Nesu prisiekusi istorinių veikalų ar romanų gerbėja, tačiau stengiuosi nepraleisti rašytinių šaltinių apie Klaipėdos kraštą. Dariaus Musteikio romano pavadinimas „Čia bus Mėmelio pilis“ iš karto suintrigavo. Parsinešiau knygą iš bibliotekos, maniau, pavartysiu, paskaitinėsiu vieną kitą ištrauką, bet romanas taip lengvai nepaleido – vienu įkvėpimu perskaičiau jį nuo pradžios iki paskutinio skyriaus, nesukdama sau galvos dėl to, kas jame tikra, o kas pramanyta. Realios istorijos ir autoriaus fantazijos romane susipina į vieną intriguojantį pasakojimą – Mėmelio miesto įkūrimą 1252 metais.

Romanas turėtų patikti nuotykių mėgėjams – jame apstu vokiečių ordino riterių kovų su vietiniais gyventojais ir scenų su piratais, tačiau įdomių detalių apie pilėnų gyvenimą, buitį, papročius ir tradicijas ras ir istorinio žanro gerbėjai. Į romaną įpinta riterio Karlo ir išmintingosios Augustės meilės istorija, o jungiamoji romano grandis – Juodasis pilies vaiduoklis, globojantis pilies gyventojus nuo visų negandų.

Romano autorius Darius Musteikis yra gimęs Klaipėdoje rugpjūčio 1 dieną. Tą pačią dieną minime ir Klaipėdos miesto gimtadienį, kitais metais minėsime jau 770–ąjį. Ši priežastis paskatino autorių parašyti istorinę fantaziją, dedikuotą savo gimtajam miestui.

„Viduramžiai man patinka savo gaivališkumu. Apie tą Klaipėdos istorijos tarpsnį grožinės literatūros beveik nėra. Pabandžiau šią spragą užpildyti”, – sako Darius Musteikis.

Šis romanas – pirmoji jūsų knyga. Ką veikiate gyvenime ir kaip atradote rašymą?

Nuo 2003-ųjų metų gyvenu Vilniuje, tačiau esu savo gimtojo miesto Klaipėdos patriotas ir fanas. Laisvalaikiu domiuosi istorija. Anglų kalba esu parašęs apysaką, kurios siužetas gimė iš mano žmonos močiutės Magdalenos pasakojimų. Apysaką „Stories of an old wall clock. Magdalena“ įkėliau į Amazon Kindle platformą. Turiu ir jos lietuvišką versiją. Gal kada nors ši apysaka virs romanu. Magdalena 1910-1991 metais gyveno Kluonalių kaime šalia Kretingos.

Prieš metus, turėdamas daugiau laisvo laiko, išdrįsau parašyti istorinį romaną „Čia bus Mėmelio pilis”. Rašymas užtruko maždaug 600 darbo valandų. Rašiau pusmetį, kasdien rašymui skirdamas po 2-3 valandas.

Rašytojas Kazys Almenas yra pasakęs: „Rašymas prilygsta bet kokiam kitam amatui“. Jis pateikia pavyzdį, kad, norint išdrožti klumpę, tereikia paimti medį ir drožti, kol išeis klumpė. K. Almeno apibūdinimas tinka ir rašymui.

Turiu techninį išsilavinimą, esu informacinių technologijų specialistas, o dabar dar ir rašytojas–mėgėjas. Mėgstu tvarką, tikslumą, tvarkingą struktūrą ir aiškų priežasties – pasekmės ryšį. Tokia yra ir mano romano struktūra.

Klaipėdos miesto istorija labai įdomi ir permaininga. Kodėl savo romano siužetui rinkotės miesto įsikūrimo pradžią ir painų viduramžių laikotarpį, kuriame netrūksta informacinių skylių?

Informacijos apie Klaipėdos miesto istoriją trūksta, o ta, kuri yra prieinama, išsibarsčiusi po įvairius šaltinius ir yra nevienareikšmė. Viduramžiai man patinka savo gaivališkumu. Apie tą Klaipėdos istorijos tarpsnį grožinės literatūros beveik nėra. Pabandžiau šią spragą užpildyti.

Istorinio romano rašymas įpareigoja prisilaikyti istorinių faktų. Anotacijoje rašote, kad jūsų romanas nėra istorijos vadovėlis. Ar jūsų sukurta literatūrinė fikcija labai nutolusi nuo realybės? Kokiais istoriniais šaltiniais rėmėtės rašydamas romaną?

Pagrindiniai informacijos šaltiniai – vokiečių kronikos: H. Latvio, H. Vartbergės „Livonijos kronika“, eiliuotoji „Livonijos kronika“, P. Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, T. Baranausko sudaryti „Kuršo aktai“ ir Johano Zembrickio „ Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija“. Anotacijoje sąmoningai pabrėžiu, kad mano romanas nėra istorijos vadovėlis. Tai padeda išvengti kandžių istorikų pastabų, kurios galėtų būti adresuojamos istoriniam veikalui. Istorinis romanas – pirmiausia yra romanas. Vėliau jau galima analizuoti, kiek jame istorinių faktų, ar jie patikimi.

Aleksandro Diuma romane „Trys muškietininkai“ ar Walterio Skoto romane „Aivenhas“ tikrų istorinių faktų nėra daug – vyrauja nuotykinis žanras. Yra istorinių romanų, į kuriuos sudedama tiek daug faktų, kad kūriniai tampa vos ne istorinėmis monografijomis. Išskirčiau keletą istorinių romanų tipų: nuotykių istorijos (savo romaną „Čia bus Mėmelio pilis“ priskirčiau būtent šiam), istoriniai detektyvai, pseudo istorinė fantastika (J. R. R. Tolkino „Žiedų valdovas“), pseudo istorinė sąmokslo teorija (D. Brauno „Da Vinčio kodas“), istorinės biografijos, istoriniai perpasakojimai ir istoriniai meilės romanai.

Būna, kad romanas turi visus išvardintus požymius. Man labiausiai patinka A. Diuma romano „Trys muškietininkai“ stilius, jo ir laikiausi, tik mano romane daugiau autentiškos istorijos.

Nuo ko pradėjote romaną? Minėjote, kad pirmiausia parašėte istoriją apie Juodąjį pilies vaiduoklį.

Romaną pradėjau nuo Juodojo vaiduoklio istorijos. Bandžiau atspėti, iš kur jis atsirado ir ką veikė, kol 1595 metų vasario 19 vakarą pasirodė Hansui fon der Haidei. Po to pasidomėjau Mėmelio pilies istorinėmis ištakomis, ieškojau, kur ir kaip vaiduoklį apgyvendinti. Taip romane atsirado pirmosios pilies statybos scena, personažai vokiečių kolonistai kryžiuočiai bei atvykėliais nepatenkinti kuršiai. Nuo skyriaus „Žvalgyba mūšiu“ prasidėjo romane pasakojama istorija, kurioje svarbi vieta skiriama pilies angelui sargui ir globėjui Juodajam vaiduokliui.

Sulaukėte pastabų, kad romane nesmerkiate vokiečių kolonistų ir vokiečių ordino. Ar tikrai esate toks palankus jiems?

Mano manymu, Mėmelis buvo ir yra daugiabriaunis ir multikultūrinis miestas. Čia gyveno daug tautų, maišėsi gausybė kultūrų. Nenuneigsi, kad pilį pastatė ir Mėmelio miestą įkūrė vokiečių kryžiuočių ordinas. Beje, kaip ir daugelį kitų Rytų Europos miestų prie Baltijos jūros.

Mano romane kryžiuočiai nėra teisinami, bet nėra ir demonizuojami. Kryžiuočių pasmerkimas atėjo iš sovietmečio istoriografijos, kur kryžiuočiams buvo prikabinama fašistų etiketė. Kryžiuočių ordinas į kuršių žemes atėjo su savo tikėjimu, tvarka ir kultūra, kas nebūtinai patiko vietiniams. Tačiau ši invazija turėjo ir teigiamų pasekmių vietiniams gyventojams.

Miestą įkūrė atvykėliai kolonistai, kurie pradžioje, kariaudami su vietiniais, bandė įsitvirtinti kalaviju. Vėliau abi kariaujančios pusės ėmė ieškoti taikaus sprendimo ir jį suradę kartu ėmė vystyti verslą ir prekybą. Tokiame tiglyje su Juodojo vaiduoklio globa ir pagalba lydėsi naujųjų Mėmelio gyventojų etnosas.

Romane teigiama, kad vietinių gyventojų pilis Poys ir vietovė, vadinama Klaipėda, čia buvo iki vokiečių atvykimo į kuršių žemes? Ar svarstėte, koks galėjo būti Klaipėdos likimas, jei kuršių žemių nebūtų užėmę vokiečiai?

Manau, kad tokiu atveju Klaipėda būtų dabar mažas – 30-50 tūkstančių gyventojų turintis provincialus miestas, arba tik kurortas, be pramonės ir industrijos.

Labai įdomiai vaizduojate pilėnų ir priešpilyje gyvenančių žmonių buitį. Rašote taip įtikinamai, kad nesunku patikėti viskuo. Nemažai dėmesio skiriate kulinarijai: tekste randame ypatingą strimelių kukulių, Mėmelio štufato ir kitus receptus. Visa tai tikra ar išgalvota?

Svarbu viduramžių pilyje nevirti cepelinų ir negardinti kepsnių kečiupu. Valgių gamyboje nenaudojau bulvių ir pomidorų, kuriuos Kolumbas iš Amerikos atvežė gerokai vėliau. Viduramžių gastronomijos ir kulinarijos žinių sėmiausi iš Vincento Sako straipsnių. Strimelių kukuliai – juk tai žuvies tefteliai. Aš gimęs ir užaugęs Klaipėdoje, iki šiol puikiai prisimenu jų skonį.

Štufatas– troškinys, ragu, kurį puikiai gamina mano žmona Audronė.

Plačiau papasakokite apie knygoje aprašomus to laikotarpio laidojimo papročius.

Liūnuose ir durpynuose Europoje viduramžiais skandino lavonus ir nusikaltėlius ar aukas dievams. Durpynuose rasta gerai išsilaikiusių mumijų. Taip pat buvo paplitę griautiniai, kai kūnas laidojamas, ir degintiniai kapai. Tradicijos ir ritualai maišėsi ir keitė vienas kitą. Skalviai galėjo laidoti degintiniuose kapuose, nes ta tradicija iš prūsų ėjo į šiaurę. Krikščionys, taip pat Mėmelio ir pilies gyventojai, tikėjo kūno prisikėlimu, todėl privalėjo kūnus laidoti. Pradžioje laidojo bažnyčių šventoriuose, kriptose, kapinėse. Vėliau, kai pritrūko vietos kulto pastatuose, aš „leidau” kūnus skandinti liūne. Laidotuvių ritualas skyriuje „Skalvių ir vokiečių laidotuvės” yra mano sugalvotas. Bet taip galėjo būti.

Minėjote, kad rašote kitą knygą. Ar naujas romanas pratęs literatūrinę fikciją „Čia bus Mėmelio pilis“?

Tęsinys jau parašytas ir atiduotas skaitytojų įvertinimui – yra tokia galimybė pasitikrinti kūrinį per BETA testus. Pirmieji atsiliepimai geri: daug veiksmo, įdomu, lengvai skaitosi, gerai subalansuoti istoriniai faktai ir literatūrinis pasakojimas. Pasiūlysiu romaną leidyklai, ji spręs. Tikiu, kad labai greitai pasirodys antroji mano knyga.