Užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas paskelbė idėją dėl Druskininkuose esančios sanatorijos „Belorus“, kurios veikla dabar yra apribota Europos Sąjungos sankcijomis, nes formaliai priklauso Baltarusijos prezidento reikalų valdybai. Pono Adomėno nuomone, su oficialiu Minsku galima būtų aptarti įmonės perdavimą Lietuvos valdžiai, kad sankcijų pasekmių nejustų apie 350 ten dirbančių mūsų piliečių. Dar p. Adomėnas sako, kad baltarusiai galėtų būti gudresni ir lankstesni patys: galbūt užtektų sanatoriją prezidento reikalų valdybos perduoti kaimyninės šalies sveikatos apsaugos ministerijai ar kitai neutralesnei institucijai.

Paskutinis p. Adomėno argumentas atrodo gana juokingas. Aliaksandro Lukašenkos aplinka dėl situacijos Druskininkuose turi progą kasvakar atšvęsti, jeigu ES už brutalų susidorojimą su opozicija įvestos sankcijos kerta ne tik p. Lukašenkos režimui, bet ir šimtams lietuvių, kurių valdžia yra viena aktyvesnių ES politikos Baltarusijos atžvilgiu „vanagų“.

Esu beveik tikras, kad Minske „Belorus“ sanatorijos pavaldumo dėl to niekas nekeis. Iš principo.

Kita vertus, Baltarusijos nuosavybės Druskininkuose atsiradimo istorija yra sudėtinga, tačiau gali padėti išspręsti lietuviškų darbo vietų joje klausimą.

Reikalas tas, kad Derybose su Baltarusija sanatoriją Lietuvos valdžia atidavė iš esmės už dyką. Baltarusijos valdžia įgyvendino ne visus prieš aštuoniolika metų dvišaliu Lietuvos ir Baltarusijos susitarimu prisiimtus įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė 1996 m. vasario 6 d. Vilniuje.

Tuometinio dviejų šalių vyriausybių dviejų susitarimų paketo esmė buvo turto mainai. Viena sutartimi Vilnius įsipareigojo nuosavybės teise perduoti Baltarusijai Druskininkuose dar sovietmečiu pastatytą sanatoriją „Baltarusija“ ir 99 metams išnuomoti objekto teritorija apibrėžtą žemės skylą. Kita – Minskas tokiam pačiam laikotarpiui išnuomoti Baltarusijos teritorijoje, Drūkšių ežero pakrantės gyvenvietėje Drysviaty esantį 1,31 kvadratinių kilometrų ploto anklavą ir nuosavybės teise anklave pastatytus įrenginius: hidroelektrinę „Tautų draugystė“ ir vandens šliuzų sistemą, kuri dokumentuose buvo vadinama „Objektas 500“. Jis buvo kritiškai svarbus prie Drūkšių veikusiai Ignalinos atominei elektrinei.

1953 m. ant Prorvos upės pastatytos hidroelektrinės ir 1983 m. – „Objekto 500“ sistema sovietmečiu maždaug 30 cm pakėlė ir išlaikė Drūkšių ežero vandens lygį. Iki nepriklausomos Lietuvos valstybingumo atstatymo, įrenginiai buvo Ignalinos atominės elektrinės (IAE) balanse, po 1990-ųjų atsidūrė kaimyninės šalies teritorijoje, nors buvo svarbūs jėgainės darbo saugumui: technologiniu požiūriu, Drūkšių ežeras buvo paverstas IAE aušinimui skirtu vandens baseinu. Hidroelektrinės turbinos buvo išardytos prieš 30 metų ir ji yra pritaikyta, esant reikalui, nuleisti vandenį iš Drūkšių ežero į Prorvos upę.

Vyriausybių susitarimo 6 straipsnis nurodo, kad „jis įsigalioja nuo tos dienos kai Šalys praneš viena kitai apie kiekvienos iš jų vidaus procedūrų, būtinų šio susitarimo įsigaliojimui, įvykdymą“. Lietuvos pusė savo įsipareigojimus įvykdė: Vyriausybė teikė prašymą Prezidentūrai, 1996 m. kovo 12 d. prezidentas Algirdas Brazauskas pasirašė dekretą, kuriuo Seimui pateikė ratifikuoti susitarimą. Sprendimą priėmus Seimui, susitarimas dėl „Baltarusijos“ sanatorijos perdavimo ir žemės nuomos įsigaliojo 1996 m. balandžio 26 d. Baltarusijos nuosavybė Druskininkuose buvo įregistruota Registrų centre.

Baltarusijos Aukščiausioji Taryba susitarimus taip pat rafitikavo, tačiau kaimynai iki galo savo įsipareigojimų neįvykdė. „Objekto 500” teisinės registracijos procesas buvo vilkinamas, o „Tautų draugystės“ hidroelektrinės registracijos procedūra nepradėta ilgus metus, kadangi
kaimyninės šalies vyriausybė nurodė nesudaryti šio objekto žemės sklypo nuomos sutarties.

Nors baltarusiai delsė vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus (ligi dabar nepavyko rasti pranešimo, kad padėtis yra pasikeitusi), Lietuvos valdžia nesiryžo tų susitarimų denonsuoti ir sanatoriją į mūsų jurisdikciją grąžinti.

„Objektas 500” galėjo būti lygiai toks pat svarbus neįvykusiam Visagino atominės elektrinės (VAE) numarintam projektui, toks sprendimas galėjo sukelti oficialaus Minsko alergiją, nes visąlaik baimintasi dėl tranzitinių krovinių srautų į Klaipėdos uostą.

Taigi, jeigu padėtis dėl nuosavybės įteisinimo nepasikeitė ligi šiol, gal verta iš naujo apsvarstyti 1996 m. sutarties denonsavimo galimybę, nes ir VAE numirė, ir krovinių srautai, regis, keičia kryptį.