LCC universitete paskaitas vedanti Nadia Kovaliova apie savo darbą pasakoja su dideliu užsidegimu, tačiau jos akys dar labiau švytėti pradeda prakalbus apie kiek kitokią veiklą. Nadia – knygų vaikams autorė bei jų iliustratorė.

Moters rankose – jau antroji jos išleista knygelė apie dviejų veikėjų – Meškio ir Žąsies – nuotykius. Iš to, ką autorė pasakoja, panašu, kad jos ir herojų nuotykiai dar tik prasideda.  

Tai jau antroji serijos apie Meškį ir Žąsį knyga – „Meškis ir Žąsis. Gera būti kartu“. Apie ką ji pasakoja?

Ši knygelė, kaip ir pirmoji – apie draugystę, džiaugsmą, šiek tiek paliesta baimės tema. Knygelėje, kaip ir įprasta, atsiranda problema, kurį veikėjai turi išspręsti. Šiuo atveju, tai – vasaros karštis, kankinantis Meškį, kurį veikėjai bando kartu įveikti. Žąsis stengiasi padėti įvairiausiais būdais – pasiūlo suvalgyti ledų, kartu geria šaltą limonadą, eina išsimaudyti. Galų gale pradeda lyti ir problema išsisprendžia savaime. Tačiau knygelės skaitytojams turėtų būti pastebimas esminis dalykas – dviese su draugu sunkumus iškęsti lengviau. Kartu gera būti tiek per karštį, tiek per lietų.  Iš šios idėjos gimė knygos pavadinimas, o visi aprašyti nuotykiai – iš mano pačios ir mano 8-metės dukros patirties bei emocijų.

Ar veikėjai pasikeitė lyginant su pirmąja knygele? Galbūt patys šiek tiek paaugo kartu su savo skaitytojais?

Pokyčių yra. Meškis ir Žąsis – pagrindiniai knygelės personažai šį kartą jau linksminasi vasarą. Prieš tai buvo žiema. 

Pagrindinis skirtumas tas, kad šį kartą pasirinkau skaitmeninę iliustraciją, todėl knygelė atrodo šiuolaikiškesnė. Patys veikėjai tapo modernesni.

Pirmąją knygelę kūriau tradicinėmis technologijomis – su akriliniais dažais iliustracijas piešiau popieriuje. Skirtumą galima pamatyti plika akimi. Neslėpsiu, technologijos kūrybos procese suteikia patogumo. Nereikia ranka maišyti spalvų, ilgai tvarkytis darbo vietos, iš karto matai „pilną knygos paveikslą“, o ir piešti, naudodamasi planšete, galiu kur tik panorėjusi. Tačiau tai nereiškia, kad meilės piešdama įdedu mažiau. Net ir kurdama iliustracijas planšetėje bandau atkartoti rankų darbo techniką.

Nors toks darbo būdas šiek tiek lengvesnis, greitesnis, rankų darbo pilnai nepakeičia. Noras pasiimti teptuką visada grįžta. Man gera jausti jo potėpius, lengviau išgauti veikėjų charakterius, tekstūras. Pirmuosius eskizus vis tiek dažniausiai sukuriu ant popieriaus, niekada nekopijuoju tų pačių personažų išraiškų, siekiu veikėjams suteikti gyvybės. Savo iliustracijomis noriu atskleisti tiek jų liūdesį, tiek nuostabą arba nuovargį. Knygelėmis mokau atpažinti emocijas ir jas įvardyti. Pavyzdžiui, antakiai turi labai didelę įtaką vaizduojant emocijas. Atrodo, tik du brūkšneliai, o juos pasukus į vieną pusę veikėjas gali atrodyti piktas, į kitą – jau linksmas. Juk kuriant vaikams norisi, kad jie ir savo jausmus atpažintų knygos herojuose.

Papasakokite, kodėl savo knygelėms pasirinkote du tokius skirtingus personažus – meškiną ir žąsį?

Pirmiausia gimė Meškis. Galbūt todėl, kad apie šiuos gyvūnus knygų yra labai daug. Norėjosi turėti ir savąjį. Tačiau visada reikalingas ir antraplanis veikėjas. Jį kurdama eksperimentavau su visokiais mažais gyvūnais. Norėjosi parodyti veikėjų kontrastą, nes vaikams kontrastingas vaizdas visada atrodo įdomesnis. Žąsis puikiai tam tiko savo forma, spalva.

Su tokiais veikėjai pirmojoje knygelėje buvo lengva sukurti problemą (knygos konfliktą). Žąsis turėjo išskristi į šiltuosius kraštus, o Meškis to padaryti negalėjo, tačiau vis tiek laukė grįžtančio draugo. Ir sulaukė. Jų draugystė, išgyvenusi tokius išbandymus, tęsiasi ir toliau.

Ar prieš kurdama pirmąją knygelę jau įsivaizdavote, kokie bus jūsų veikėjų charakteriai? Kuo jie vienas kitą papildys?

Iš karto žinojau, kad jie bus skirtingi, bet tie skirtumai nebus kliūtis, o tik padės jų draugystei klestėti. Štai Meškis truputį tinginiukas, nerangus. Jam visada kyla kokių nors sunkumų – tai karšta, tai šalta, tai jis negali skristi kartu su Žąsimi. Tuo tarpu, Žąsis labiau pozityvus personažas, kuris vis bando savo niurzgančiam draugui padėti. Jam lietus ir karštis nebaisus, skristi jis moka, tačiau yra mažas. Būdamas šalia Meškio jis jaučia saugumą.

Ko veikėjų charakteriai per knygelę moko vaikus?

Visų pirma, moko būti linksmais ir laimingais, nepaisant aplinkybių. Skatina ieškoti išeities iš problemų ir jas spręsti kartu. Taip pat moko priimti savo unikalius bruožus, susitaikyti, kad ne visi gali skraidyti.

Kokiais būdais knyga komunikuoja su skaitytoju?

Mano knygos – patiems mažiausiems skaitytojams, kurie dar tik mokosi skaityti. Arba tiems, kuriems dar skaito tėvai, iki 7-erių metų.

Knygos tekstas labai paprastas. Antrojoje knygelėje jis ir skiemenuotas. Šios knygos labiau susitelkia į iliustracijas, todėl jose nėra tokio stipraus moralo, koks įprastas, pavyzdžiui, pasakų knygose. Pastebėjau tendenciją, kad vaikams dažniausiai to moralo ir nereikia, jo labiau ieško tėvai. Aš akcentuojuosi į pozityvias veido išraiškas, detales iliustracijose. Nors tekstas ir labai svarbus, šiuo atveju jis piešinėlius tik papildo. Manau, kad jį nuėmus galėtume vis tiek suprasti, apie ką yra istorija.

Tai šios knygelės labiau skirtos pažinimui, bet ne mokymuisi skaityti?

Na, taip. Tačiau tėvai su vaikais gali kartu nagrinėti paveikslėlius, mokytis juos apibūdinti, ieškoti detalių. Manau, kad tokios knygelės gali būti puiki mokymosi priemonė ir šiek tiek vyresniems vaikams, kurių gimtoji kalba nėra lietuvių. Knygelėje yra ir objektų, kuriuos galima suskaičiuoti, taip pat lavinamas ir vaiko vizualinis intelektas, estetikos jausmas. Turiu omeny, kai žiūri į iliustraciją ir mokaisi pastebėti kontrastą, kompoziciją, raštus, spalvų derėjimą.

Ar jūsų pačios dukra prisideda prie knygelių kūrimo? Gal duoda idėjų kaip jas tobulinti?

Jai labai įdomu stebėti procesą. Stebėdama ji kartais pastebi tai, ko nepastebiu aš, ir užduoda klausimus: „O ką jis čia daro? Aš nesuprantu, kad jis čia laisto gėlės“. Pažiūriu, ogi, pasirodo, tikrai neaiškiai pavaizdavau.

Kartais gaunu loginių pastabų, pavyzdžiui, kad medūzos negyvena ežere. Tai parodo, kad vaikai pastebi daugiau negu pastebime mes, suaugę.

Kokia jūsų kūrybinė aplinka? Kaip atrodo kūrybinė erdvė, kurioje gimsta šie spalvingi piešiniai?

Mano svajonė turėti tą kūrybinę erdvę. Aš galiu ir virtuvėje kurti, ir sode. Todėl piešti planšetėje ir yra labai patogu. Piešinių eskizus kabinu per visą butą. Svarbu kabinti ten, kur dažniausiai būnu, kad net ir gamindama galėčiau juos nagrinėti.

Labai svarbu suprasti, ko tau reikia kūrybiniam procesui. Pirmą knygą kūriau chaotiškai, o dabar jau žinau, kaip ir kur man patinka dirbti, todėl procesas greitėja. Anksčiau pirkdavau brangius eskizų albumus, dabar piešiu ant to, kas pasitaiko po ranka. Noriu, kad į galvą šovusi mintis nepradingtų, kol susikursiu kokią nors specialią darbinę aplinką. Mano idėjos dažnai gimsta iš šurmulio. Jis netgi padeda kūrybiniame procese, o štai mechaniniams darbui – piešimui, dažniausiai jau reikalingas didesnis susikaupimas.

Tai įkvėpimas taip – šast, ir ateina?

Taip, turiu savo iliustracijos idėją įgyvendinti čia ir dabar, nes kitaip tiesiog pamiršiu. Galima ją ir užsirašyti, bet dar geriau iš karto vizualizuoti.

Kaip pati pradėjote piešti? Ar šis amatas susijęs su jūsų profesija, ar gimė iš didelio noro sukurti kažką savo?

Nuo vaikystės mėgstu piešti. Mano mama pasakoja, kad galėdavau sėdėti piešdama valandų valandas, kas, pavyzdžiui, mano dukrai, apsuptai daugybės aplinkinių dirgiklių, būtų tikras iššūkis.

Man taip pat patinka matyti apčiuopiamą darbo rezultatą. Bet kuriame darbe norisi to vizualaus rezultato ir pasitenkinimo jausmo jį matant. Knyga yra puikus pavyzdys, kai tą rezultatą gali ir matyti, ir pačiupinėti, ir dar juo pasidalinti su kitais. Šiuo atveju vaikai yra dėkinga auditorija. Jie kritiški, bet ne pikti, o nuoširdūs.

Piešėte piešėte ir sugalvojote išleisti knygą? Ar tai buvo sena svajonė?

LCC universitete baigiau bakalauro verslo administravimo studijas. Klausydamasi finansų, marketingo paskaitų iš karto supratau, kad darbas su skaičiais – ne man. Vis dėlto šios žinios dabar praverčia. Baigusi bakalauro studijas įstojau į Westminster universitetą Londone, studijavau vizualinės komunikacijos magistrą. Ten studijuojant nebuvo nustatytų ribų, turėjom visišką laisvę kurti tai, ką norime. Šių studijų metu pajutau, kad jeigu noriu, galiu viską. Įgavau pasitikėjimo savimi. Manau, kad tai prisidėjo prie mano sprendimo išleisti knygą.

Šiuo metu LCC dėstau vizualinę komunikaciją ir fotografiją, todėl savo studentus, net ir matydama, kad jie dar nėra profesionalai, stengiuosi nepamiršti pagirti, pasakyti „Gražu, daryk toliau ir tau viskas pavyks“.

Kur dar, be knygelių, galima pamatyti jūsų iliustracijas?

Po pirmosios knygelės išleidimo turėjau daug iliustracijų, nenorėjau jų laikyti stalčiuje, todėl įrėminau ir padariau keletą parodų Lėlių teatre ir Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.

Ateityje turite panašių planų?

Dėl parodos nesu tikra, bet planuose turiu surengti dirbtuvėles vaikams, kuriose jie galėtų sukurti savo knygą. Viskas vyktų, kaip įprasta knygos kūrime – pradedant nuo personažų surašymo, veiksmų veikėjams priskyrimo ir galiausiai – iliustravimo. Vaikai iš dirbtuvėlių išeitų su savo kūriniu – savo pačių sukurta knyga.

Ar galima tikėtis, kad pasirodys ir trečioji knygelė?

Taip, trečioji knygelė pavadinimu „Meškis ir Žąsis. Pyragas skaniausias per lietų“ turėtų pasirodyti ateinančią vasarą. Šiuo metu beveik baigiu kurti jos tekstą. Ji bus apie rudens nuotykius, įkvėptus tikrų gyvenimo įvykių. Kurta rudenį, kai lyja, nėra ką veikti. Veikėjai taip pat leidžia laiką namuose, daro mankšteles ir žaidžia stalo žaidimus. Galų gale jie išalksta ir nusprendžia iškepti obuolių pyragą, o kaip jį keps ir kaip jam ieškos ingridientų, sužinosite knygoje (šypsosi).

Tai ko gi kiekvienas iš mūsų gali pasimokyti iš Meškio ir Žąsies, kad mums būtų gera būti kartu?

Meškis ir Žąsis moko galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitą. Nuolat primena, jog reikia ne vien imti, bet ir duoti.