laivų bibliotekas. Joje buvo sukaupta šimtai tūkstančių egzempliorių knygų, daugiausia rusų kalba. Pagal išsiderėtą susitarimą mes perėmėme tik dalį fondų ir dvi darbuotojas. Viena dalimi, kaip jau buvo minėta, papildėme fondus, kitą atidėjome į rezervą bei mainus. Darbuotojos – Mila Machovikova ir Ramutė Okuličė, dirba iki šiol, pirmoji Skaityklų skyriuje, kita – Informacinių išteklių.

Po nepriklausomybės atgavimo ėmė keistis ne tik skaitytojų sudėtis pagal tautybę, bet ir fondų sudėtis. Mažėjo naujai gautų leidinių kitomis, pirmiausia, rusų kalba, mažėjo ir ta kalba skaitančiųjų bei besilankančiųjų bibliotekoje. Padėtis iš dalies taisoma perkant iš mieste veikiančių rusiškos literatūros knygynų bei keletą metų bibliotekas šefuojančio Puškino fondo: štai iš ten 2001 m. gauta 389 egz. už 3 791 Lt; 2002 m. – 179 egz. už 2 067 Lt; o 2003 m. – 100 egz. už 1 517 Lt.

Iki 2008 m. lėšos komplektavimui buvo tarsi loterija: žinojome, kad gausime, o kiek – nežinojome. Tada atsirado išminčiai, kurie sugalvojo stebuklingą formulę, pagal kurią savivaldybių viešosios bibliotekos ėmė gauti daugiau lėšų naujų spaudinių įsigijimui nei apskričių bibliotekos. Formulės autorystės niekas neprisiėmė, bet nesunku buvo suprasti, kad tai tie, kurie norėjo sunaikinti apskričių bibliotekas, ištrinti jas iš šalies kultūros žemėlapio. Kitaip sakant, ministerijos valdininkai, pasiduodantys įtakingų savivaldybių viešųjų bibliotekų vadovų valiai.

Formulės kūrėjams atrodė, kad jei nėra pinigų, reikia daryti griežtą atranką užsakinėjant naujus leidinius (primenu: Vykdomojo komiteto vadovai patardavo: trūksta patalpų, mažiau pirkite naujų knygų). Tik niekam į galvą neatėjo patarti klonuoti paklausius leidinius. O kodėl bibliotekininkas negali virsti Hariu Poteriu ir, užsakęs vieną leidinį, priklonuoti jo dešimtis egzempliorių. Ir pigu, ir patogu. Bet tai juokais, nors ir nejuokinga.

Įdomiausia, kad šioje vietoje nereikia išradinėti dviračio, tik pasiremti svečių šalių patirtimi, kur ši problema sprendžiama paprastai ir be tragedijų bei ambicijų. Ekspertai atrenka leidybai pateiktas paraiškas ir sprendžia, kurie leidiniai turės vertę nacionalinei kultūrai. Tada jų leidybai skiriamos lėšos, bet tokiam tiražui, kad viena dalis tektų viešosioms bibliotekoms, kita – prekybai. Ir leidėjai su bibliotekininkais ramūs, ir skaitytojai patenkinti. Tokia sistema galima kitur, tik ne Lietuvoje, nes čia gyvena ypatingo sumanumo žmonės, kurie sukuria savas taisykles, net nesiribojančias su sveiku protu. Kultūros tarybos ekspertai neatpažįsta net Nacionalinės premijos laureatų, finansuoja leidinį pagal savo supratimą, bet greičiau nesupratimą, nes ekspertai buriami pagal mažiausią kainą viešuoju pirkimu. Pagal privalomo egzemplioriaus įstatymą dalis tiražo patenka tik į dvidešimt stambiausių šalies bibliotekų, ir tada pralaimi visi: leidėjai, autoriai, bibliotekininkai, skaitytojai. Kodėl mūsų šalyje turi būti kitaip? Nuo galvos ant kojų arba atvirkščiai.

Keblus užsiėmimas atrasti subalansuotą formulę užsakant naujus leidinius, kaip ir surasti optimalią pinigų sumą naujiems leidiniams. Stebuklingų formulių nėra, negalima skirti pinigų tiek, kiek prašo bibliotekos, nes mūsų nagai į lenkti save ir prašysime beprotiškai daug, užsakinėsime beprotiškai daug, o toliau vėl prašysime pinigų papildomoms patalpoms ir taip toliau – pasaka be galo. Bet negalima daryti dviejų dalykų: nesiremti šalių, išsprendusių šią problemą, patirtimi ir naudoti lėšų skirstymą kaip instrumentą sumenkinti apskričių bibliotekų vaidmenį. Pats, dar būdamas direktoriumi, esu ne kartą patyręs pažįstamų priekaištų: tavo biblioteka neturi, tai radau savivaldybės bibliotekoje, dabar tik ten ir lankausi.

Fondų formavimas yra vienas iš subjektyviausių bibliotekinių procesų. Oponentai visada gali papriekaištauti: jūs neteisingai komplektuojate, nesilaikote komplektavimo prioritetų ir pan. O bibliotekininkai, sergantys lėšų nepakankamumu, prieštarauja: jūs subjektyviai vertinate, mes elgiamės pagal protokolą. Ir panašiai. Pasaka be galo.

Žinia, informaciniai ištekliai bibliotekose yra kaupiami ne norint pasipuikuoti prieš kitus įspūdingais egzempliorių skaičiais, bet patenkinti vartotojų poreikius – paklausius leidinius leidžiant skolintis į namus, retesnius – skaityti vietoje, skaityklose. Tad prieiname prie kitos informacinių išteklių kaupimo pusės – jų sutalpinimo bei saugojimo.

Fondų saugojimo skyrius arba trumpiau saugykla įsteigta 1961 m. Nuo pat pradžios iki išėjimo į pensiją 1983 m. jai vadovavo Augustina
Vaitiekūnaitė-Grubliauskienė (1928–1986). Iš jos skyriaus vairą perėmė: 1983–1987 m. Albina Čiplienė, 1987–2003 m. Danutė Solvjova, 2003–2014 m. Eglė Kavaliauskienė.

Vaizdelis iš saugyklų skyriaus. Iš kairės: V. Stankevičienė, D. Solovjova, Z. Zakarauskienė. 1986 m. Algio Jankūno nuotr.

Į saugyklą nukišamos visos nereikalingos knygos. Pilkajame priestate reikalai neblogi, E formato ir F rusų k. knygos prieinamos, tačiau pro stogą varva vanduo. Ratinėje lietuviškas F sutvarkytas, užtat kitoje pusėje fondai praktiškai palaidoti, ten suverstos stirtomis iš visų sk. nurašymui surinktos knygos be jokios sistemos ir elementarios tvarkos. Negana to, iš radiatorių pradeda veržtis vanduo, o bendros kalbos su ūkio dalimi nepavyksta surasti.

Kauno g. sutvarkyti visi, išskyrus užsienietiškus, periodiniai leidiniai. Pastariesiems trūksta lentynų. Tačiau čia trūksta estetinės išvaizdos: langai uždangstyti linine drobule, grindys bjaurios, lentynos nepritaikytos laikraščiams, trūksta darbo vietų.

Fragmentai minčių, išsakytų gamybiniame susirinkime, aptariant saugyklų darbą 1987 m. birželio 8 d.