Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai baigė nagrinėti bylą, inicijuotą dienraštį „Klaipėda” valdančios bendrovės, siekiančios nemokėti pernai atleistam sporto žurnalistui Česlovui Kavarzai 6 262 eurų už darbą sekmadieniais.

Baigiamųjų kalbų metu UAB „Klaipėdos dienraštis” advokatas Žilvinas Kalinauskas toliau tikino, kad žurnalistas savanoriškai dirbdavo sekmadieniais ir esą net nėra įrodymų, ar tai darė kiekvieną sekmadienį, kiek laiko trukdavo tokia jo darbo diena.

Tuo metu Č. Kavarza visą šį teisminį procesą vadino itin skaudžiu ir teigė, jog net „košmariškiausiame sapne” nebūtų susapnavęs, kad reikės su buvusiu darbdaviu susitikti teisme, jaustis žeminamu ir ginti savo garbę.

„Dabar vykstančio teismo metu keista girdėti apie tabelius, apie 8 valandų darbą. Niekas niekada iki šiol apie tai net nekalbėdavo”, – sakė Česlovas Kavarza (dešinėje). Martyno Vainoriaus nuotr.

Nepatiko Darbo ginčų komisijos sprendimas

„Atvira Klaipėda” jau rašė, kad nuo 1996-ųjų „Klaipėdoje” dirbęs Č. Kavarza pernai birželį buvo atleistas pagal Darbo kodekso straipsnį, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Tokiu atveju darbuotojui išmokama dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jis pats gauna iš valstybės ilgalaikio darbo išmoką, kurios dydis priklauso nuo nepertraukiamo darbo stažo toje darbovietėje.

Sporto žurnalistu dirbusio Č. Kavarzos darbo sutartyje buvo nurodyta 5 darbo dienų savaitė, tačiau jis pats teigė dirbdavęs šešias, o kartais ir septynias dienas per savaitę, jei šeštadieniais vykdavo svarbios rungtynės, bet atlygio už tai negaudavęs.

Dėl to po atleidimo žurnalistas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri konstatavo, jog bendrovė buvusiam darbuotojui privalo sumokėti už darbą sekmadieniais per pastaruosius 3 metus, kadangi atlygio už ankstesnius metus ginčyti nebegalima dėl suėjusio senaties termino.

Komisija nurodė UAB „Klaipėdos dienraštis” žurnalistui sumokėti 6 262 eurus už darbą sekmadieniais, tačiau bendrovė su tuo nesutikdama kreipėsi į teismą ir Č. Kavarza tapo atsakovu civilinėje byloje.

Teigia, jog įrodymų nėra

Savo baigiamojoje kalboje UAB „Klaipėdos dienraštis” advokatas Ž. Kalinauskas dėstė, kad Č. Kavarza neįrodė, jog 106 poilsio dienas dirbo po 8 darbo valandas, kad toks darbas gali būti laikomas viršvalandžiais.

Teisininkas taip pat akcentavo, jog žurnalisto darbo sutartis iš viso buvo keista šešis kartus, paskutinį sykį – 2018 metais, tačiau darbuotojas esą nė karto nereiškė pageidavimų ar pretenzijų, kad joje būtų nurodytas ir apmokėjimas už darbą sekmadieniais.

„Visiškai nesuprantama, kad nė karto per 20 metų nebūtų prašęs, tai visiškai nėra neįtikima”, – kalbėjo advokatas, pabrėždamas, jog Č. Kavarza turi aukštąjį išsilavinimą, yra mąstantis žmogus, todėl turėjo ginti savo teises, jei jos buvo pažeidžiamos. 

Ž. Kalinausko įsitikinimu, šiuo atveju yra suėjusi ir senatis. 

Advokatas taip pat citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rudenį suformuotą praktiką, teigiančią, jog nurodymų dirbti viršvalandžius sąlygą turi įrodyti darbuotojas, o ne darbdavys.

Anot advokato, vien tai, kad pirmadieniniuose „Klaipėdos” numeriuose buvo Č. Kavarzos rašyti ar parengti straipsniai, nereiškia, jog jie buvo rengiami sekmadienį ir dar 8 valandas. Jis priminė teismui pateikęs 25 pirmadienio dienraščių numerių kopijas su straipsniais, kuriuose buvo aprašomi gerokai seniau vykę renginiai.

Ž. Kalinauskas tikino, kad tokios apimties Č. Kavarzos darbo sekmadieniais neįrodo ir jo buvusių kolegų – Radvilės Rumšienės, Vytauto Petriko ir Luko Špero – liudijimai teisme. Pasak advokato, iš darbo grafikų matyti, kad tik 41 diena sutapo su šių žurnalistų budėjimais sekmadienį.

UAB „Klaipėdos dienraštis” direktorius Vidas Milkevičius baigiamosios kalbos metu buvo itin lakoniškas – tepareiškė, jog palaiko advokato poziciją ir prašė ieškinį tenkinti.

„Teismo procesas atskleidė darbdavius”

„Net košmariškiausiame sapne nebūčiau susapnavęs, kad teks štai taip stovėti teisme, ginti savo garbę, įrodinėti tai, kas buvo akivaizdžiau nei akivaizdu„,  – kalbėjo Č. Kavarza, pabrėžęs, kad įvairiausi neramumai redakcijoje prasidėjo dar 2007-aisiais, kai bendrovės akcijas įsigijo nauji savininkai.

Pastarieji esą iš pradžių teigė, kad žmonių neatleidinės, bet vėliau to ėmėsi kone masiškai, kol liko dirbti „patys tvirčiausi, situacijų apdaužyti, laikraščiui ir žurnalistiniam darbui ištikimiausi žmonės”.

„Bandę iš vietinio laikraščio daryti kažką panašaus į nacionalinį, turbūt nemanė, kad vietiniame laikraštyje vietinis žmogus ieško vietinių žinių. Pradėjus į popierinį laikraštį dėti informaciją iš visur, o mažiausiai iš Klaipėdos, praradome daug skaitytojų. Konkurentai, konkrečiai „Vakarų ekspresas“, kiek žinau, dėl tokios „Klaipėdos“ laikraščio strategijos trynė rankomis. Konkurencinėje kovoje pati „Klaipėda“ save gerokai pražudė. Negaliu sakyti, kad buvo panika, tačiau valdžia keitė valdžią, kone kasmet bendrovėje buvo keičiami direktoriai. Ką ten direktoriai – keitėsi bendrovės savininkai. Gerai, jei jie prisistatydavo. Būdavo, kad kas savininkai, tekdavo girdėti iš nuogirdų. Tokie pokyčiai krėtė visą redakciją. Kaskart nauji savininkai, kad reikėtų mokėti mažesnius honorarus, keisdavo darbų atlikimo sąlygas. Esmė būdavo ta, kad jas įvykdžius gautum daugmaž tą, ką anksčiau uždirbdavai. Sugalvoti buvo balai, kuriuos surinkęs gautum tą piniginį minimumą. Jei norėdavai daugiau uždirbti, turėjai kone plėšytis dieną naktį. Ir tai prie tos sumos būdavo pridedama juokingą sumelė. Negana to ėmė vėluoti  atlyginimai. Vėliau vadovai pradėjo teigti, kad reikia susiveržti diržus, nes prasidėjo  bendrovės restruktūrizacija. Tokia buvo bendra redakcijos gyvavimo, darbo atmosfera. Kai kurios korespondentės ieškojo darbo kitur ir radusios nedelsdamos išeidavo. Dėl neadekvataus darbo krūvio ir atlyginimo santykio redakciją paliko fotografas, internetinio puslapio redaktorius„, – kalbėjo Č. Kavarza.

Žurnalistas pabrėžė, kad niekas iš korespondentų savo darbo laiko neskaičiavo – jei reikėdavo, padirbėdavo ir vakarais, ir naktimis, ir per šventines dienas, nes tai įprasta žurnalistinio darbo praktika.

„Dabar vykstančio teismo metu keista girdėti apie tabelius, apie 8 valandų darbą. Niekas niekada iki šiol apie tai net nekalbėdavo”, – sakė žurnalistas.

Č. Kavarza tikino, kad per tuos 13 metų, kai vienintelis laikraštyje rūpinosi sporto aktualijomis, buvo kalbėjęs su direktoriais, jog reikėtų ar pakelti jam atlyginimą, ar rasti dar vieną korespondentą. Tačiau kiekvieną kartą esą suprasdavo, kad tokie norai gali iššaukti konfliktines situacijas, todėl tie pokalbiai greitai nutrūkdavo.

„Pagalvodavau, kad kada nors, kai ateis laikas išeiti iš redakcijos, su manimi bus garbingai, žmogiškai atsiskaityta. Pasirodo, klydau. Negana to, dabar teisme esu menkinamas, gal net pašiepiamas, kad savaitgaliais neva dirbau savo noru, redakcijai nežinant. Arogancija jaučiama viso proceso metu. Pašaipų mėtymas iš advokato pusės „imk tūkstantį ir taikomės“ – akivaizdus viso to pavyzdys”, – kalbėjo Č. Kavarza, akcentavęs, kad tik neišmanantys žurnalistikos darbo niuansų gali tvirtinti, jog žurnalisto darbo diena trunka tiek, kiek jis laiko rašo straipsnį.

Žurnalistas pabrėžė ir tai, kad straipsnių atidėjimas, vadinamasis pataupymas, yra įprastinė praktika popierinių laikraščių leidyboje, bet su tokiais tekstai jis irgi esą dirbdavo sekmadieniais, nes dėl milžiniškos darbo apimties kitomis darbo dienomis nebūdavo laiko tai daryti. 

„Direktorius teigė, kad sekmadieniais dirbau savo noru. Ar yra tarp mūsų tokių, kurie, išskyrus savanorystę, dirbtų sekmadieniais savo noru? Mano atleidimas ir Darbo ginčų komisijos sprendimo užginčijimas yra bendrovės savininkų užgaida, nes laikraščio redaktorius Saulius Pocius, kaip pats sakė man, visą mėnesį bandė įtikinti savininkus, kad neatleistų manęs. Juk Klaipėdoje dirbančiam redaktoriui, o ne savininkams Kaune yra geriau matyti, ar yra perteklinė darbo jėga redakcijoje, ar nėra. Nieko keisto, jog pats redaktorius, jo pavaduotoja, tebedirbantys korespondentai šiame teisme nė karto nepasirodė. Tikriausiai supranta šį absurdišką savininkų ieškinį. Todėl prašau teismo atsižvelgti į buvusių kolegų, nepabijojusių liudyti teisme, parodymus, nes jie sakė tiesą. Tai yra skaudus teismo procesas, parodęs darbdavius, kurie taip pasielgė su pusę gyvenimo laikraščiui atidavusiu korespondentu”, – sakė Č. Kavarza. 

Jo advokatas Deividas Ivanauskas savo ruožtu akcentavo, kad šioje byloje reikia kalbėti ne apie viršvalandžius, o apie darbą poilsio dieną.

Anot jo, jau pats „Klaipėdos dienraščio” reikalavimas „dėl pripažinimo teisės nemokėti darbo užmokesčio” rodo, kad bendrovė pripažįsta, jog Č. Kavarza dirbo poilsio dienomis. Toks reikalavimas esą yra neteisėtas, nepagrįstas, nesąžiningas ir pažeidžiantis tiek Darbo kodeksą, tiek Konstituciją.

Pasak D. Ivanausko, Č. Kavarza niekada už tokį darbą negavo jokių premijų, priedų ar papildomų poilsio dienų. Darbo ginčų komisija, anot advokato, teisingai konstatavo, jog darbuotojas turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis, kad jį atleidžiant darbdavys tinkamai atsiskaitys. Teismų praktika, pasak teisininko, rodo, kad darbdaviui nevykdant pareigų dėl tinkamo poilsio darbuotojui užtikrinimo, jis turi prisiimti neigiamus padarinius.   

Bylą išnagrinėjusi teisėja Kristina Sušinskaitė sprendimą skelbs gegužės pradžioje.