Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertmeisteriu po virtualios atrankos pradėjo dirbti amerikietis Cristopheris Cooley‘us. Pianistas džiaugiasi Klaipėda bei planuoja čia likti ne mažiau kaip dvejus metus. 

Ką veikėte prieš atvykdamas į Klaipėdą? 

Pastaruosius dvidešimt metų gyvenau Niujorke bei dirbau laisvai samdomu pianistu. Akompanavau operos solistų koncertams, rečitaliams, perklausoms, įrašams. Dirbau kaip solistų mokytojas, grojau klasikinę muziką, vargonavau katalikų bažnyčioje. Taip pat kūriau aranžuotes muzikiniam teatrui. 

Niekada negyvenau užsienyje, tačiau daug keliaudavau darbo reikalais. Dalyvavau vasaros kursuose Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje. 

Apie konkursą koncertmeisterio darbo vietai užimti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sužinojau iš vieno internetinio tinklalapio.  

Ar sudėtinga apsispręsti iš vieno žemyno persikelti į kitą? 

Pats buvau nustebęs dėl tokio savo sprendimo. Palikau Niujorką ir atvykau į Klaipėdą dėl daugybės priežasčių. Visas pasaulis matė, kad Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) valdžiai sunkiai sekėsi dorotis su pandemijos iššūkiais, ir aš supratau, kad gyvenimas Europoje į įprastą ritmą grįš greičiau nei Amerikoje. Amerikoje aš nematau teigiamų pokyčio ženklų bent artimiausioje ateityje… Bet pagrindinė priežastis ta, kad JAV vyriausybė nepadeda menininkams, ką daro Europos šalių vyriausybės, ir aš pamaniau, kad jausiuosi saugiau dirbdamas teatre, kuris yra remiamas vyriausybės. 

Su kokiais iššūkiais susiduriate naujame darbe? 

Džiaugiuosi, kad didelių netikėtumų ar naujovių nėra: savo darbe susiduriu su dalykais, kuriuos jau esu daręs ir anksčiau. Akompanuoju solistams, dirbu su dirigentais, choru repeticijose. Žaviuosi dainininkais, kuriuos tenka čia sutikti: jie daug dirba, stengiasi ir noriai priima mano pastabas, pasiūlymus.  

Jūsų ateities planai? 

Sunku kalbėti apie ateities planus, bet manau, kad Klaipėdoje dirbsiu ne mažiau nei dvejus metus, o gal dar ilgiau! Lietuvių kalba sudėtinga, tad man prireiks laiko, kol ją išmoksiu. Klaipėdoje jaučiuosi gerai: perku būtiniausius daiktus, maistą, važinėju autobusu ir t. t. Dar nespėjau gerai pažinti miesto, bet tai, ką mačiau, labai patiko. Kaip ir visi laukiu pandemijos pabaigos ir oro atšilimo, kad galėčiau laisviau judėti, kur panorėjęs. 

Lietuviai ir amerikiečiai šypsosi skirtingai. Kaip lietuviams išmokti šypsotis amerikiečių stiliumi? 

Amerikietiška šypsena? Nepajutau jokių skirtumų: mano manymu, lietuviai malonūs ir laimingi (juokiasi). 

Tai ne pirmas didelis pasikeitimas jūsų gyvenime? 

Esu kilęs iš mažo miestelio Alabamoje. Nebuvau turtingas, tad dar studijuodamas koledže pradėjau akompanuoti dainininkams, kad užsidirbčiau pinigų. Labai mėgau mokytis kalbų, bet visą gyvenimą daugiausiai laiko skyriau fortepijonui. 

Į Niujorką atvykau 1998 m. be pinigų, ketinau baigti doktorantūros studijas Manhatano muzikos mokykloje (Manhattan School of Music) ir buvau tikras, kad liksiu čia gyventi ir dirbti. Sunkiai dirbau, taupiau pinigus, nusipirkau savo pirmą būstą 2011 m. Vėliau jį pardaviau, nusipirkau kitą, vėl pardaviau. Ir tik praėjusiais metais nusipirkau namą, skirtą gyventi dviems šeimoms Bronkse. Dabar gyvenu Klaipėdoje, o mano dvibutis Niujorke išnuomotas. Dabar jaučiuosi esąs tikras nekilnojamojo turto savininkas ir investuotojas (juokiasi).  

Fortepijonu pradėjau groti sulaukęs 7-erių, o būdamas 15-likos debiutavau su Floridos jaunimo orkestru. Baigiau Floridos valstijos universitetą ir Teksaso universitetą Ostine, doktorantūrą – Manhatano muzikos mokykloje pas pianistę Heasook Rhee. Kaip solistas grojau su Teksaso universiteto simfoniniu orkestru, Teksaso kameriniu orkestru, Niujorko orkestru „Musica Bella“.

Kaip akompaniatorius dirbau įvairiose pasaulio šalyse su įvairiais solistais – instrumentalistais ir dainininkais – Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Anglijoje, Rusijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Peru, Japonijoje ir Korėjoje, koncertavau Linkolno centro Carnegie ir Alice Tully salėse Niujorke. Dalyvavau BMI Lehman Engel muzikinio teatro dirbtuvių programoje kaip kompozitorius. Mano kartu su tekstų autoriumi Benju Paseku sukurtą dainą „Completely Different Place“ (Visiškai kitokia vieta), įrašė „Tony“ apdovanojimų nominantė Kelli O’Hara. 

Ne pinigai gyvenime svarbiausi? 

Ne, bet menininkai turi mokėti sėkmingai investuoti pinigus, nes būna laikotarpių, kai jų uždirba nedaug. Būdamas laisvai samdomas menininkas, neinvestavau į pensijų fondus, ką už amerikiečius dažniausiai padaro jų darbdaviai, tad mano namas – mano būsima pensija (juokiasi).