Seimas pateikimo stadijoje palaikė iniciatyvą sudaryti galimybę 1.2% GPM mokesčio skirti tik nevyriausybinių organizacijų (NVO) sektoriui. Džiaugiuosi kolegų ryžtu stiprinti pilietinę visuomenę, bet kartu matau nepagrįstų baimių dėl šio mano pasiūlymo.

2021-ųjų sausio 1 d. duomenimis Lietuvoje visuomenės labui veikia 34 319 pilietinės organizacijos priskiriamos NVO sektoriui: 1 846 Labdaros ir paramos fondai, 20 106 asociacijos ir 12 367 viešosios įstaigos. Už šių skaičių savo laiką ir energiją vardan bendro gėrio aukojantys žmonės – tai ištvermingi savanoriai ligoninėse, padėję rizikos grupėse esantiems žmonėms, organizuojantys bendruomenes buriančias iniciatyvas bei daugelis kitų.

Sėkmingai veikiančios nevyriausybinės organizacijos siekia ilgalaikių partnerysčių su verslu, ieško būdų mainais pasiūlyti savo paslaugas, o savo veiklą grindžia visuomenės pasitikėjimu. Šios įstatymo pataisos iniciatoriai ir yra NVO atstovai, kurie geriausiai žino, kaip valstybė gali prisidėti prie pagalbos jiems kuriant pilietinę visuomenę.

Ar toks pokytis pakenktų biudžetinėms įstaigoms? Nemanau, nes vidutiniškai parama biudžetinio sektoriaus įstaigoms viršija paramą NVO organizacijoms: 2020-aisiais žmonės iš viso skyrė virš 3 mln. eurų GPM paramos 2 388 biudžetinėms įstaigoms (vidutiniškai 1374 EUR / 1 įstaigai) ir beveik 13 mln. eurų 14 890 NVO sektoriaus atstovų (vidutiniškai 852 EUR / 1 organizacijai).

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog biudžetinės įstaigos dažnu atveju turi šimtatūkstantinius biudžetus ir papildomi keli šimtai eurų didelės įtakos jų veiklos rezultatams nedaro. Tuo tarpu keli šimtai eurų NVO – tai dar viena akcija, iniciatyva ar prasmingas renginys, įgyvendintas projektas. Net ir su mažomis sumomis privačios iniciatyvos vedini žmonės sugeneruoja daugybę socialinio kapitalo. Na, o norintiems toliau
remti biudžetinių įstaigų veiklą asmeninėmis lėšomis, tokia galimybė išliktų net ir priėmus naują įstatymo pataisą.

Svarbu paminėti ir tai, kad kiekvienas mūsų jau remiame biudžetines įstaigas iš savo sumokamų mokesčių.

Dabar galiojanti tvarka nėra efektyvi ir tą rodo tiek ES praktika, tiek tarptautiniai ekspertai, tiek mūsų pačių kontrolės mechanizmai. Dar 2009-aisias LR valstybės kontrolės dėl 2008-ųjų valstybės biudžeto įvykdymo apskaitos išvadose teigiama, kad didžiausią dalį paramos gauna biudžetinės įstaigos ir tai kelia abejones, ar tokia besiklostanti praktika nėra ydinga ir neiškreipia pačios paramos tikslų. Tarptautinio ne pelno teisės centro ekspertai taip pat teigia, kad valstybės, pasirinkdamos teisinį reglamentavimą tikslingai skirti gyventojų pajamų mokesčio dalį tik NVO, aiškiai išreikštų siekį stiprinti savo pilietinį sektorių.

Visose ES šalyse, kuriose yra galimybė skirti 1% ar 2% nuo pajamų mokesčio – paramą galima skirti tik nuo valstybės ir savivaldybių nepriklausomoms organizacijoms. Kai 2004-aisiais priėmėme šį įstatymą Lietuvoje, iniciatyvos tikslas irgi buvo toks pat – stiprinti nepriklausomą NVO sektorių. Deja, skaičiai šiandien rodo ką kitą.

Pritarę pasiūlymui, skirti 1,2 proc. GPM mokesčio paramą nevyriausybinėms organizacijoms, ženkliai sustiprintume Lietuvos pilietinį sektorių, kuris sukuria didelę pridėtinę vertę valstybės socialinėje ekonomikoje.

Taip pat, priimtos įstatymo pataisos suteiktų didesnes galimybes nuo valdžios aparato nepriklausomoms bei viešąjį interesą tenkinančioms organizacijoms užsitikrinti bent minimalius finansinius resursus. Galiausiai, paskatintų visuomenę domėtis pilietinėmis organizacijomis ir įsitraukti į filantropinę veiklą.

Prieš Seimo rinkimus bene visos politinės partijos deklaravo, jog yra pasirengusios remti ir stiprinti NVO sektorių, ypač nukentėjusį dėl pandemijos. Metas tai įrodyti ne tik žodžiais, bet ir darbais.